Šalies aktualijas su „Žinių radijo“ žurnalistu aptarė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
– Ar tai, ką išgirdote ir pamatėte šeimos pakete, vertinate teigiamai ar neigiamai?
– Šeimos politika yra svarbi, bet tai tėra pasiūlymai. Dalis jų yra neblogi ir ne pirmą kartą atsiranda viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, siūloma didesnę dalį arba visas pajamas kompensuoti tėvams, kai jie yra motinystės ar tėvystės atostogose, ar tolygiau paskirstyti naštą tarp tėvo ir motinos. Visa tai yra svarbu, bet kol kas mes nematome finansavimo priemonių. Kiekvienas galime ištraukti gerų pasiūlymų, bet prie milijardo artėjanti suma nėra tokia, kurią galima surinkti biudžete perstumdant eilutes iš vienos pusės į kitą. Reikia aiškių atsakymų.
Dabar valdžios sektoriaus deficitas beveik siekia lubas, kiek mes galime skolintis. Skolinimosi kaina kyla kiekvieną dieną ir mes nebesame tokiose aplinkybėse, kad galėtume teikti pasiūlymus ir nepasakyti, iš kur ateis pinigai. Ekonomikos ir inovacijų ministras sako, kad yra priemonės mažinti šešėlinę ekonomiką ir kad vyksta ekonomikos augimas. Jo žodžiuose yra tiesos, nes vien dėl ekonomikos augimo valdžios sektoriaus pajamos kasmet pasipildo apie 1,5 milijardo eurų. Tačiau ši suma labai greitai išsilaksto. Yra ir poreikis indeksuoti pensijas, ir kelti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Jei atsiranda papildomi pinigai vaikų ir šeimos poreikiams, tai reiškia, kad arba iš kažkur atsiras pinigų, arba didės mokesčiai. Taip pat gali būti, kad nukentės kitos sritys.
– Kaip žiūrite į nemokamų pietų iki 10 klasės idėją?
– Ant popieriaus tai atrodo neblogai, bet tai yra brangi priemonė. Trūkumas yra tas, kad parama suteikiama ir tiems, kuriems jos nereikia. Suma siekia 300 milijonų eurų. Turbūt būtų galima išmanesnį būdą išleisti tuos pinigus. Be to, trūksta atsakymo, koks yra tikslas. Priemonių sąrašas – platus ir kai kurios jų nėra susijusios su demografija. Yra geresnių priemonių, tokių kaip prarastų pajamų finansavimas ar didesnės pajamos senatvėje.
Turtingų ir išsilavinusių šalių pavyzdžiai rodo, kad visos šios finansinės priemonės neturi beveik jokios įtakos gimstamumui. Taip, šeimoms reikia paramos, bet nereikia turėti iliuzijos, kad papildomas milijardas eurų pakeis tendencijas.
– Neseniai paskelbtas raportas. Buvo tirta 21 šalis ir 760 tūkstančių penkiolikmečių. Vertinimai skirtingi – mūsų valdžia įžvelgė daugiau teigiamų dalykų, o kai kurie ekspertai turi neigiamą požiūrį. Ką manote jūs?
– Mane šiek tiek nuliūdino, kad politikai oportunistiškai į antraštes iškėlė naujieną, jog mes aplenkėme du trečdalius šalių. Išlieka labai paprastas faktas – Lietuvos moksleivių matematiniai gebėjimai, gebėjimai skaityti, interpretuoti ir kritiškai vertinti tekstą blogėja kelerius metus iš eilės. Patapšnoti sau per petį todėl, kad pas mus situacija blogėja lėčiau, nei kitose šalyse, yra bloga praktika. Tada mes leidžiame sau nieko nedaryti, nes mes pralenkėme kažkiek šalių ir nieko keisti nereikia. Iš tiesų reikia daug ką keisti.
Švietimo ministerija turėtų žinoti, kad neužtenka pažiūrėti tik į vidutinį balą. Lietuva labai blogai atrodo pagal aukščiausius gebėjimus pasiekiančių moksleivių rodiklį. Mažiau nei 9 proc. moksleivių Lietuvoje pasiekia aukščiausius gebėjimus. Estijoje – dvigubai daugiau. O pažangiausiose valstybėse su geriausiomis švietimo sistemomis pusė moksleivių pasiekia aukščiausius gebėjimus.
– Tėvų įsitraukimas į vaikų mokslus menksta. Ar jūs skaitėte pasakas savo vaikams?
– Taip, skaičiau, o dabar jie skaito patys. Mes gyvename pramogų pasaulyje, kur visokių malonumų yra visur. Sukurti taisykles, kad reikia daryti ne tik tai, kas malonu, bet ir skaityti, mokytis yra tėvų atsakomybė. Blogai, kad visa atsakomybė numetama tik mokykloms ir mokytojams. Rezultatai būna geriausi, kai taisyklės ir normos yra diegiamos namuose.
– Praėjusią savaitę Europos centrinis bankas pakėlė palūkanų normą, vėsindamas įsiplieskiančią infliaciją. Pas mus metinė infliacija pasiekė 6 proc. Kur mes sustosime?
– Matome, kad naftos ir dujų kainos vėl artėja prie aukštumų, nematytų nuo pavasario. Aišku, kad tai pasimato ir degalinėse, ir gamybos grandinėse. Infliaciją šiek tiek slopina mažėjančios maisto kainos. Lietuvoje rugpjūčio mėnesį maisto produktai vidutiniškai buvo 2 proc. pigesni nei prieš metus. Bet žaliavų kainos brangsta, o tai paveiks ir galutinį vartojimą.
Europos centrinio banko sprendimas yra šiek tiek kontraversiškas. Paties Europos centrinio banko ekonomistai prieš dvi savaites publikavo tyrimą, kuris rodo, kad dabartinė infliacija yra visai kitokia nei buvo 2022 m. – ji visiškai koncentruota į energiją. Kai yra pasiūlos šokas, nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog su aukštesnėmis palūkanomis nei dujų, nei dyzelino, nei elektros neatpiginsi. Kai yra perteklinė paklausa, tuomet priemonėmis reikia slopinti vartojimą, kad nebūtų perteklinio kainų augimo. Šiuo atveju gyventojai gauna didelę naštą dėl brangesnės energijos, o tie, kurie turi paskolas, dar gauna papildomų baudos taškų. Ši reakcija yra įdomi. Nereikėtų skubėti su palūkanų normų didinimu.
– Kaip žiūrite į dabartinę Lietuvos ekonominę sveikatą?
– Tai priklauso nuo to, ar žiūrime į priekį, ar atgal. Antrą šių metų ketvirtį Lietuvos pramonės augimas buvo sparčiausias Europos Sąjungoje. Lietuvos pramonė atrodo labai neblogai. Nuo šio dešimtmečio pradžios Estijos pramonė visiškai nepaaugo, Vokietijos pramonė smuko į 2012 lygį, o Lietuvos apdirbamoji gamyba išaugo daugiau nei 40 proc. Tai unikalus sėkmės pavyzdys ir kol kas nėra akivaizdžių nuosmukio priežasčių. Suprantu, kad kai kurios įmonės mato didėjančius iššūkius.
Aštrėja prekybinis konfliktas tarp ES ir Kinijos. ES jau pritaikė importo muitus kai kurioms prekėms, apribojo Kinijos įmonių galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir svarsto apie kitas priemones. Kinijos eksportas į ES auga dviženkliais tempais, o ES eksportas į Kiniją mažėja. Konkurencingumas yra prarastas. Prieš 20 metų buvo manoma, kad kiniškos prekės yra žemos pridėtinės vertės, o dabar keliauja elektromobiliai, sudėtinga technika ir medicininė įranga. Europos Sąjunga sprendžia, ar griebtis muitų, ar susitarti, ar uždėti kvotas. Nėra nė vieno lengvo sprendimo.
Džiaugtis žiūrint į praeities sėkmę galima, bet negalima įsivaizduoti, kad esame išskirtiniai ir kad bendros pasaulinės tendencijos mūsų nepaveiks.
– Kada turėtume įsikišti su akcizų mažinimo politika?
– Neturėtume kištis ir trumpalaikėmis priemonėmis bandyti amortizuoti išlaidas. Akcizų mokesčių politika turi būti peržiūrima svarstant klausimą, kad Lietuvoje verslas ir transporto sektorius kurą pilasi ne Lietuvoje, o kaimyninėse valstybėse. Reikia pažiūrėti, ar įmanoma panaikinti kainų skirtumą. Jei kaskart pabrangus dyzelinui atbėga Vyriausybė ir su skolintais mokesčių mokėtojų pinigais žada kompensacijas, tai yra didžiulė problema. Visų pirma, žmonės neskatinami galvoti apie tai, kaip sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Europa turi greičiau elektrifikuotis, o žmonės turi galvoti, kaip keisti savo elgseną. Galima dažniau dirbti nuotoliniu būdu, naudotis viešuoju transportu ar vietoje dviejų automobilių šeimoje turėti vieną. Vyriausybė negali visomis aplinkybėmis visais rūpintis. Antra, tai nėra į pažeidžiamiausias visuomenės grupes nukreipta priemonė. Neturtingiausi žmonės nevažinėja automobiliais, jie važinėja viešuoju transportu. Gaunasi taip, kad skolintais pinigais mes remiame vairuotojus. Jie yra už tai dėkingi, bet tai nėra atsakinga ekonominė ir socialinė politika.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)