Ar įmanoma, neliečiant gyventojų kišenių, įvykdyti milijardinius pažadus? Kas už juos sumokės?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ diskutavo buvusi finansų ministrė, konservatorė Gintarė Skaistė (toliau – G. S.) ir Vilniaus universiteto ekonomistas doc. dr. Algirdas Bartkus (toliau – A. B.).
– Kokia brangiausia pažadų kaina?
– G. S.: Brangių pažadų yra labai daug – tai labiausiai ir nustebino. Atrodo, kad darbui liko dveji metai, o pažadų tiek, lyg jų užtektų penkioms kadencijoms.
Išsirinkau tuos, kurie man pasirodė ypač brangūs. Pavyzdžiui, reinvestuojamojo pelno modelio keitimas. Kiek dar pamenu iš senesnių laikų, toks sprendimas perpus sumažintų pelno mokesčio surinkimą. Taip pat siūlomas privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokų didinimas už valstybės draudžiamus asmenis.
Yra ir vaiko priežiūros išmokos, kurioms reikėtų šiek tiek mažiau pinigų. Dabartinėje demografinėje situacijoje tai gal ir būtų pateisinama, bet vis tiek kainuotų apie 70 mln. eurų. Taip pat kalbama apie įvairų papildomą pensijų indeksavimą. Jei pensijos per metus papildomai indeksuojamos bent trimis procentiniais punktais, tai kainuoja beveik 200 mln. eurų.
Sudėjus penkis brangesnius pažadus, gaunama daugiau kaip 2 mlrd. eurų siekianti suma. Man atrodo akivaizdu, kad šių dalykų įgyvendinti neįmanoma, nes jau dabar ir Valstybės kontrolė, ir Lietuvos bankas perspėja, kad esame išnaudoję visus lankstumo limitus ateinantiems metams.
Išlaidos, kurios buvo suplanuotos dar be šių naujų iniciatyvų, jau rodo, kad 2029 ir 2030 metais pažeistume Mastrichto kriterijus. Mūsų skolos rodikliai šauna į viršų, todėl akivaizdu, kad tokios išlaidos nesuderintos su mūsų galimybėmis.
– Ar tai yra neįmanomų pažadų rinkinys?
– A. B.: Jei vertintume praėjusių metų mūsų finansinį rezultatą, atmetus „Sodrą“, matytume, kad išlaidos 28 proc. viršijo pajamas. Su tokiu rezultatu nieko neįmanomo nėra. Man tai panašu į kareivį, į kurį pataikė septynios kulkos, o dabar į jį dar bus paleista aštunta – daugiau tikrai neskaudės.
Lietuva per kelerius pastaruosius metus pakėlė pelno mokestį nuo 15 iki 16 proc., po to nuo 16 iki 17 proc., o dabar staiga siūlo 0 proc. reinvestuojamam pelnui. Žinote, kas tai yra? Tai yra mokesčių politikos zigzagai.
Jeigu būčiau užsienio investuotojas, man tai siųstų labai aiškią žinutę apie Lietuvą: šalis neturi stabilios mokesčių politikos, o ją valdo trumpalaikiai politiniai impulsai. Kai reikia pademonstruoti NATO partneriams, kad tikrai rūpinamės savo saugumu ir norime didinti gynybos finansavimą, keliame pelno mokestį. O kai staiga reikia susitarti su vietine verslo bendruomene, siūlome 0 proc. reinvestuojamam pelnui.
Tai yra ne nuosekli politika, o politinis balansavimas. Investuotojai šią situaciją matys būtent taip.
Reinvestuojamojo pelno neapmokestinimas dažnai virsta ir prabangos prekių, skirtų asmeniniam naudojimui, pirkimu per savo įmones.
– Galbūt investuotojų tai neatbaidys, o kai kurie veiksmai paskatins ekonomikos augimą?
– G. S.: Yra priemonių, kurių Vyriausybė gali imtis. Yra visas paketas labai gerų iniciatyvų, kurios galėtų padėti verslui turėti geresnes sąlygas ir didinti produktyvumą.
Tačiau kai pradedama žadėti dalykus, kurie jokiais parametrais netelpa į biudžetą, man kyla klausimas, kam visa tai apskritai daryti. Dar suprantu, kai prieš rinkimus tai žada Vilija Blinkevičiūtė – tada aišku, kad taip tiesiog norima patraukti rinkėjus į savo pusę.
Man atrodo, kad dabar tai yra bandymas sulipdyti koaliciją iš labai skirtingų požiūrio kampų. Vieniems reikia įtikti verslui, kitiems – pensininkams, dar kitiems – vaikams ir panašiai. Galiausiai tai atrodo kaip tokia suneštinė košė.
Vis dėlto visa tai reikėtų įžeminti ir tiesiog suskaičiuoti dar prieš rašant pažadus. Reikia pripažinti, kad kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma įgyvendinti.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)