Harvardo sveikatos universiteto gydytojai aiškina, kad kai smegenys užfiksuoja grėsmę, migdolinis kūnas siunčia pavojaus signalą, į kraują išsiskiria adrenalinas, o kūnas pasiruošia veikti. Tačiau jei kovoti arba pabėgti neįmanoma, nervų sistema įjungia seniausią mechanizmą – sustingti, nutilti, tapti nepastebimam.
Išoriškai tai iš tiesų primena ramybę. Iš tikrųjų tuo metu žmogus gali jausti kūno sustingimą, miglą galvoje ir pojūtį, tarsi stebėtų situaciją iš šalies. Psichologai tokią būseną vadina disociacija – tai psichikos būdas „išeiti“ iš kambario, iš kurio kūnas fiziškai negali išeiti.
Pasak ekspertų, įprotis sustingti dažniausiai išsivysto vaikystėje – šeimose, kuriose emocijų raiška buvo pavojinga: pyktis buvo baudžiamas, o ašaros – ignoruojamos arba išjuokiamos. Vaikas, kuris negali nei pasipriešinti, nei pabėgti, randa vienintelę įmanomą gynybą – tampa tylus ir nepastebimas.
Vienas iš terapeutų tai apibūdino taip: nejudrumas yra tai, kas užtikrina mano saugumą. Problema ta, kad ši strategija išlieka su žmogumi ir suaugus, net kai realaus pavojaus jau nebėra.
Straipsnio autorius pripažįsta, kad pats daugelį metų kito žmogaus tylą ir nejudrumą vertino kaip ženklą, kad „viskas gerai“, nors iš tiesų tuo metu šalia esantis žmogus patyrė stiprią emocinį įtampą.
Jei atpažįstate savyje šią reakciją, svarbu, visų pirma, nekaltinti savęs – tai ne charakterio silpnybė, o automatinė nervų sistemos reakcija. Kai kas nors sustingsta, loginis mąstymas iš dalies išsijungia, todėl racionalus įtikinėjimas neveikia. Tačiau gali padėti paprasti fiziniai veiksmai: atsistoti, pajusti kojas ant grindų, paliesti šaltą vandenį arba įvardyti kelis aplinkinius objektus.
Jei sustingsta artimas žmogus, psichologai pabrėžia, kad tai nėra sutikimo ženklas ir tikrai nėra priežastis dar labiau daryti spaudimą. Geriausia, ką galima padaryti, – tyliau kalbėti, duoti erdvės ir laiko, o savo veiksmais parodyti, kad žmogui negresia joks pavojus.
Naujausi komentarai