Ką iš tiesų rodo tyrimo skaičiai? Ar Lietuvoje matome naują psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo tendenciją ir ar valstybės kontrolės bei prevencijos priemonės spėja paskui šiuos pokyčius? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė, konservatorė Jurgita Sejonienė (toliau – J.S.), psichologas ir psichoterapeutas Gediminas Navaitis (toliau – G.N.) bei tyrimą atlikusio Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Narkotikų ir jų prekursorių kontrolės skyriaus patarėja Rasa Povilanskienė (toliau – R.P.).
– Ponia Povilanskiene, kokias tendencijas rodo naujasis psichoaktyviųjų medžiagų tyrimas?
R.P.: Tendencijos yra įvairios – kai kuo galima pasidžiaugti, o kai kur reikia pasistengti ir susiimti. Pastebime, kad alkoholio vartojimas turi tendenciją mažėti. Jei vertinsime bent kartą gyvenime vartojusių asmenų skaičių, matomas didelis augimas. Taip pat matome, kad auga tabako gaminių vartojimas.
– Kuris skaičius kelia didžiausią nerimą?
R.P.: Didžiausias augimas pastebėtas tarp asmenų, kurie bent kartą gyvenime yra vartoję narkotinių medžiagų. Jis paaugo 10 proc. Bet jei žiūrėsime į kitą rodiklį – kiek žmonių per pastaruosius 12 mėnesių arba 30 dienų vartojo narkotines medžiagas – šie rodikliai taip ženkliai nepadidėjo. Taip, žmonių, kurie pabando narkotikus, daugėja, bet didžioji dalis jų nevartoja kasdienybėje. Galimai tai tebuvo pabandymas. Esu linkusi vertinti ne vieną rodiklį ir žiūrėti į bendrą visumą.
Sunku pasakyti, kas skatina žmones pabandyti, galima tik kelti hipotezes. Tyrime turėjome klausimus, kokios yra psichoaktyvių medžiagų vartojimo priežastys. Dažniausiai pasitaikantis atsakymas – smalsumas ir noras viską išbandyti. Kita priežastis, kurią nurodė apklaustieji, buvo noras atsipalaiduoti.
Taip, žmonių, kurie pabando narkotikus, daugėja, bet didžioji dalis jų nevartoja kasdienybėje.
– Kokiais skaičiais mes galėtume pasidžiaugti?
R.P.: Kaip ir minėjome, galima pasidžiaugti, kad mažėja alkoholio vartojimas. Tai rodė ne tik šio, bet ir ankstesnių tyrimų rezultatai. Vadinasi, daugėja žmonių, sąmoningai pasirenkančių nevartoti alkoholio. Tačiau nesmagu, kad auga skaičius žmonių, kurie alkoholį vartoja nesaikingai. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, nes anketoje nebuvo klausimo, kodėl žmonės vartoja tiek daug alkoholio. Galima tik spėti, ar tai būdas atsipalaiduoti, ar susiformavęs blogas įprotis.
– Kas ketvirtas žmogus bent kartą vartojo narkotikus. Ką šis skaičius sako apie mūsų visuomenės požiūrį į psichoaktyviąsias medžiagas?
G.N.: Vargu ar žmonės, kurie pavartojo vieną kartą, yra priklausomi. Jie yra kelyje į priklausomybę. Iš pradžių pavartojimas būna atsitiktinis, po to susiformuoja psichologinė priklausomybė, įprotis ir fizinė priklausomybė.
Pasiremsiu paprastu pavyzdžiu. Visi esame gėrę kavą. Kas sugebės prisiminti, kai vaikystėje pirmą kartą paragavo kavos ir ar ji buvo skani? Tai buvo atsitiktinis pavartojimas, po kurio kavos toliau nesinorėjo. Vaikas užauga, baigia universitetą ir pakliūva į darbovietę, kurioje visi 11 valandą geria kavą. Galbūt jis nenori gerti kavos, tačiau jis nori pabendrauti su kolegomis. Tuomet atsiranda psichologinė priklausomybė, bet ne nuo kavos, o nuo aplinkos. Galiausiai žmogus pereina į kitą darbovietę ir 11 valandą nori išgerti kavos. Tai jau yra įprotis. Tikriausiai visi pažįsta žmogų, kuris sako, kad kol ryte neišgeria kavos, negali dirbti. Tai yra fizinė priklausomybė. Kavoje yra kofeino, bet mes nemanome, kad tai grėsminga priklausomybė, su kuria reikia kovoti. Kitos psichotropinės medžiagos veikia daug stipriau ir sukelia didesnių problemų. Suprasti priklausomybės tapsmo kelią yra svarbu. Jį supratę, pastebėtume akivaizdų dalyką, kad vieni žmonės tuo keliu nueina greitai, o kiti nusprendžia, kad jiems tai nereikalinga. Todėl reikia kalbėti ne apie medžiagas, o apie priklausomo žmogaus ypatumus.
– Ponia Sejoniene, kaip vertinate žmonių, kurie bent kartą vartojo narkotines medžiagas, šuolį? Ar tai yra signalas, kad turėtume peržiūrėti dabartinę narkotikų politiką?
J.S.: Neabejotinai taip, jei kitais metais ši tendencija išliks. Narkotinių medžiagų vartojimas auga kasmet. Alkoholio ar tabako prekyba yra ribojama, bet ji legali. O nelegalių medžiagų prekyba turi būti užkardoma. Neturėtų būti galimybės jų įsigyti įvairiais būdais. Tam, kad vartojimas bent jau neaugtų, reikalingas visuomenės švietimas. Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas yra ir politikos formuotojas, ir įgyvendintojas. Man atrodo, kad šio departamento rekomendacijos, ką dar galėtume stiprinti, yra labai reikšmingos. Akivaizdu, kad griežtesnė ir atsakingesnė politika yra būtina.
– Ar narkotikai Lietuvoje tampa labiau prieinami?
R.P.: Technologijų amžiuje viskas tampa labiau prieinama ir narkotikai nėra išimtis. Jų galima atsisiųsti paštu ir užsisakyti per įvairias programėles. Faktas, kad prieinamumas yra paaugęs. Bet kontrolė nėra sumažėjusi. Policijos pareigūnai deda visas pastangas, kad prieinamumas būtų kuo mažesnis. Priemonių mes turime ir imamės, bet mums trūksta kompleksinio požiūrio. Nėra vienos priemonės, kuri stebuklingai padėtų sumažinti skaičius, bet jei visi susiimsime, bus paprasčiau.
– Tyrimai rodo savotišką paradoksą. Alkoholio vartojančių žmonių mažėja, bet daugėja tų, kurie jį vartoja dideliais kiekiais. Ką tai reiškia psichologiniu požiūriu?
G.N.: Dideli kiekiai yra labai arti priklausomybės. Jei kalbėsime apie taurę vyno kartą per savaitę prie pietų, nematysime nei psichologinės, nei socialinės, nei medicininės problemos. Jei tai keičia kasdienybę, tai tampa problema. Pakartosiu, kad tai yra asmenybės problema. Noriu atkreipti dėmesį, kad alkoholis yra universalus pasiteisinimas.
Įsivaizduokime tokią situaciją. Žmogus atėjo į laidą, pakalbėjo ir pasakė, kad tingėjo, todėl nepasiruošė ir daugiau pasakyti negali. Klausytojas tikriausiai supyks. O jei įsivaizduojamas žmogus pasakys, kad vakar sutiko draugą, kurio nematė penkerius metus, pasėdėjo su juo ir dabar skauda galvą, tikėtina, kad klausytojas susirauks, bet supras. Už daug vartojančių žmonių problemų slypi tai, kad jie nuolat praneša, jog negali laikytis bendro visuomenės reikalavimų lygio. Kai žmogus skatinamas dirbti ar rūpintis šeima, jis atsako, kad sunkiai kovoja su priklausomybe ir prašo iš jo nieko nereikalauti. Šios problemos nebus išspręstos, jei nepakankamai kreipsime dėmesį į jų asmenybes ir nepadėsime atitikti visuomenės reikalavimų.
– Ko šiandien labiausiai trūksta psichoaktyviųjų medžiagų prevencijoje? Kokių sprendimų reikėtų imtis, kad skaičiai mažėtų?
J.S.: Nors įstatyminių iniciatyvų yra, bet labai svarbu tai, kas reguliuojama ne įstatymais – pačios visuomenės požiūris į vartojimą ir vartojančius žmones. Reikia pastebėti, kad jaunėja vartojančių asmenų amžius. Tai priklauso nuo šeimos požiūrio, ar vaikai ir paaugliai sulaukia pakankamai dėmesio, kokį pavyzdį mato namuose, ar turi su kuo pasikalbėti, jei jiems kyla sunkumų? Viena iš priežasčių, kodėl žmonės pabando vartoti, yra siekis nusiraminti ir pasijusti geriau. Ar nėra kitų būdų pasijusti geriau? Kodėl artimiausia aplinka nepastebi bandymų vartoti? Mano supratimu, veiksmingiausia būtų užkardyti vartojimą artimoje aplinkoje. O valstybės interesas yra suteikti kuo didesnę, priimtinesnę pagalbą, kad žmogui nebūtų gėda kreiptis pagalbos į mokyklos psichologą, socialinį darbuotoją ar mokytoją. Reikia užkardyti šią savižalos veiklą kuo ankstesnėje stadijoje, kol neišsivystė fizinė priklausomybė. Reikia šviesti visuomenę, didinti budrumą, atsakomybę ir rūpintis artimais žmonėmis.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai