Ministerijos vertinimu, BVP augimui neigiamos įtakos gali turėti karo Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose eskalacija, stiprėjantis valstybių protekcionizmas prekybos rinkose, energijos, kitų žaliavų ir maisto kainų šokai, mažiau palanki euro zonos ir pasaulio ekonomikos raida. Ateities laukiama su nerimu. Vėl kyla degalų kainos, Europos Centrinis Bankas didina palūkanų normas, būstas darosi vis sunkiau įperkamas, o šildymo sezonas, kaip sako ekonomistai, gali būti brangiausias per pastaruosius metus. Ir čia tik pradžia – o ko dar nežinome?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo „Artea“ banko ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė (toliau – I. G.-P.), Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė Jekaterina Rojaka (toliau – J. R.) ir buvusi finansų ministrė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Gintarė Skaistė (toliau – G. S.).
– Nors ekonomistai sako, nieko tokio, šiek tiek viskas pabrangs, atlaikysime, bet, kaip suprantu, kuo toliau, tuo labiau tvenkiasi debesys ir labai optimistinių prognozių nėra.
– I. G.-P.: Matyt, negalima pasakyti nei blogai, nei gerai, nes viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsime ir nuo ko atsispirsime. Prognozuojamas kitų metų augimas yra pakankamai solidus signalas, kad ekonomika toliau tęs augimo trajektoriją, nepaisant visų išvardytų rizikų. Taip pat prognozuojamas spartus atlyginimų augimas, kuris savaime veikia kaip tam tikras antiinfliacinis skydas ir padeda amortizuoti nepalankius, ne ekonominės prigimties impulsus gyventojų pajamoms. Tai yra gana palanki tendencija, Lietuvoje besitęsianti jau ilgą laiką.
– Kiek tas atlyginimų augimas sieks?
– I. G.-P.: Šiemet jis viršys 9 proc. ir lenks daugelio institucijų prognozes. Išties atlyginimai šiemet kils gerokai sparčiau, negu numatėme metų pradžioje. Kitais metais augimas, matyt, sieks apie 7,5–8 proc. Tai irgi yra tikrai nemažai. Tiek šiemet, tiek kitais metais vidutinis atlyginimų augimas lenks infliaciją. Tai reiškia, kad, nepaisant nuo mūsų nepriklausančio infliacijos židinio, kuris yra ne ekonominės, o geopolitinės prigimties, Lietuva šį laikotarpį pasitinka turėdama gerą inerciją. Kylantys atlyginimai lenks infliaciją, todėl stiprės gyventojų perkamoji galia, nepaisant to, kad kainos kils sparčiau.
Žinoma, tai yra vidurkiai, o juose, kaip visada, slypi labai įvairios situacijos. Kai kuriose srityse jos yra gana opios. Vis dėlto šiemet matome, kad nuo metų pradžios minimali mėnesinė alga buvo padidinta tikrai reikšmingai – daugiau nei dešimtadaliu, taip pat sparčiai kilo pensijos. Tai prisidėjo prie tam tikrų antiinfliacinių priemonių, skirtų pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams.
Tačiau tai, kas įvyko metų pradžioje, nereiškia, kad problemos neprisimenamos prasidedant šildymo sezonui. Atitinkamai dabar, jam artėjant, šis klausimas taps dar opesnis, paaštrės ir pradės kelti vis daugiau rūpesčių.
Vis dėlto teigti, kad kitais metais sulauksime kažkokios labai rimtos krizės, kol kas tikrai negalime. Ekonomika tvarkosi, nors iššūkių yra. Iššūkių kelia ir tai, kad šiemet turėjome savotišką finansinę pagalvę, kuri stipriai pagerino BVP rezultatą ir sukūrė papildomą ekonomikos augimą per vartojimą. Buvo įgyvendinta pensijų reforma, o pensijų lėšų injekcija šiemet ekonomiką augino sparčiau, negu ji būtų augusi įprastai.
Kitais metais suveiks statistinis bazės efektas – bus atsispirta nuo šio išaugusio rezultato, todėl tai stabdys bendrus ekonomikos rodiklius. Kitais metais tų palankių veiksnių, kuriuos patiriame šiemet, bus gerokai mažiau. Ir ES fondų pinigų bus mažiau, ir antrosios pensijų pakopos lėšų injekcijos į vartojimą nebebus. Todėl natūralu, kad bendras BVP augimo tempas prognozuojamas lėtesnis. Taip pat yra rizikų, kad jis gali būti dar lėtesnis, negu šiuo metu numato Finansų ministerija ir kiti prognozuotojai.
– J. R.: Norėčiau priminti, kad daugelis analitikų apskritai kalbėjo, jog į rudenį įžengsime jau su recesija arba labai niūriomis nuotaikomis. Taigi galima tik pasidžiaugti, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio ekonomika pasirodė atsparesnė, negu daugelis tikėjosi. Žinoma, tas atsparumas nėra tas pats, kas saugumas ar užtikrintumas. Užtikrintumo tikrai nėra. Tačiau šiuo metu Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad pasaulio ekonomika augs apie 3 proc. Tai mažiau nei pastarųjų 20 metų vidurkis, kuris buvo apie 3,5 proc., bet iš principo yra ganėtinai neblogas rezultatas, turint omenyje energetinį šoką. Tai, kaip pasaulis su juo susidoroja, tikrai teikia tam tikrų vilčių. Prisiminkime, kad tam tikru metu prognozės buvo gerokai niūresnės ir buvo tikimasi labai didelio BVP kritimo. Tačiau pasaulio ekonomika sugebėjo nuo to dugno atsispirti.
Dabar iš principo pasaulio ekonomiką veikia kelios stipresnės jėgos. Viena iš jų – dirbtinis intelektas. Faktiškai vos kelios bendrovės generuoja ekonomiką, prilygstančią keliems Lietuvos BVP per metus. Tai iš tiesų labai įspūdinga. Antras pozityvus dalykas – pasaulis vis dėlto susidorojo su energetiniu šoku ir jį gana neblogai amortizavo. Daug investicijų vyksta į gynybą, infrastruktūrą ir transformaciją, nors Europoje galbūt mažiau nei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tas atsparumas tęsiasi jau ne pirmą ketvirtį, o tai taip pat džiugina.
Kita vertus, turime ir nemažai priešingų veiksnių, kurie ekonomiką stabdo. Pasaulio skolos auga, pavyzdžiui, Prancūzijos ekonomikos prognozė buvo sumažinta ir pabloginta. Taip pat turime augančią infliaciją ir centrinių bankų reakciją į ją. Tai tikrai nedžiugintų nei investuotojų, nei vartotojų, ypač jeigu palūkanų normos būtų dar labiau didinamos. Žinoma, turime ir bendrą geopolitinę fragmentaciją. Šios jėgos tam tikra prasme susibalansuoja, tačiau tikėtina, kad rizikos išliks ir kitais metais, o kai kurios jų gali net stiprėti.
– Aišku, turbūt nekalbame apie ekonomikos iššūkius, kurie priverstų mus parduoti paskutinį turtą. Tačiau sunkumai vis tiek tam tikra prasme veikia. Ir čia kyla klausimas, ar valdžia tam ruošiasi.
Gintare, karui Ukrainoje prasidėjus jūsų Vyriausybė susidūrė su dideliais iššūkiais – kilo dujų kainos, reikėjo kompensacijų ir kitų sprendimų. Dabar jūsų partijos pirmininkės klausiama, ar Vyriausybė turi planą, kaip valstybė rengiasi artėjančiam šildymo sezonui. Šildymo sezonas turbūt apskritai iliustruoja visus rūpesčius – energetikos kainų augimą ir kitus iššūkius. Kiek tas nerimas yra pagrįstas?
– G. S.: Bendra ekonominė situacija Lietuvoje tikrai yra gana gera. Ekonomikos augimas ir stiprus vidaus vartojimas rodo, kad turime atsparią ekonomiką. Tačiau tam tikruose sektoriuose išties matyti problemų.
Kai prasidėjo Hormuzo sąsiaurio krizė, buvo akivaizdu, kad reikės tam tikrų sprendimų. Jeigu krizė užsitęs, o ji užsitęsė, reikės turėti planą rudeniui. Buvo akivaizdu, kad dujų kainos kils, kadangi didelė jų dalis keliauja per Hormuzo sąsiaurį. Natūralu, kad, reaguojant į dujų kainų augimą, kils ir biokuro kainos. Man atrodo, kad tuo metu, priimant tam tikrus sprendimus ir turint daugiau išankstinių sandorių, buvo galima šiek tiek palengvinti artėjantį šildymo sezoną.
Tačiau dabar panašu, kad šildymo kainos, tiek panaikinus pridėtinės vertės mokesčio lengvatą, tiek dėl didesnių dujų ir biokuro kainų, bus apie penktadaliu didesnės nei praėjusį sezoną, kuris ir taip nebuvo pigus. Man atrodo, kad jeigu valdžia būtų ėmusis savalaikių žingsnių ir bent jau biokurą būtų iš anksto užsipirkusi, sprendimus būtų buvę galima priimti anksčiau. Tokiu atveju šis sezonas galėjo būti šiek tiek lengvesnis.
Galų gale, žiūrint ir į kuro kainas, turbūt verslui taip pat norisi stabilumo ir aiškumo, kas laukia kitą sezoną, nes kainos yra stipriai pakilusios, ypač dyzelino, kuris transporto įmonėms sudaro didelę kaštų dalį. Tačiau žvelgiant į akcizų politiką, aš neturiu aiškumo, kaip akcizai atrodys kitais metais. Praėjusiais metais suplanuotą akcizų augimą, kuris buvo numatytas dar iki Hormuzo sąsiaurio krizės, šiek tiek amortizavome – akcizų augimas buvo sustabdytas, tačiau nuo kitų metų jis vėl suplanuotas. Man atrodo, verslui tikrai būtų svarbu, jeigu valdžia iš anksto pasakytų, kaip kitais metais atrodys akcizų politika. Kol kas tokio aiškumo nėra. Seimo sesijos darbų programoje yra įrašyti keli Seimo narių individualūs projektai, tačiau Vyriausybės pozicijos šiuo klausimu nėra.
– Ar jums svarbu, kas bus su akcizais, ar yra ir kitų klausimų, kurie kelia nerimą? Pavyzdžiui, karui prasidėjus buvo kompensuojamos dujų kainos. Ar šiuo atveju valstybė taip pat turėtų galvoti apie tam tikrą mechanizmą, jeigu, pavyzdžiui, smarkiai šokteltų energijos kainos? Dyzelino kaina buvo priartėjusi prie dviejų eurų, dabar jau siekia apie 2,20 euro. Kokių aiškių sprendimų jums reikia?
– G. S.: Tiesiog reikia algoritmo. Jeigu dyzelino kainos pasieks tam tikrą lygį, tokiu atveju reaguosime taip ir taip. Lygiai tas pats su dujų kainomis: jeigu jos pasieks tam tikrą ribą, turime turėti konkrečias priemones. Tuo metu kainos buvo gerokai labiau pakilusios nei dabar. Be to, visoje Europoje pagalbos paketai buvo didesni ir rimtesni, nes jų poreikis buvo gerokai didesnis. Šiuo atveju tiesiog norisi pasiruošimo – aiškiai žinoti, kad valdžia turi planą, kas bus, jeigu Hormuzo sąsiauris, tarkime, visiškai užsidarys.
– Priėjome prie įdomaus klausimo – ar valdžia turėtų galvoti apie artėjantį šildymo sezoną, kuris jau visai netrukus prasidės? Ar reikėtų iš anksto svarstyti, kiek gali pabrangti dujos, kiek jos gali kainuoti gyventojams po Naujųjų metų ir kiek apskritai gali kainuoti šildymas? Ar reikėtų tam rengti tam tikras formules ir algoritmus? Ar vis dėlto ekonomistai sako, kad nieko nereikia daryti, iškentėsime, nereikia švaistyti pinigų?
– I. G.-P.: Ekonomistai niekada nesako, kad nieko daryti nereikia. Sprendimai vis dėlto yra sprendimų priėmėjų rankose. Ekonomistai šiuo metu tikriausiai sako, kad visos pagalbos priemonės ir antiinfliaciniai paketai turėtų būti svarstomi kartu su biudžetu, atsižvelgiant į fiskalines ribas. Vis dėlto mūsų situacija dabar labai skiriasi nuo 2022–2023 m., nes fiskaliniai rodikliai yra gerokai didesnėje įtampoje, o skola auga sparčiau. Jeigu šiemet fiskalinei situacijai buvo palanki ekonominė būklė, kai auga ir realioji ekonomika, ir išlieka aukšta infliacija, kuri papildomai generuoja pridėtinės vertės mokesčio pajamas į biudžetą, tai sukūrė labai palankų fiskalinį efektą. Kitais metais veiks priešingi efektai. Galbūt infliacija tam tikru mastu išliks ir ją toliau skatins ne ekonominės prigimties impulsai, tačiau tokio spartaus realaus ekonomikos augimo neturėsime. Tas atsilikimo jausmas palaipsniui tik stiprės. Šis niuansas lydės mus artimiausius porą metų, todėl į jį taip pat turime atsižvelgti. Jeigu prisiimsime per daug įsipareigojimų, galime susilpninti savo fiskalinę padėtį.
Kita vertus, mes nežinome, kiek ilgai tęsis Hormuzo sąsiaurio ir visos Persijos įlankos konflikto situacija. Akivaizdu, kad staigiai iš šios situacijos išeiti nepavyks. Tai bus dirgiklis, kurį jausime ne trumpą laiką. Jeigu imsimės labai dosnių antiinfliacinių fiskalinių priemonių, kurios turėtų horizontaliai apsaugoti visus nuo padidėjusių kainų, natūralu, kad mūsų fiskalinį rezervą pakankamai greitai išnaudosime ir turėsime labai pažeidžiamą perspektyvą. Todėl uždavinys nėra toks paprastas. Net ir turėdami geriausių norų bei didžiausių pastangų, turime sudėlioti labai taiklias ir taupias priemones tiems kritiniams atvejams.
– Kokios priemonės? Dabar suprantu, kad ekonomistams tai yra gana atsakingas uždavinys, jau nekalbu apie politikus. Tačiau šiuo metu kalbame apie galimus svarstymus. Jūs minėjote, kad atlyginimai augs apie 8 proc., o metinė infliacija dabar, turbūt, siekia apie 6 proc. Vadinasi, atlyginimų augimas infliaciją lenkia. Tačiau jeigu energetikos kainos staiga pradėtų dar labiau augti ir tai tiesiogiai paveiktų žmonių išlaidas – šildymo, elektros ir kitų energetinių išteklių kainas –, kokių priemonių galėtų būti imamasi? Gintarė minėjo, kad viena iš priemonių galėtų būti akcizų politika. Kokios dar galėtų būti priemonės?
– I. G.-P.: Tarptautinis valiutos fondas yra pateikęs gana aiškias rekomendacijas ir kritikuoja horizontalių priemonių taikymą, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio tarifo sumažinimą iki nulio ar akcizų mažinimą. Tam yra ekonominės logikos, nes horizontalios priemonės nėra taiklios. Jos remia visus ekonomikos dalyvius, įskaitant tuos, kurie, kalbant apie akcizus, važinėja galingais ir daug degalų naudojančiais automobiliais. Tokie žmonės savo kurą tikrai gali susimokėti patys, todėl remti juos visų mūsų sumokamais mokesčiais nereikėtų.
Su šildymu yra panašiai. Didžiulių būstų senamiestyje šildymas nėra pigus, tačiau nemaža dalis tokių būstų gyventojų yra pasiturintys žmonės. Vadinasi, mokėdami mokesčius ir taikydami nulinius PVM tarifus, visi iš dalies remiame ir didelių, prabangių būstų savininkus. Todėl pagalbos ribos turėtų būti nustatomos ne pagal gyvenamąją vietą ar gatvę, o pagal turto ir pajamų testus bei tiesioginių išmokų priemones. Jeigu žmogus, net ir gyvenantis senamiestyje, yra nepasiturintis ir susiduria su rimtomis rizikomis, pritaikius pajamų testą jam turėtų būti suteikiama pagalba, jeigu susidurtume su rimta energetine krize ir labai skausmingu šildymo sezonu.
Priemonių taiklumą šiandien diktuoja fiskalinė įtampa ir pažeidžiama Lietuvos situacija. Turime labai aiškius ir rimtus uždavinius ateinančiam penkmečiui, nuo kurių negalime atsitraukti. Tai susiję ir su gynyba, ir su kitais pamatiniais valstybės prioritetais. Kita vertus, fiskalinę situaciją sunkina ir užprogramuoti indeksavimo mechanizmai, kuriuos pakeisti nėra paprasta. Todėl manevro laisvės čia nėra daug. Negalime švaistytis trumpalaikėmis ir brangiomis priemonėmis, kurios greitai išnaudotų mūsų fiskalinį rezervą ir ilgainiui paliktų mus pažeidžiamus prieš ateinančias grėsmes.
Negalime švaistytis trumpalaikėmis ir brangiomis priemonėmis, kurios greitai išnaudotų mūsų fiskalinį rezervą ir ilgainiui paliktų mus pažeidžiamus prieš ateinančias grėsmes.
– Jekaterina, šiuo metu didesnių išbandymų pačiai ekonomikai gal ir nėra, tačiau kainos gali tapti rimtu išbandymu. Nežinome, kiek po Naujųjų metų kainuos dujos, kiek kainuos dyzelinas ar šildymas. Tarkime, dujų kaina pakiltų iki euro už kubinį metrą, dyzelinas kainuotų tris eurus, o už 30 kvadratinių metrų buto šildymą tektų mokėti 200 eurų. Tai hipotetiniai scenarijai, tačiau ar tokiais atvejais turėtų automatiškai įsijungti tam tikras valstybės veiksmų algoritmas? O gal tokio algoritmo dar neturime?
– J. R.: Niūrios fantazijos, aišku, bet jos visiškai pateisinamos, nes pasitaiko labai skirtingų laikotarpių ir labai skirtingų krizių.
Tačiau prieš kalbant apie algoritmą norėčiau priminti, kad Indrė minėjo tikslinę pagalbą. Buvo supaprastintas kompensavimo už šildymą ir būsto išlaikymą mechanizmas. Tai labai padeda ir yra nukreipta būtent į žmones, kurių pajamos mažesnės ir kurie gali gauti tokią paramą. Tai buvo ypač aktualu praėjusią žiemą, kai buvo labai šalta ir išaugo sąskaitos. Nežinome, kokia bus ši žiema. Atrodo, kad klimatas šyla, tačiau matome ir labai didelius temperatūros svyravimus, kurių ateityje gali būti dar daugiau. Todėl labai sveika tiek verslui, tiek vartotojams turėti tam tikrą algoritmą, pagal kurį būtų galima suprasti, kokį poveikį kišenei gali turėti viena ar kita krizė arba situacija, kai kainos labai smarkiai ir neprognozuojamai išauga.
– Ar valdžia turėtų kažką daryti? Tarkime, hipotetiškai, jeigu dujų kaina pasiektų vieną ar du eurus už kubinį metrą. Panašiai dabar kalbama ir apie dyzelino akcizus – jeigu dyzelino kaina pakiltų iki 2,20 euro, tuomet galėtų įsijungti tam tikri kompensavimo mechanizmai, akcizo mažinimas…
– J. R.: Lūkestis yra iš Finansų ministerijos – gauti tokį algoritmą. Jie skaičiuoja ir dirba prie to, kas būtų ir kas planuojama, jeigu energetikos kainos pakiltų skirtingais mastais. Tarkime, jeigu jos padvigubėtų, padidėtų pusantro karto ar išaugtų dar labiau. Tuomet pagal tokį algoritmą būtų galima konstruoti konkrečius veiksmus. Kalbėjome apie tai, kad anksčiau buvo kompensuojamos dujos, tačiau energetikai apskritai skiriama per mažai dėmesio. Energetika yra visos ekonomikos sąnaudos. Jeigu brangsta nafta, brangsta transportas. Jeigu brangsta dujos, brangsta elektra ir šildymas, taip pat trąšos ir maisto produktai. Tai sukuria tam tikrą spiralę, kurią sustabdyti praktiškai neįmanoma ir kuri labai greitai padidina visas sąnaudas bei išlaidas. Energetikos šokas persiduoda visai ekonomikai. Todėl energetikai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tai tarsi suspausta spiralė, kuri labai greitai gali išsivynioti. Problema niekada nelieka vien degalinėje ar vien šildymo sąskaitoje – visa tai veikia visą ekonomiką.
Be to, energetiniai ištekliai dažniausiai yra importuojami, todėl poveikis jaučiamas ne tik vienoje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Dabar turime 33 km ilgio butelio kakliuką, kuris faktiškai lemia pastarųjų metų infliacijos pokyčius. Tarptautinis valiutos fondas sako, kad, nepaisant pasaulio ekonomikos atsparumo, jeigu situacija tęsis ir blogės iki 2027 m., pasekmės bus kur kas liūdnesnės. Todėl papildomai importuosime infliaciją prie tos, kurią patys generuojame. Importuosime ir daug kainų augimo. Turime būti pasiruošę, ypač verslas, nes šiandien kalbame apie konkurencingumo praradimą. Manau, kad tai yra lėta liga, kuria visi sergame.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)