Pradėję terapiją tikimės saugios, palaikančios erdvės, kurioje galėtume atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus. Tačiau realybėje pasitaiko ir visiškai priešingų situacijų. „The New York Times“ apklausė savo skaitytojus apie neigiamą patirtį su psichologais ir psichoterapeutais bei sulaukė daugiau nei 2 700 atsakymų. Tarp jų buvo pasakojimų apie rimtus etikos pažeidimus, finansinį neskaidrumą ir akivaizdų neprofesionalumą.
Tikslią tokių atvejų statistiką nustatyti sudėtinga, nes nėra vieningos pasaulinės priežiūros sistemos, o profesinės atsakomybės taikymo kartelė dažnai yra gana aukšta. Nors profesionalių specialistų yra gerokai daugiau nei neprofesionalių, sistema nėra tobula, todėl svarbu mokėti atpažinti įspėjamuosius ženklus.
Svarbiausias terapijos tikslas turėtų būti jūsų psichologinė gerovė ir asmeninis augimas. Jei taip nėra, verta susimąstyti, ar viskas vyksta tinkama linkme.
Ribų pažeidimas
Psichoterapeutas privalo išlaikyti aiškias profesines ir emocines ribas. Jų pažeidimas gali pasireikšti įvairiai: nuolatiniais pasakojimais apie savo asmeninį ar intymų gyvenimą, netinkamais prisilietimais, flirtu, dovanomis ar bandymais bendravimą perkelti į draugystę už terapijos ribų.
Ypač pavojingi yra emocinio ar seksualinio išnaudojimo atvejai. Kai žmogus tampa emociškai priklausomas nuo terapeuto, pasitraukti gali būti labai sunku, net jei jis supranta, kad situacija nėra sveika. Tokiais atvejais gali prasidėti manipuliacijos, vadinamos gaslighting'u – kai žmogus verčiamas abejoti savo pačio suvokimu ir išgyvenimais.
Etiškas specialistas jokiomis aplinkybėmis neužmezga romantiškų ar seksualinių santykių su klientu. Atsakomybė išlaikyti saugias terapines ribas visada tenka terapeutui.
Abejingumas
Kartais terapeuto elgesys atrodo toks absurdiškas, kad primena komediją, nors iš tiesų tai gali padaryti didelę žalą klientui. Daugiau nei 130 apklausos dalyvių teigė, kad jų terapeutai sesijų metu buvo užmigę, o kai kurie net knarkė.
Respondentai taip pat išskyrė ir kitus neprofesionalaus elgesio požymius:
- nuolatinį vėlavimą, valgymą sesijos metu, neaiškią paslaugų kainodarą arba staigų ryšio nutraukimą be jokio paaiškinimo;
- pašalinę veiklą konsultacijos metu, pavyzdžiui, sportavimą ant treniruoklio;
- kliento baimių ignoravimą, pavyzdžiui, atsivedant į kabinetą šunį, nors pacientas turi jų fobiją;
- visišką dėmesio stoką – nuolatinį žvilgsnį pro langą ar vengimą palaikyti akių kontaktą.
Madingos tendencijos vietoj įrodymais pagrįstos praktikos
Dar viena raudona vėliavėlė – keistų ar madingų metodų taikymas neturint tam reikalingos kvalifikacijos. Pavyzdžiui, jei terapeutas ima naudoti įvairias pseudomokslines praktikas ar teigia galintis „išvalyti energiją“, nors tam nėra jokio mokslinio pagrindo.
Jeigu terapijos metu susiduriate su panašiais dalykais, verta rimtai apsvarstyti galimybę kreiptis į kitą specialistą. Nesveiki ar neproduktyvūs terapiniai santykiai nepadės spręsti problemų. Jei terapeutas grubiai pažeidė profesinę etiką, reikėtų apsvarstyti galimybę pateikti oficialų skundą.
Vis dėlto egzistuoja ir vadinamosios pilkosios zonos. Pavyzdžiui, jei paprastai su terapeutu jaučiatės saugiai, tačiau vienos sesijos metu jis trumpam užsnūdo ar pasielgė netaktiškai, verta apie tai atvirai pasikalbėti kitame susitikime ir stebėti jo reakciją.
Jei specialistas į kritiką reaguoja agresyviai, ginasi, neigia problemą ar atsisako prisiimti atsakomybę už savo elgesį, gali būti, kad atėjo laikas ieškoti kito terapeuto.
Pasitikėkite savo intuicija – terapija turėtų padėti gyti, o ne tapti naujų emocinių sunkumų priežastimi.
(be temos)