Medus neprastesnis
Pastaruoju metu bitininkystė miestuose, kai aviliai su bičių šeimomis statomi ant komercinių, kitos paskirties pastatų stogų, jau tapo tikra mada. Kaune visai neseniai bitutės buvo „įdarbintos“ ant Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) stogo, nuo kurio jos galės lankyti Laisvės alėjos liepas, rinkti jų nektarą, o į stiklainiukus išpilstytas medus gaus įspūdingus šiame teatre kuriamų spektaklių pavadinimus.
Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) valdybos pirmininkas Gedeminas Kašėta sako turintis nevienareikšmę nuomonę bitininkystės ant stogų klausimu. „Pats esu biologas, ne tik bitininkas, todėl mano nuomonė dvejopa, – sako G. Kašėta. – Visame pasaulyje dėl žemės ūkio chemizacijos vabzdžių apdulkintojų mažėja. Kaip atrodė laukai prieš 20–30 metų, kaip atrodo dabar? Anksčiau buvo kur kas daugiau pievų, augalų įvairovė buvo didesnė. Ar dabar pamatysite rugiuose rugiagėlių? Jos augdavo ten, kur purkštuvas nepasiekdavo. Vabzdžių įvairovė taip pat buvo didesnė. Dabar miestas su didesne žiedų įvairove tapo alternatyva bitėms. Tad aš esu už šią alternatyvą. Tačiau ar ant stogo bitei yra gerai – nežinau, pats nesu laikęs, tad negaliu pasakyti.“
G. Kašėta svarsto, kad kai oro temperatūra siekia 30 °C, ant bituminio stogo ji gali siekti ir 60 °C. Avilys ten pavėsio neturi. LBS valdybos pirmininkas nesutinka ir su kai kurių kitų gamtininkų nuomone, kad atvežus bites į miestus, išnaikinsime laukines bites. „Laukines bites pirmiausia išnaikinsime kaime dėl žemės ūkio veiklos, dėl išnykusių ganyklų, dėl sumažėjusios augalų įvairovės, – sako bitininkas. – Daugumos augalų netekome vien todėl, kad nupjautos žolės, šieno nedžioviname senoviškai, nevartome, kaip darydavome anksčiau. Kai kurios vabzdžių, drugelių rūšys buvo prisitaikiusios prie pievų ciklo, kai jo neliko, kai kurios rūšys tiesiog išnyko.“
Pasak biologo, miestuose bičių nebus tiek daug, kad jos išnaikintų laukines bites. Biologinė įvairovė mieste, žiedadulkių gausa yra didesnė. Tai senokai pastebėta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, visame pasaulyje. Todėl bitės atsirado miestuose, ant daugiaaukščių stogų.
G. Kašėta sako, kad buvo atlikta ir medaus kokybės tyrimų, kurie parodė, kad mieste surinktas medus nėra prastesnis nei surinktas kaimiškoje teritorijoje, miškuose.
Švariausias – miško medus
Kitokią nuomonę turi Lietuvos bitininkų profesionalų asociacijos (LBPA) prezidentas Vytis Garbauskas. „Aš esu visiškai prieš bičių laikymą miestuose, avilių statymą ant stogų, – kategoriškas V. Garbauskas. – Tai nesaugu nei bitėms, nei bitininkams, nei stogui. Manau, šios avilių statymo ant stogų akcijos labiau skirtos dėmesiui nukreipti nuo svarbesnių reikalų, negu duoda naudos. Kam tas bites kelti ant stogų – ar pievų, miškų neužtenka? Taip, dabar daug problemų ir su pievomis, nuolat purškiamomis žemės ūkio kultūromis, tačiau miestuose nėra geriau. Švariausias medus dabar yra tik miško, tai pati geriausia bičių laikymo vieta.“
Šios asociacijos interneto puslapyje pateikiama informacijos ir apie sunkiųjų metalų kaupimąsi meduje. Jame dažniausiai randami sunkieji metalai – švinas, kadmis, nikelis, cinkas, geležis, varis ir aliuminis. Šie metalai į medų patenka per aplinką, kai bitės surenka nektarą ar vandenį, kurie gali būti užteršti. Pvz., švinas dažnai aptinkamas šalia intensyvaus eismo kelių ar senos infrastruktūros, kadmis į aplinką patenka iš fosforo trąšų ar metalurgijos įmonių.
Bitėms net ir mažos sunkiųjų metalų koncentracijos gali būti pavojingos. Tyrimai rodo, kad jie gali trikdyti bičių nervų sistemą, mažinti jų orientacijos gebėjimus ir ilgaamžiškumą. Ilgalaikis poveikis silpnina šeimas ir mažina jų produktyvumą. Taip pat sunkieji metalai padidina jautrumą kitoms stresinėms sąlygoms. Žmonėms, vartojantiems užterštą medų, kyla lėtinės taršos pavojus. Tokie metalai kaip kadmis ar švinas laikomi kancerogeniniais, o jų kaupimasis organizme gali sukelti neurologinių pažeidimų ar kitų negalavimų.
Rašoma, kad dėl šių priežasčių medus vis dažniau tiriamas kaip bioindikatorius, atspindintis aplinkos būklę. Reguliarus sunkiųjų metalų stebėjimas leidžia įvertinti tiek produkto kokybę, tiek bitininkavimo vietovių užterštumą. Nors daugelyje Europos vietovių metalų koncentracijos meduje dažniausiai būna žemos ir neviršija leistinų normų, bitininkai turi būti budrūs, ypač bitynus laikydami netoli potencialiai užterštų teritorijų.
Nauja verslo niša
V. Garbauskas, bitininkaujantis jau daugiau kaip 50 metų, sako, kad bitynai ant pastatų yra labiau reklaminiai šou, bandantys parodyti verslo subjektų ryšį su gamta, tvarumu. Tokie aviliai laikomi kaip eksponatai. „Bitės yra visos ekosistemos dalis, tad bitynus reikia derinti su miškais, laukais, pievomis – tai yra svarbiausia. Bitės miestuose – tik dėmesiui nukreipti nuo tikrų bitininkystės problemų“, – sako bitininkas, pritariantis ir nuomonei, kad miesto žmogus dabar ne pats nori eiti į gamtą, o gamtą atsinešti į miestą.
Kita vertus, tai nauja verslo niša, nešanti pelną – gaminami, perkami aviliai, keliami ant stogų, samdomi bitininkai, fasuojamas medus ir t. t. Tačiau jeigu medus geras ir kokybiškas, kodėl nekurti tokio verslo, turinčio nišas ir kitose Europos bei pasaulio valstybėse?
Bitės nėra piktos
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro (GTC) vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. dr. Eduardas Budrys sako, kad bitės moka puikiausiai prisitaikyti prie aplinkos ir prisirenka medaus visur, kur tik yra augmenijos. „Miestuose yra gana daug želdynų, gėlynų, tad bitės turi kur rinkti žiedadulkes“, – aiškina E. Budrys. Pasak jo, miestuose dažniausiai laikomos neagresyvios bičių veislės, todėl, net ir, pvz., Laisvės alėjoje ant suoliukų sėdintys kauniečiai neturėtų bijoti, kad bitės juos užpuls. „Nebent bitutės, grįždamos į avilius, pastogėje, balkone, susidurs su prakaituotu žmogumi“, – juokiasi mokslininkas ir paaiškina, kad bitėms labiausiai nepatinka žmogaus prakaito kvapas, vilnoniai tamsūs drabužiai, tačiau jos labai retai užpuola ir sugelia atokiau, už kelių metrų nuo avilių, sėdinčius žmones.
Ar dabar pamatysite rugiuose rugiagėlių? Jos augdavo ten, kur purkštuvas nepasiekdavo. Vabzdžių įvairovė taip pat buvo didesnė. Tad dabar miestas su didesne žiedų įvairove tapo alternatyva bitėms.
Reikėtų dažniau tikrinti
„Sunku ką nors pasakyti apie medaus, sunešto miestuose, kokybę. Juk ir bitininkai kaimuose skundžiasi, kad kokybė būna prastesnė, kai bitės surenka medų, pvz., iš rapsų, kurie yra bene daugiausia chemikalais purškiama kultūra, – sako E. Budrys. – Čia yra bendra didelės chemizacijos žemės ūkyje problema, tad kai kuriais požiūriais tas užterštumas miestuose netgi mažesnis. Žinoma, galbūt yra mikrorajonų, kur daugiau privačių valdų su kūrenamomis krosnimis, kur didesnė kietųjų dalelių koncentracija, galbūt priemiesčių, kur didesni transporto srautai, ten tas užterštumas atsispindėtų ir medaus tyrimuose. Tačiau juk ir kaimų teritorijose yra tas pats oro užterštumas dėl krosnyse deginamo kuro, transporto.“ Mokslininkas mano, kad reikėtų dažniau tikrinti medaus kokybę, kad tikrai būtų aišku, kokį produktą valgome. Kita vertus, rinkdamos medų, bitės pačios šiek tiek filtruoja teršalus, be to, prirenka ir lipčiaus – pvz., ant liepų lapų išsiskyrusių syvų, kurie taip pat patenka į medų ir gali būti šiek tiek užteršti, tačiau taip būna visur, ne tik mieste.
Mokslininkas teigiamai vertina bityną ant NKDT stogo, nes bitės medų rinks teritorijoje, kur beveik nevažinėja transportas. Tik idėja, kad teatro darbuotojai galės ateiti ant stogo ir šalia dūzgiančių bičių pamedituoti, neatrodo gera, nebent jie griežtai laikytųsi taisyklių, būtų labai švarūs, nesuprakaitavę ir nevilkėtų tamsių vilnonių drabužių.
Įtakos turi daug veiksnių
Apie naują pasaulinę madą laikyti bites miestuose, ant pastatų stogų, klausėme ir įmonės „Ekoagros“ specialistų. Jeigu teigiama, kad miesto medus gali būti tokios pačios ar net geresnės kokybės negu provincijoje surinktas medus, ar įmanoma, kad jis kada nors galėtų tapti ekologišku?
„Ekoagros“ IV sertifikavimo skyriaus vadovas Linas Merkevičius mums atsakė: „Pastaraisiais metais bičių laikymas miestų teritorijose, įskaitant pastatų stogus, tampa vis populiaresnis. Bitininkystės požiūriu vien tai, kad aviliai įrengti mieste, savaime nereiškia nei prastesnių, nei geresnių sąlygų bitėms. Bičių gerovei ir surenkamo medaus kokybei įtakos turi daugybė veiksnių – žydinčių augalų įvairovė, maisto išteklių gausa, aplinkos tarša, naudojamos augalų apsaugos priemonės ir kitos konkrečios vietovės sąlygos. Todėl vien pagal avilių buvimo vietą – mieste ar kaime – negalima daryti išvados apie medaus kokybę.
Kalbant apie ekologinę bitininkystę, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/848 nenustatyta konkrečių minimalių atstumų nuo kelių, transporto magistralių ar kitų objektų. Reglamente nustatyta, kad avilių vieta turi būti parenkama taip, kad 3 km spinduliu nuo bityno vietos bitės nektarą ir žiedadulkes daugiausia rinktų iš ekologinių augalinių kultūrų, savaiminės augalijos ar augalinių kultūrų, kurioms taikomi tik mažą poveikį aplinkai darantys metodai. Be to, aviliai turi būti pakankamai toli nuo šaltinių, dėl kurių gali užsiteršti bitininkystės produktai arba pablogėti bičių sveikata.
Todėl ekologinio sertifikavimo galimybė kiekvienu atveju vertinama individualiai. Vertinama konkreti avilių vieta, bičių maitinimosi teritorija, nektaro ir žiedadulkių šaltiniai, galimi taršos šaltiniai bei kitos reglamente (ES) 2018/848 nustatytos sąlygos. Jeigu nustatoma, kad konkrečios vietovės aplinkos sąlygos neatitinka ekologinei bitininkystei keliamų reikalavimų, toks bitynas negali būti sertifikuojamas kaip ekologinis. Vertinimas atliekamas remiantis konkrečios vietovės faktinėmis aplinkybėmis ir veiklos vykdytojo pateiktais duomenimis.“
Apie bites
Bitės gamina medų jau 150 mln. metų.
Bitės gali nuskristi iki 5 km.
Bitės turi penkias akis: dvi dideles, tris – mažesnes.
Bitės turi keturis sparnus, kurie per vieną minutę suplazdena net 11 400 kartų, todėl girdime jų zvimbimą. Bitė skrenda maždaug 18 km/val. greičiu.
Visos vienos kolonijos bitės turi daugmaž vienodą kvapą, todėl sargyboje budinčios bitės gali atskirti savas bites nuo svetimų.
Vieno skrydžio metu bitė aplanko nuo 50 iki 100 gėlių.
Ekosistemos dalyviai
Apdulkintojai – bitės, vapsvos, musės, drugeliai, vabalai ir kiti vabzdžiai, kurie apdulkina augalus, yra labai svarbi ekosistemų dalis. Be jų ekosistemos negalėtų tinkamai funkcionuoti, o žmonėms kiltų problemų apsirūpinant maistu, nes nuo apdulkinimo priklauso maždaug 88 proc. žydinčių pasėlių ir laukinių augalų. Pasaulyje apdulkintojų gausa mažėja, kai kurioms jų grupėms kyla išnykimo grėsmė.
Aplinkos ministerijos (AM) duomenimis, Lietuvoje situacija nėra tokia bloga, tačiau taip pat turime pasirūpinti šių vabzdžių apsauga. Neigiamą poveikį jiems daro klimato kaita, invazinių rūšių plitimas, o ypač – intensyvus ūkininkavimas, žemės paskirties keitimas ir buveinių praradimas. Jiems taip pat kenkia pernelyg gausus ar netinkamas cheminių medžiagų, tarp jų insekticidų, herbicidų ir fungicidų, naudojimas kenkėjams naikinti žemės ūkyje.
Apdulkintojai kenčia ir dėl urbanizacijos, nes keičiasi vabzdžių ir augalų bendrijos, jų sąveika. Dėl pakitusių miesto mikroklimato sąlygų, palyginti su aplinkui esančia neurbanizuota teritorija, sąmoningos naujų rūšių introdukcijos, natūralių pievų, šlapynių ir dirvožemio plotų praradimo, taip pat intensyvaus miestų plėtimosi mažėja augalų ištekliai, keičiasi apdulkinimo procesas.
Viena gausiausių apdulkintojų grupių yra bitės. Daugelyje šalių bičių populiacija sparčiai mažėja, net iki 40 proc. Lietuvoje labiausiai paplitusių didelėmis šeimomis gyvenančių naminių bičių medunešių, kurias žmonės laiko aviliuose, šeimų skaičius kol kas kasmet auga populiarėjant bitininkystei.
Gamtoje gyvena dar kelios bendruomeninių bičių rūšys, pvz., kamanės. Kitos Lietuvoje gyvenančios laukinės bitės yra pavienės, priskaičiuojama apie 350 jų rūšių. Skirtingų rūšių pavienės laukinės bitės apdulkina tik tam tikrus augalus, todėl be jų kai kurių ekosistemų funkcionavimas taptų sudėtingas, tam tikros augalų ir nuo jų priklausomų gyvūnų rūšys išnyktų.
Parengta pagal AM informaciją
Naujausi komentarai