Ne­ma­to­mas kas­die­nės sa­vi­jau­tos di­ri­gen­tas

Se­zo­nų kai­tos įta­ka

Vil­niaus mies­to kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės vai­kų li­gų gy­dy­to­jos, vai­kų aler­go­lo­gės, en­do­bio­ge­ni­kės dr. Ag­nės Ja­ge­la­vi­čie­nės tei­gi­mu, pa­va­sa­ris – itin pa­lan­kus me­tas skir­ti dau­giau dė­me­sio žar­ny­no mik­ro­bio­tai. Žmo­gaus or­ga­niz­mas – bio­lo­gi­nis, komp­lek­si­nis me­cha­niz­mas, rea­guo­jan­tis į se­zo­niš­ku­mą. Per tūks­tan­čius me­tų, kai žmo­gaus ir gam­tos ry­šys bu­vo la­bai glau­dus, su­si­for­ma­vo bio­lo­gi­niai ir elg­se­nos me­cha­niz­mai, lei­džian­tys pri­si­tai­ky­ti prie se­zo­ni­nių ap­lin­kos po­ky­čių. Kin­tan­ti die­nos švie­sos truk­mė, tem­pe­ra­tū­ra ir mais­to priei­na­mu­mas vei­kia žmo­gaus or­ga­niz­mo rit­mus, me­džia­gų apy­kai­tą, mie­go ir būd­ra­vi­mo cik­lus. Šian­dien gy­ve­na­me šil­do­muo­se na­muo­se, tu­ri­me ga­li­my­bę bet ku­riuo me­tų lai­ku nu­si­pirk­ti braš­kių ar po­mi­do­rų, ta­čiau bio­lo­gi­niai me­cha­niz­mai nie­kur ne­din­go, tik ma­žiau krei­pia­me dė­me­sį į gam­tos rit­mą.

Agnė Jagelavičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Žie­mą daž­nai mi­ty­ba pa­ste­bi­mai skurdesnė. „Kon­sul­tuo­da­ma pa­cien­tus ma­tau, kad žie­mos me­tu mi­ty­ba tam­pa skur­des­nė – na­tū­ra­liai val­go­ma ma­žiau švie­žių dar­žo­vių, vai­sių, tu­rin­čių daug skai­du­lų, su­var­to­ja­ma dau­giau mil­ti­nių, sun­kiau virš­ki­na­mų pro­duk­tų“, – sa­ko A. Ja­ge­la­vi­čie­nė.

Vai­sių ir dar­žo­vių pre­ky­bos cent­ruo­se mais­ti­nė ver­tė daž­nai nu­si­lei­džia se­zo­no me­tu vie­to­je užau­gin­tiems pro­duk­tams. Dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie sten­gia­si šal­tuo­ju me­tų lai­ku į mi­ty­bą įtrauk­ti rau­gin­tų, fer­men­tuo­tų pro­duk­tų, ta­čiau iš­lai­ky­ti tin­ka­mą mais­to pro­duk­tų, ku­riuo­se gau­su pre­bio­ti­kų ir pro­bio­ti­kų, su­var­to­ji­mo pu­siaus­vy­rą, rei­ka­lin­gą svei­kai žar­ny­no mik­ro­bio­tai pa­lai­ky­ti, su­dė­tin­ga.

Pa­va­sa­rį mi­ty­ba na­tū­ra­liai kin­ta – iš vie­no­des­nio, sun­kes­nio ra­cio­no pe­rei­na­me prie įvai­ria­pu­siš­kes­nės, svei­ka­tai pa­lan­kes­nės mi­ty­bos. „Pa­va­sa­rį sa­vai­me at­si­ran­da dau­giau ga­li­my­bių rink­tis svei­kes­nius pro­duk­tus“, – pa­ste­bi gy­dy­to­ja.

Kū­nas siun­čia sig­na­lus

Pak­laus­ta, ko­kie po­žy­miai iš­duo­da, kad žar­ny­no mik­ro­bio­tai rei­kia pa­gal­bos, A. Ja­ge­la­vi­čie­nė pir­miau­sia mi­ni pa­daž­nė­ju­sį ser­ga­mu­mą. „Jei lai­ku ne­pa­gal­vo­ja­me apie tin­ka­mą mi­ty­bi­nių me­džia­gų pu­siaus­vy­rą, vi­ta­mi­nų, mik­roe­le­men­tų po­rei­kį ir pa­kan­ka­mą skai­du­lų su­var­to­ji­mą, ga­li nu­ken­tė­ti imu­ni­te­tas“, – sa­ko ji.

magnific.com nuotr.

Vai­kams tai daž­niau­siai pa­si­reiš­kia pa­si­kar­to­jan­čio­mis kvė­pa­vi­mo ta­kų, in­fek­ci­jo­mis, o suau­gu­sie­siems – pa­ste­bi­mu nuo­var­giu, ener­gi­jos sto­ka, nuo­tai­kų svy­ra­vi­mais, per­ša­li­mo li­go­mis. Įvai­rių kli­ni­ki­nių spe­cia­ly­bių gy­dy­to­jai vis daž­niau mi­ni žar­ny­no ir sme­ge­nų, žar­ny­no ir kvė­pa­vi­mo ta­kų, žar­ny­no ir odos ašis. Nus­ta­ty­ta, kad žar­ny­nas funk­ciš­kai są­vei­kau­ja su dau­ge­lio sis­te­mų or­ga­nais per abi­pu­sius ner­vi­nius, me­ta­bo­li­nius, en­dok­ri­ni­nius ir imu­ni­nius im­pul­sus, o tai ga­li lem­ti įvai­rių kli­ni­ki­nių simp­to­mų pa­si­reiš­ki­mą.

Prie šių po­jū­čių ne­re­tai pri­si­de­da ir virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mai: pil­vo pū­ti­mas, dis­kom­for­tas, pa­ki­tęs tuš­ti­ni­ma­sis. „Tai dar nė­ra li­ga, bet jau aiš­kūs sig­na­lai, kad pa­mir­šo­me tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta, pir­miau­sia – žar­ny­nu. De­ja, tik­rai ne­daug žmo­nių lai­ku pa­ste­bi šiuos po­žy­mius ir krei­pia­si į spe­cia­lis­tus ge­ro­kai pa­vė­luo­tai, jau pra­si­dė­jus li­goms“, – pa­brė­žia pa­šne­ko­vė.

Pas­ta­rai­siais me­tais vie­šo­jo­je erd­vė­je vis daž­niau gir­di­mas ter­mi­nas „sme­ge­nų rū­kas“ – bū­se­na, kai žmo­gus jau­čia­si tar­si ap­si­blau­sęs, sun­kiau su­si­kau­pia, grei­čiau pa­vargs­ta, o min­tys tam­pa lė­tes­nės, pa­blo­gė­ja at­min­tis. Nors šis ter­mi­nas nė­ra me­di­ci­ni­nė diag­no­zė, gy­dy­to­ja pa­ste­bi, kad tuo vis daž­niau skundžiasi tiek suau­gu­sie­ji, tiek vai­kai. Žmo­nės skun­džia­si ener­gi­jos sto­ka, nuo­tai­kų svy­ra­vi­mais, su­tri­ku­sia kon­cent­ra­ci­ja, o prie­žas­ties daž­nai ieš­ko­ma tik gal­vo­je. Dar pa­gal­vo­ja­ma apie vi­ta­mi­no D de­fi­ci­tą, ki­tų mik­roe­le­men­tų ar vi­ta­mi­nų sto­ką. Vis dėl­to dau­ge­lio mais­to me­džia­gų pa­si­sa­vi­ni­mas ir tin­ka­ma kon­cent­ra­ci­ja or­ga­niz­me la­bai pri­klau­so nuo virš­ki­ni­mo sis­te­mos būk­lės, ypač – nuo mik­ro­bio­tos su­dė­ties ir ypa­tu­mų.

magnific.com nuotr.

„Kai mik­ro­bio­tos pu­siaus­vy­ra su­trin­ka, vys­to­si dis­bio­zė, or­ga­niz­me pa­laips­niui ga­li kil­ti lė­ti­nis (že­mo laips­nio) už­de­gi­mas. Jis ne­bū­ti­nai pa­si­reiš­kia aiš­kiais simp­to­mais ar skaus­mu, ta­čiau, lai­ku neatk­rei­pus dė­me­sio į svei­ka­tos po­ky­čius, ga­li lem­ti li­gų iš­si­vys­ty­mą“, – pa­brė­žia A. Ja­ge­la­vi­čie­nė.

Ne­ga­na to, jau ser­gant tam tik­ro­mis li­go­mis ar­ba esant ge­ne­ti­niam po­lin­kiui, žar­ny­no mik­ro­bio­tos su­dė­tis ga­li bū­ti skur­des­nė, vy­rau­ti ma­žiau svei­ka­tai pa­lan­kios bak­te­ri­jos. To­kiais at­ve­jais žar­ny­no svei­ka­tai rei­kia skir­ti dar dau­giau dė­me­sio.

Ge­ro­sios bak­te­ri­jos ne tik gy­ve­na mū­sų or­ga­niz­me – jos at­sa­kin­gos už dau­gy­bę funk­ci­jų: pa­de­da virš­kin­ti skai­du­las, su­dė­tin­gus ang­lia­van­de­nius, ku­rių mes pa­tys ne­ga­li­me su­virš­kin­ti, sau­go nuo pa­to­ge­ni­nių mik­roor­ga­niz­mų, tre­ni­ruo­ja, re­gu­liuo­ja imu­ni­te­tą, da­ly­vau­ja vi­ta­mi­nų sin­te­zė­je, ir ne tik. Ge­rų­jų bak­te­ri­jų iš­ski­ria­mi me­ta­bo­li­tai vei­kia prie­šuž­de­gi­miš­kai, su­tvir­ti­na žar­ny­no sie­ne­lę ir tre­ni­ruo­ja imu­ni­nį at­sa­ką.

„Svar­bus vaid­muo ten­ka žar­ny­no sie­ne­lės būk­lei, o jos sta­bi­lu­mą ir vien­ti­su­mą pa­de­da už­tik­rin­ti tin­ka­ma mik­ro­bio­tos pu­siaus­vy­ra ir įvai­ro­vė. Sut­ri­kus žar­ny­no sie­ne­lės ap­sau­gi­nei funk­ci­jai ir pa­di­dė­jus pra­lai­du­mui, mais­to me­džia­gos pa­si­sa­vi­na­mos pra­sčiau, o tai ga­li di­din­ti ir pa­lai­ky­ti už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus or­ga­niz­me. Dėl to ga­li su­trik­ti or­ga­niz­mo ener­gi­jos apy­kai­ta ir at­si­kū­ri­mo pro­ce­sai – tai pa­si­reikš ener­gi­jos sto­ka, pil­vo pū­ti­mu, pa­ki­tu­siu tuš­ti­ni­mu­si, bė­ri­mais ir t. t.“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

magnific.com nuotr.

Nors mi­ni­mi po­žy­miai ne vi­sa­da iš kar­to su­sie­ja­mi su žar­ny­nu, jie daž­nai tam­pa vi­sos sis­te­mos dis­ba­lan­so at­spin­džiu.

„Ki­taip sa­kant, že­mo laips­nio už­de­gi­mą pa­lai­ko ne­tin­ka­ma mi­ty­ba. Per­tek­li­nis grei­tų­jų ang­lia­van­de­nių, cuk­raus, ra­fi­nuo­tų ir stip­riai per­dirb­tų pro­duk­tų var­to­ji­mas su­da­ro pa­lan­kias są­ly­gas ne­pa­lan­kioms – san­ty­ki­nai pa­to­ge­ni­nėms – bak­te­ri­joms, gry­be­liams dau­gin­tis“, – aiš­ki­na gy­dy­to­ja.

Pa­va­sa­ri­niais mi­ty­bos po­ky­čiais, anot spe­cia­lis­tės, ga­lė­tu­me iš­si­kel­ti vie­ną aiš­kų tiks­lą – ma­žin­ti už­de­gi­mą ar­ba ne­su­da­ry­ti są­ly­gų jam pra­si­dė­ti. „Kiek­vie­ną kar­tą, kai į lėkš­tę de­da­me dau­giau ža­lu­my­nų, dar­žo­vių, uo­gų, sėk­lų, dai­gų, su­da­ro­me ne­pa­lan­kias są­ly­gas už­de­gi­mui kil­ti ar­ba ma­ži­na­me jau esan­tį už­de­gi­mi­nį pro­ce­są“, – sa­ko ji. Po­li­fe­no­lių gau­sūs vai­siai ir uo­gos, au­ga­lų skai­du­los, chlo­ro­fi­las tam­pa ne tik mais­tu, bet ir prie­mo­ne vidinei pusiausvyrai atkurti.

Šia­me kon­teks­te mik­ro­bio­ta tam­pa sa­vo­tiš­ku tar­pi­nin­ku tarp to, ką val­go­me, ir to, kaip jau­čia­mės. Ji ga­li bū­ti ir mū­sų są­jun­gi­nin­kė, ir ty­lus sa­bo­tuo­to­jas. Pa­sak A. Ja­ge­la­vi­čie­nės, bū­tent to­dėl svar­bu ne ieš­ko­ti grei­tų spren­di­mų ar ste­buk­lin­gų pa­pil­dų, o nuo­sek­liai keis­ti kas­die­nius įpro­čius. Už­de­gi­mas neat­si­ran­da per vie­ną die­ną, taip pat per vie­ną die­ną ir neiš­nyks­ta.

Pradžia – nuo žar­ny­no

Kal­bė­da­ma apie daž­nai gir­di­mą po­sa­kį, kad stip­rus imu­ni­te­tas pra­si­de­da nuo žar­ny­no, gy­dy­to­ja tei­gia, jog tai nė­ra me­ta­fo­ra ar su­pap­ras­tin­tas pa­ly­gi­ni­mas, – šį tei­gi­nį pa­tvir­ti­na ir moks­li­niai ty­ri­mai. Žar­ny­nas yra vie­na pir­mų­jų vie­tų or­ga­niz­me, kur su­si­du­ria­ma su išo­ri­niu pa­sau­liu, to­dėl bū­tent čia yra imu­ni­nės sis­te­mos cent­ras.

Pa­sak A. Ja­ge­la­vi­čie­nės, mū­sų or­ga­niz­mo sta­ty­bi­nė me­džia­ga vi­są gy­ve­ni­mą yra tai, ką val­go­me. „Vie­nas da­ly­kas – ge­ne­ti­nis pa­vel­di­mu­mas, su ku­riuo gims­ta­me, ki­tas – ap­lin­ka, ku­rio­je au­ga­me, bet la­bai svar­bus kom­po­nen­tas yra mi­ty­ba“, – aiš­ki­na ji. Šis ry­šys ypač ryš­kus ir reikš­min­gas anks­ty­vuo­ju gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu, kai žar­ny­no mik­ro­bio­ta dar tik for­muo­ja­si.

„Svar­bu, ką val­gė ma­ma nėš­tu­mo me­tu, kaip vai­kas gi­mė, ar jis bu­vo žin­do­mas, ar mai­ti­na­mas pie­no mi­ši­niais“, – var­di­ja gy­dy­to­ja. Žin­do­mų vai­kų mik­ro­bio­ta, kaip ro­do ty­ri­mai, reikš­min­gai ski­ria­si nuo tų, ku­rie bu­vo mai­ti­na­mi pie­no mi­ši­niais, o šie skir­tu­mai le­mia imu­ni­nės sis­te­mos pusiausvyrą ir vys­ty­mą­si.

magnific.com nuotr.

Itin svar­bus eta­pas žmo­gaus gy­ve­ni­me – pri­mai­ti­ni­mas. „Mo­ti­nos pie­ne esan­tys oli­go­sa­cha­ri­dai yra pir­ma­sis mik­ro­bio­tą for­muo­jan­tis kom­po­nen­tas, pa­de­dan­tis at­skir­ti sa­vą nuo sve­ti­mo ir ug­dy­ti imu­ni­nę to­le­ran­ci­ją, o vė­liau la­bai svar­būs tam­pa fruk­too­li­go­sa­cha­ri­dai, ku­rių gau­su vai­siuo­se ir dar­žo­vė­se“, – pa­brė­žia A. Ja­ge­la­vi­čie­nė. Šios me­džia­gos mai­ti­na nau­din­gą­sias bak­te­ri­jas, for­muo­ja jų įvai­ro­vę ir pa­de­da žar­ny­nui mo­ky­tis tin­ka­mai rea­guo­ti į ap­lin­ką.

Gy­dy­to­ja at­krei­pia dė­me­sį, kad mik­ro­bio­ta tie­sio­giai da­ly­vau­ja reguliuojant imu­ni­nę sis­te­mą. Per žar­ny­no imu­ni­nę sis­te­mą ieš­ko­ma pu­siaus­vy­ros tarp skir­tin­gų imu­ni­nio at­sa­ko ti­pų – prie­šin­fek­ci­nio ir prie­ša­ler­gi­nio. „Net ir esant di­des­nei aler­gi­nių li­gų ri­zi­kai, anks­ty­vas ir są­mo­nin­gas po­žiū­ris į mik­ro­bio­tos įta­ką svei­ka­tai formuojant mitybos įpročius ga­li pa­dė­ti su­ma­žin­ti šią ri­zi­ką“, – sa­ko ji. De­ja, nors moks­li­nin­kai įro­do, kad tam tik­ra mi­ty­ba vei­kia pa­lan­kiai ir ko­kios me­džia­gos di­di­na ri­zi­ką sirg­ti aler­gi­nė­mis li­go­mis, vie­no ste­buk­lin­go kom­po­nen­to nė­ra.

Svar­bu su­pras­ti ir tai, kad mik­ro­bio­ta nė­ra sta­tiš­ka. Anks­čiau ma­ny­ta, kad ji ga­lu­ti­nai su­si­for­muo­ja apie tre­čiuo­sius gy­ve­ni­mo me­tus, ta­čiau nau­jau­si ty­ri­mai ro­do, kad šis pro­ce­sas tę­sia­si maž­daug iki aš­tuo­ne­rių me­tų. „Va­di­na­si, tu­ri­me pla­tes­nį lan­gą for­muo­ti vai­ko svei­ka­tą“, – pa­brė­žia gy­dy­to­ja.

Vis dėl­to ir vy­res­nia­me am­žiu­je mik­ro­bio­ta iš­lie­ka plas­tiš­ka, jaut­ri mi­ty­bos ir gy­ve­ni­mo bū­do po­ky­čiams, o su am­žiu­mi – skurs­ta, pra­stė­ja. Tad net am­žė­jant rei­kia gal­vo­ti, kaip už­tik­rin­ti vi­sa­ver­tę mi­ty­bą ir apie pa­pil­do­mą pro­bio­ti­kų var­to­ji­mą, bet tik pa­si­ta­rus su tai iš­ma­nan­čiu spe­cia­lis­tu.

Kal­bant apie suau­gu­siuo­sius, ry­šys tarp žar­ny­no ir imu­ni­te­to taip pat iš­lie­ka itin reikš­min­gas. Pa­sak A. Ja­ge­la­vi­čie­nės, daž­ni per­ša­li­mai, už­si­tę­sę už­de­gi­mi­niai pro­ce­sai, aler­gi­nės reak­ci­jos ar net odos pro­ble­mos ne­re­tai yra su­si­ju­sios su mik­ro­bio­tos dis­ba­lan­su. „Kai žar­ny­ne ima do­mi­nuo­ti ne­pa­lan­kūs mik­roor­ga­niz­mai, nu­ken­čia vi­sa or­ga­niz­mo pu­siaus­vy­ra“, – aiš­ki­na ji. To­dėl rū­pi­ni­ma­sis žar­ny­nu – ne trum­pa­lai­kė prie­mo­nė imu­ni­te­tui stprin­ti, o il­ga­lai­kė in­ves­ti­ci­ja į svei­ka­tą. Imu­ni­nė sis­te­ma nė­ra at­ski­ras me­cha­niz­mas – ji glau­džiai su­si­ju­si su tuo, kas kas­dien pa­ten­ka į mū­sų lėkš­tę, ir su tuo, kaip mes gy­ve­na­me.

magnific.com nuotr.

Kuo mai­tin­ti mik­ro­bio­tą

Kal­bė­da­ma apie pa­va­sa­ri­nius mi­ty­bos po­ky­čius, A. Ja­ge­la­vi­čie­nė pa­brė­žia ža­lu­my­nų ir skai­du­lų svar­bą. „Pir­mie­ji dai­gai, ža­lu­my­nai, kar­tu­my­nai – vi­sa tai na­tū­ra­liai ska­ti­na virš­ki­ni­mą, tul­žies te­kė­ji­mą, fer­men­ti­nę veik­lą“, – tei­gia gy­dy­to­ja.

Ne­bū­ti­na ieš­ko­ti eg­zo­ti­kos – net ant pa­lan­gės užau­gin­ti ri­di­kė­lių, sa­lo­tų la­pe­liai ar ki­ti dai­gai, ža­lu­my­nai ga­li reikš­min­gai pri­si­dė­ti prie ge­res­nės sa­vi­jau­tos. Šiuo­se jau­nuo­se au­ga­luo­se gau­su vi­ta­mi­nų, chlo­ro­fi­lo ir pre­bio­ti­nių me­džia­gų, ku­rios tam­pa mais­tu nau­din­go­sioms žar­ny­no bak­te­ri­joms.

Vė­liau, se­zo­nui įsi­bė­gė­jant, svar­bu ne­pa­mirš­ti spal­vų: uo­gų, vai­sių, dar­žo­vių, ku­riuo­se gau­su po­li­fe­no­lių. „Tai me­džia­gos, ku­rios pa­de­da ma­žin­ti už­de­gi­mi­nius pro­ce­sus ir pa­lai­ky­ti or­ga­niz­mo pu­siaus­vy­rą, ge­rin­ti adap­ta­ci­nes sa­vy­bes“, – aiš­ki­na gy­dy­to­ja.

Kal­bė­da­ma apie žar­ny­no mik­ro­bio­tą, A. Ja­ge­la­vi­čie­nė ypač daug dė­me­sio ski­ria vai­kams – bū­tent jų or­ga­niz­mas yra jaut­riau­sias mi­ty­bos klai­doms ir kar­tu im­liau­sias tei­gia­miems po­ky­čiams. „Tai, ką vai­kas val­go pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais, for­muo­ja ne tik jo mik­ro­bio­tą, bet ir imu­ni­nės sis­te­mos kryp­tį“, – pa­brė­žia gy­dy­to­ja.

Ji at­krei­pia dė­me­sį, kad pra­kti­ko­je daž­nai ma­to pa­si­kar­to­jan­čių klai­dų. Vie­na jų – per vė­lai pra­de­da­ma ar­ba ne­tin­ka­mai pri­mai­ti­ni­ma. „Lau­kia­ma še­šių ar net sep­ty­nių mė­ne­sių, bi­jo­ma kas­dien mitybą papildyti naujais produktais, ypač jei vai­kas gi­mė neiš­ne­šio­tas“, – sa­ko gy­dy­to­ja. Ta­čiau toks at­sar­gu­mas ne vi­suo­met pa­si­tei­si­na, nes mik­ro­bio­tai for­muo­tis svar­bi įvai­ro­vė ir skai­du­lų gau­sus mais­tas. Be abe­jo, yra si­tua­ci­jų, kai pri­mai­ti­ni­mas tam­pa tik­ru iš­šū­kiu, – pa­vyz­džiui, aler­gi­jos. 

Ta­čiau vai­kus, tu­rin­čius di­des­nę aler­gi­jos ri­zi­ką, pa­gal Pa­sau­lio svei­ka­tos ir Tarp­tau­ti­nių aler­go­lo­gų or­ga­ni­za­ci­jų su­si­ta­ri­mus, re­ko­men­duo­ja­ma pri­mai­tin­ti kuo anks­čiau ir už­tik­rin­ti di­des­nę mais­ti­nių me­džia­gų įvai­ro­vę, nes tai su­ma­ži­na aler­gi­nių li­gų ri­zi­ką.

Dar vie­na pro­ble­ma – vai­kų ra­cio­no vien­pu­siš­ku­mas. „Jei­gu vai­kas ne­val­go dar­žo­vių, daž­nai tė­vai nuo­lai­džiau­ja: duo­da deš­re­lę, bal­tą ban­de­lę, sal­din­tą jo­gur­tą – kad tik ką nors su­val­gy­tų, – pa­ste­bi A. Ja­ge­la­vi­čie­nė. – Ta­čiau toks spren­di­mas ne­tin­ka­mas žar­ny­no mikro­bio­tai, su­da­ro­mos pa­lan­kes­nės są­ly­gos ne­pa­gei­dau­ja­moms bak­te­ri­joms dau­gin­tis ir užim­ti svei­ka­tai pa­lan­kių mik­roor­ga­niz­mų vie­tą.“

Gy­dy­to­ja pa­brė­žia: na­tū­ra­lu, kad vai­kai lin­kę teik­ti pir­me­ny­bę sal­diems pro­duk­tams. Svar­bu iš­nau­do­ti šį po­rei­kį svei­ka­tai pa­lan­kiu bū­du. Vie­nu iš pra­ktiš­kų spren­di­mų ji įvar­di­ja glot­nu­čius. Tai ga­li­my­bė vie­no­je stik­li­nė­je su­tal­pin­ti di­des­nį kie­kį vai­sių, uo­gų, skai­du­lų ir net ža­lu­my­nų. Į glot­nu­tį ga­li­ma įdė­ti sėk­lų, špi­na­tų la­pų ar ki­tų ža­lu­my­nų, net dai­gų – sko­nis iš­lie­ka ma­lo­nus, o žar­ny­no mik­ro­bio­ta gau­na ver­tin­gą su­bstra­tą.

Svar­biau­sia, pa­sak gy­dy­to­jos, kant­ry­bė ir nuo­sek­lu­mas. Vai­ko mi­ty­ba nė­ra vien­kar­ti­nis spren­di­mas – tai il­ga­lai­kis pro­ce­sas, ku­ria­me svar­bų vaid­me­nį at­lie­ka vi­sa šei­ma. „Vi­sa­da do­miuo­si ne tik tuo, ką val­go vai­kas, bet ir kaip mai­ti­na­si vi­sa šei­ma“, – sa­ko ji ir pa­brė­žia, kad bū­tent ar­ti­miau­sia ap­lin­ka for­muo­ja il­ga­lai­kius įpro­čius.

magnific.com nuotr.

Svar­bu ne tik mais­tas

A. Ja­ge­la­vi­čie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad mik­ro­bio­tą vei­kia ne tik tai, ką val­go­me, bet ir tai, kaip gy­ve­na­me. Die­nos re­ži­mas, mie­go ko­ky­bė, fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, poil­sis, ju­dė­ji­mas die­ną – vi­sa tai for­muo­ja vi­di­nę or­ga­niz­mo ap­lin­ką. „Jei­gu val­go­me ne­re­gu­lia­riai, daž­niau­siai va­ka­re ar nak­tį, nuo­lat trūks­ta mie­go, tai neiš­ven­gia­mai at­si­lie­pia ir mik­ro­bio­tai“, – sa­ko ji.

Svar­bu su­pras­ti, kad nors mik­ro­bio­ta suau­gu­sio žmo­gaus or­ga­niz­me yra ga­na sta­bi­li, ji iš­lie­ka plas­tiš­ka. Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad bak­te­ri­jų su­dė­tis ga­li kis­ti pri­klau­so­mai nuo se­zo­no, mi­ty­bos ir gy­ve­ni­mo bū­do: vie­nų bak­te­ri­jų dau­gė­ja, ki­tų – ma­žė­ja. Tai dar kar­tą pa­tvir­ti­na, kad mū­sų kas­die­niai pa­si­rin­ki­mai tie­sio­giai vei­kia vi­di­nę or­ga­niz­mo eko­sis­te­mą ir pri­si­de­da prie bend­ros sa­vi­jau­tos. Tik at­sa­kin­gas po­žiū­ris į svei­ka­tą lei­džia iš­lai­ky­ti ge­rą sa­vi­jau­tą ir ener­gi­ją vi­sus me­tus, ne­prik­lau­so­mai nuo se­zo­no.

Pa­pil­dai – ne pa­na­cė­ja?

magnific.com nuotr.

Pak­laus­ta apie pro­bio­ti­kus ir mais­to pa­pil­dus, A. Ja­ge­la­vi­čie­nė iš­lie­ka nuo­sai­ki. Nuo­sek­liai var­to­ti pa­pil­dus dau­ge­liui žmo­nių yra su­dė­tin­ga. Nė kiek ne ma­žiau, tik­riau­siai, nei pa­si­rū­pin­ti su­ba­lan­suo­ta vi­sa­ver­te mi­ty­ba. Jei nė­ra rim­tų svei­ka­tos su­tri­ki­mų ar aiš­kiai pa­skir­to gy­dy­mo re­ži­mo, pa­pil­dai daž­nai var­to­ja­mi ne­re­gu­lia­riai: pa­mirš­ta­mi, nu­trau­kia­mi, kei­čia­mi, o kar­tu pra­ran­da­ma ir ga­li­ma nau­da.

Idea­liu at­ve­ju, pa­brė­žia gy­dy­to­ja, vi­sa­ver­tė ir su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba tu­rė­tų bū­ti pa­kan­ka­ma ge­rai sa­vi­jau­tai ir svei­ka­tai pa­lai­ky­ti. Ta­čiau rea­ly­bė­je tai pa­da­ry­ti tam­pa vis sun­kiau. Šiuo­lai­ki­nis gy­ve­ni­mo tem­pas, ri­bo­tas lai­kas, įpro­čių sto­ka ir mil­ži­niš­kas in­for­ma­ci­jos srau­tas – nuo so­cia­li­nių tink­lų nuo­mo­nės for­muo­to­jų iki dirb­ti­nio in­te­lek­to siū­lo­mų pa­ta­ri­mų – daž­nai su­klai­di­na. Net ir ga­vus tei­sin­gą in­for­ma­ci­ją, jos lai­ky­ma­sis rei­ka­lau­ja pa­stan­gų, kant­ry­bės ir mo­ty­va­ci­jos, o kar­tais – ir ne vie­no spe­cia­lis­to kon­sul­ta­ci­jos.

Anot A. Ja­ge­la­vi­čie­nės, mi­ty­bos re­ko­men­da­ci­jų prin­ci­pai dau­gy­bę me­tų iš es­mės ne­si­kei­čia, ne­pai­sant at­nau­ji­na­mų gai­rių ar mais­to pi­ra­mi­džių in­terp­re­ta­ci­jų. Pag­rin­di­nis prin­ci­pas lie­ka tas pa­ts: pu­sę lėkš­tės tu­rė­tų užim­ti ko­ky­biš­ki au­ga­li­niai pro­duk­tai – dar­žo­vės, vai­siai, ankš­ti­niai (mais­tas ge­ro­sioms bak­te­ri­joms, gau­sus pre­bio­ti­kų). Ta­čiau rea­liai pa­žvel­gus į žmo­nių lėkš­tes, tai to­li gra­žu ne vi­sų kas­die­ny­bė.

Kal­bant apie ge­rų­jų bak­te­ri­jų pre­pa­ra­tų pa­si­rin­ki­mą – jis tie­siog mil­ži­niš­kas. De­ja, dau­gu­ma jų – be aiš­kios ko­ky­bės kont­ro­lės ir veiks­min­gu­mo įro­dy­mo. Daž­nai vais­ti­nių lan­ky­to­jai nu­si­per­ka daug ir įvai­rių ge­rų­jų bak­te­ri­jų tu­rin­tį pre­pa­ra­tą, nes gir­dė­jo, kad tai ge­rai. Taip, mik­ro­bio­tos įvai­ro­vė la­bai svar­bi. Tik rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad net jei ir pa­vyks ją at­kur­ti po žie­mos ar po li­gų, rei­kia dar ir iš­lai­ky­ti, o vien pa­pil­dais to pa­da­ry­ti neį­ma­no­ma. Ge­ro­sios bak­te­ri­jos, kaip ir mes, mėgs­ta kon­ku­ruo­ti, no­ri val­gy­ti, tad rei­ka­lin­gą pu­siaus­vy­rą, ku­rią iš­ma­tuo­ti kiek­vie­nam in­di­vi­dua­liai la­bai sun­ku, ga­li­me pa­siek­ti tin­ka­mai maitindamiesi.

„Pa­pil­dai nė­ra nei pa­na­cė­ja, nei blo­gis, – sa­ko dr. A. Ja­ge­la­vi­čie­nė. – Tam tik­ro­se si­tua­ci­jo­se jų nau­da yra moks­liš­kai įro­dy­ta ir aiš­kiai re­ko­men­duo­ja­ma. Vie­nas ryš­kiau­sių pa­vyz­džių – pro­bio­ti­kų var­to­ji­mas gy­dy­mo an­ti­bio­ti­kais me­tu. Ty­ri­mai ro­do, kad jie ga­li iki 20 pro­c. su­ma­žin­ti su an­ti­bio­ti­kais su­si­ju­sio vi­du­ria­vi­mo ri­zi­ką, juos vartoti re­ko­men­duo­ja ir tarp­tau­ti­nės spe­cia­lis­tų aso­cia­ci­jos. Pro­bio­ti­kai efek­ty­vūs ke­liau­jant į eg­zo­ti­nes ša­lis ke­liau­to­jų dia­rė­jos pro­fi­lak­ti­kai ar ser­gant žar­ny­no in­fek­ci­nė­mis li­go­mis. Be to, eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė svei­ka­tos būk­lių, kai tam tik­ri pro­bio­ti­kų šta­mai ga­li bū­ti nau­din­gi: esant virš­ki­ni­mo trak­to su­tri­ki­mų, vi­du­rių už­kie­tė­ji­mui, vi­du­ria­vi­mui, virš­ki­ni­mo trak­to dis­funk­ci­jai ar net dėl kai ku­rių odos pro­ble­mų. Vis dėl­to pra­kti­ko­je žmo­nės daž­nai su­trin­ka: vie­nas spe­cia­lis­tas re­ko­men­duo­ja pro­bio­ti­nius ir pre­bio­ti­nius pa­pil­dus, ki­tas jų ne­siū­lo. Tai daž­nai pri­klau­so nuo gy­dy­to­jo spe­cia­li­za­ci­jos, do­mė­ji­mo­si sri­ties ir gi­li­ni­mo­si į mik­ro­bio­tos sri­tį.“

Pro­fi­lak­ti­nis pro­bio­ti­kų var­to­ji­mas, gy­dy­to­jos nuo­mo­ne, ga­li bū­ti pa­grįs­tas tik tuo at­ve­ju, jei mi­ty­ba yra itin skur­di, stin­ga fer­men­tuo­tų, rau­gin­tų pro­duk­tų ar jų žmo­gus ne­to­le­ruo­ja. Vis dėl­to net ir ta­da pir­miau­sia bū­ti­na grįž­ti prie pa­grin­dų: iš­sa­miai ap­tar­ti, kaip žmo­gus mai­ti­na­si, o pa­pil­dus ver­tin­ti tik kaip pa­gal­bi­nę, o ne pa­grin­di­nę prie­mo­nę. Ka­dan­gi da­bar lais­vai ga­li­ma nu­si­pirk­ti pro­bio­ti­kų, rei­kė­tų vis dėl­to pa­si­do­mė­ti jų kli­ni­ki­niu efek­ty­vu­mu, ar jis pa­tvir­tin­tas moks­li­niais ty­ri­mais.

„Ra­gin­čiau dau­giau dė­me­sio skir­ti ne pa­pil­dų paieš­kai, o mi­ty­bos ko­ky­bei ir su­pra­ti­mui, kas iš tie­sų yra svei­ka, o kas – ne“, – sa­ko A. Ja­ge­la­vi­čie­nė. Ki­lus klau­si­mų, ji pa­ta­ria kon­sul­tuo­tis su spe­cia­lis­tais ir ne­pa­mirš­ti die­to­lo­gų, ku­rie, jos nuo­mo­ne, ge­riau­siai pa­de­da su­si­dė­lio­ti in­di­vi­dua­lų, su­ba­lan­suo­tą mi­ty­bos pla­ną.