Apie iškraipytą realybę ir kodėl praleidę laiko internete tiesiog dažnai pasijaučiame prasčiau, pasakojo „Tele2“ inovacijų ekspertas Arnoldas Lukošius.
– Tikiuosi, kad šią vasarą jau atostogavote. Jeigu taip, turbūt ir pats dalijatės kadrais. Atrodo, nieko tokio – žmogus pasidžiaugė. Tačiau yra ir kita – emocinė, psichologinė – pusė, vienišumas.
– Manau, kad kadrais dalijamės visi. Turime telefoną, kuris yra puikus fiksavimo įrenginys ir gali padaryti gerų nuotraukų. Norisi nufotografuoti gražius vaizdus, kuriuos matai, bet tikriausiai kiekvienas esame šiek tiek skirtingas. Labiau esu žmogus, klausiantis: kam ir kodėl? Jeigu įkeliu nuotrauką, iliustruoju ją kokiu nors tekstu – kodėl fotografavau, kokiomis aplinkybėmis tai dariau, galbūt kokį telefoną naudojau ir taip toliau.
Kitas žmogus tiesiog užfiksuoja nuotrauką ir ją įkelia norėdamas parodyti: čia buvau, toks esu, taip darau. Aplinkiniai žmonės gali reaguoti įvairiai. Jeigu mokaisi iš interneto, iš tų pačių socialinių tinklų, viskas gerai. Jeigu ten bendrauji su pažįstamais, irgi viskas gerai. Tačiau jeigu seki žmogų, kuris tau kelia pavydą, nerimą, jeigu atrodo, kad praleidi tai, ką jis pamatė, ir dėl to jautiesi psichologiškai blogai, yra labai paprastas mygtukas „nebesekti“.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Netrukus prieisime prie mechaninių būdų, tačiau čia vienas iš jų – tiesiog nebereikia sekti to žmogaus?
– Taip. Turiu kitą problemą. Seku labai daug ne tų žmonių, kurie man keltų pavydą, nes galbūt jau esu ne visai tokio amžiaus, kad taip paprastai pasiduočiau tokiam dalykui. Tačiau seku labai daug žmonių, kurie man nelabai patinka. Socialinių tinklų algoritmas taip parašytas – jie skatina mus sekti tai, į ką reaguojame. Reaguojame į kelis dalykus: į tai, kas patinka, kas nepatinka, kelia nerimą ar kitokias emocijas. Dėl to pavydas mums taip pat labai stipriai brukamas ir jo gauname daugiau. Man dažniau rodomas nepatinkantis turinys, todėl norisi paspausti tą patį mygtuką „nebesekti“.
– Bet tai gana slidus dalykas, ypač jeigu ką nors stebime ir pavydime. Dažnai nesuprantame, kad pavydime smarkiai pagražintai realybei, kad įkelta nuotrauka nebūtinai atspindi tai, kas iš tikrųjų įvyko.
– Tikrai neatspindi, pavadinkime taip. Čia ne dirbtinio intelekto reikalas, tai vyksta realybėje. Pavyzdžiui, pats nuvažiuoji į kelionę. Tarkime, Dubrovnike eini laiptais, kur buvo filmuojamas „Sostų karų“. Tais laiptais praėjau keletą kartų, o mano reali emocija buvo tokia: karšta, laiptai labai statūs, pavargęs ir nėra jokių „Sostų karų“ emocijų. Jeigu sustosiu, nusifotografuosiu ir įkelsiu tą nuotrauką, emocija bus visai kitokia. Kai žiūrėsiu į nuotrauką, joje bus užfiksuota tik trumpa akimirka. Be to, greičiausiai palauksime geresnio apšvietimo, kol aplinkui nebus tiek žmonių, ir taip toliau. Tai nėra realybė.
Kaskart, kai matau tokias nuotraukas ir pagalvoju, kad kažkam jos kelia pavydą, pradedu įsivaizduoti, kaip tas žmogus jas darė. Jis turėjo ieškoti geresnio apšvietimo, dėlioti kampus. Kol visa tai darė, atšalo jo nufotografuotas patiekalas ir jis pavalgė jau nebeskaniai. Jis prarado realų dalyką dėl nerealaus. To nepavydžiu.
– Bet jis gauna emociją. Jis gauna emociją iš patiktukų, o tai yra realus jausmas.
– Jeigu jis tai dar ir monetizuoja, vadinasi, tai jo verslas. Tą visiškai suprantu. Žmogus gali save pateikti, bet nesuprantu žmonių, kurie galvoja, kad tai yra dalykas, kurio reikia pavydėti. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tada reikia nustoti sekti. Arba, jeigu seki, būk aktyvus sekėjas – lygiai taip pat kelk savo nuotraukas. Kas gi draudžia? Kadaise buvo žurnalai, senais laikais buvo dainų apie tai, kaip noriu būti ant žurnalo viršelio. Koks čia gyvenimas? Visi kaltino žurnalistus, kad jie kelia neteisingus lūkesčius. O dabar visi tapome tokiais pačiais žurnalais. Kiekvienas savo socialiniame tinkle galime susikurti savo žurnalą. Bet kodėl turime juos sekti? Jis lygiai taip pat yra šiek tiek dirbtinis.
– Gerai, manykime, kad naršymo nebeatsisakysime ir iš savo gyvenimo jo nepašalinsime. Kokie būtų būdai kontroliuoti matomą turinį, kad jis mus mažiau liūdintų?
– Dabar pakalbėjome apie psichologinę dalį – kada nustoji sekti, kada suvaldai savo požiūrį į realybę ir ne realybę. Tačiau yra ir technologinių dalykų. Vienas iš jų – tiesiog užsiblokuoti, nes įvairios interneto apsaugos turi funkcijų, leidžiančių riboti laiką. Bet būkime realistai – patys sau to niekada netaikysime. Patarsime kitiems ir vaikams. Paprastesnis dalykas – telefone galima nustatyti, kad socialinių tinklų programėlės nesiųstų pranešimų. Kad kiekvieną kartą, kai kas nors įkelia nuotrauką, negautume to „dling dling“, kuris priverčia mus pažiūrėti į ekraną ir mus prie jo pririša. Kitas dalykas – išjungti automatinį vaizdo įrašų paleidimą, kad jie nepradėtų groti vos pasirodę.
– Kad negautų peržiūrų?
– Taip, bet ne dėl to, kad negautų peržiūrų. Dėl to, kad prasidėjęs vaizdo įrašas mus įtraukia. Tada, netyčia įlindę, pradedame gaišti laiką. Visi tokie patrauklumo sumažinimai padeda ir sunaudoti mažiau duomenų, programėlės mažiau įtrauks. Dar vienas technologinis dalykas – stebėti savo ekrano laiką.
– Čia kartais gali būti gąsdinantis skaičius.
– Šiandien pasižiūrėjau – valanda ir 20 minučių buvo visiškai be nieko, bet realiai tik susirašinėjau. Susirašinėjau su vaiku, dėl darbo, ir taip susidarė tas laikas. Po to dar šiek tiek paskaičiau apie šiuos telefonus ir visa kita. Tai susidarė be jokių nereikalingų dalykų. Vėlgi pasižiūri ekrano laiką, bet reikia atsirinkti. Pagalvoji, kiek jo buvo praktiškai panaudota darbui ar kam nors kitam, o kiek jo išėjo nežinia kur. Reikia riboti laiką, kada naudoji internetą ir socialinius tinklus – gal valandą vakare ar valandą kitu metu. Viena problema yra ta, kad pavydime nuostabaus, ne visai realaus gyvenimo. Tuo pačiu metu pavydėdami žudome savo realų gyvenimą, nes, užuot realiai gyvenę, ėję susitikti su draugais, į miestą ar žiūrėję koncertą jo nefilmuodami, gaištame laiką telefone. Darbo laiko tam negaištame – gaištame savo laisvą laiką.
– Arnoldai, esate inovacijų ekspertas. Kokia ateitis, link ko einame? Britai paaugliams uždraudė socialinius tinklus ir tai yra realus žingsnis siekiant pažaboti tiek patyčias, tiek per didelius lūkesčius. Kur einame? Juk socialinių tinklų paskirtis buvo bendravimas, o dabar tai jau reklamos ir tiesiog vartojamas turinys.
– Man kažkas pasakojo ir apie kitą vaikams uždraustą produktą, bet juo vis tiek naudojamasi. Uždrausti yra viena, bet, manau, kai kur viskas pasikeitė kitaip. Nesveiki žmonių įpročiai pasikeitė ne todėl, kad juos uždraudė, o todėl, kad žmonės iš jų išaugo. Tiesiog atsirado motyvacijų, skatinančių laiką leisti įdomiau nei ten.
Naujausi komentarai