Kuo pavojingas virtualių daiktų pirkimas žaidimuose ir kokią žalą tai gali daryti jaunam žmogui? Apie tai „Žinių radijo“ žurnalistas kalbėjosi su Lošimų priežiūros tarnybos vyriausiuoju specialistu, psichologu Olegu Mackevičiu.
– Kaip apskritai veikia tokio tipo žaidimai, kuriuose galima pirkti virtualius daiktus?
– Čia iš tikrųjų galime kalbėti apskritai apie žaidimų industriją. Tai yra viena iš monetizavimo priemonių. Kalbant apie „loot box“, jų tikslas – pritraukti žaidėją, išlaikyti jį žaidime ilgiau, sudominti ir tam tikru būdu apdovanoti. Pradedant nuo to, kad patys žaidimai pradėjo kisti, atsirado papildiniai, kuriuos galima įsigyti ir taip pratęsti žaidimo laiką. Viena iš tokių priemonių buvo lobių skrynios, kurios dabar praktiškai įdiegtos daugumoje žaidimų ir yra gana populiarios.
– Jau girdime, kad Seime yra siūlymas riboti nepilnamečių prieigą prie vaizdo žaidimų, kuriuose galima pirkti virtualius daiktus. Vis dėlto kiek tai Lietuvoje paplitęs reiškinys? Ar galima tapti priklausomam būtent nuo tokių žaidimų?
– Turbūt nereikėtų teigti, kad jau yra konkrečių mokslinių tyrimų, įrodančių, jog būtent „loot box“ sukelia priklausomybę. Tačiau mokslininkai mato ne tik priežastinius ryšius, bet ir sąsajas. Kalbant apie „loot box“, tam tikros jų mechanikos labai primena tas, kurios naudojamos azartiniuose lošimuose. Čia veikia atsitiktinumo principas: už tam tikrą pasiektą lygį ar atliktą užduotį galiu gauti lobių skrynią nemokamai, tačiau galiu ją ir nusipirkti, o kartais dar reikia įsigyti papildomą raktą jai atrakinti. Problema ta, kad atrakindamas ją, niekada nežinau, kokį turinį gausiu. Tai gali būti dizaino elementas, tam tikras daiktas ar net toks elementas, kuris turi įtakos mano personažo charakteristikoms.
Čia ir atsiranda panašumas į lošimus: aš statau pinigus, laukiu rezultato, bet nežinau, koks jis bus. Atsiranda emocinis jaudulys, o nepriklausomai nuo rezultato turiu galimybę pirkimą pakartoti. Tai labai panašu į mechaniką, naudojamą azartiniuose lošimuose. Ilgą laiką naudojant tokias sistemas gali susiformuoti stiprus įsitraukimas. Mokslininkai akcentuoja riziką, kad piktnaudžiaujant lobių skrynių atidarinėjimu gali susiformuoti elgesys, dėl kurio vėliau būtų lengviau pereiti prie azartinių lošimų, nes psichologiškai žmogus jau būtų tam pasiruošęs. Būtent šią riziką mokslininkai labiausiai akcentuoja.
– Čia akcentuojamas nepilnamečių ir tėvų santykis, nes nepilnamečiai prašo pinigų, kad galėtų atlikti tokius pirkimus. Kokia turėtų būti tėvų reakcija? Kur yra riba tarp nekalto žaidimo ir galimos priklausomybės?
– Pagrindinis dalykas tėvams – stebėti visą aplinką, kurioje vaikai leidžia laiką, ypač internetinę. Kalbame ir apie žaidimus, nes tikrai ne visi žaidimai atitinka žaidžiančiojo amžių. Kartais tėvai į tai neatsižvelgia ir nesilaiko psichologų rekomendacijų.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, ar vaikui tikrai reikalingi tokie žaidimai, kuriuose tam, kad galėtų lygiavertiškai žaisti su kitais, jis turi papildomai mokėti pinigus. Galbūt geriau pasirinkti kitus žaidimus.
Svarbu įvertinti ir finansinę riziką. Vaikai neturi tokios gyvenimiškos patirties, jų savireguliacija dar nėra visiškai susiformavusi, todėl jie ne visada tinkamai gali įvertinti daikto vertę. Tai, kas realiame gyvenime galbūt neturi jokios vertės, žaidimų pasaulyje gali būti labai vertinga ir tapti svarbiu statuso ar svarbumo komponentu.
Tėvų užduotis – rasti tinkamą santykį su vaiku ir paaiškinti tokias rizikas. Reikia suprasti, kad tokių sistemų naudojimas atitinka žaidimų gamintojų interesą didinti pelną. Lobių dėžių ir juose esančių daiktų iš tikrųjų gali visai nereikėti tam, kad žaidimas būtų smagus ir įdomus.
– Kita vertus, jeigu kažkas yra visiškai uždraudžiama, visada atsiranda noras tą draudimą apeiti. Kaip pats įsivaizduotumėte, kaip toks draudimas galėtų veikti?
– Nesu tikras, kad čia kalbame apie draudimą. Turbūt daugiau reikėtų kalbėti apie didesnį įsitraukimą: tėvų informavimą ir galimybę pirkti tik su tėvų kontrole. Kai kurie žaidimų gamintojai amžiaus patikros sistemas padaro pakankamai lengvai apeinamas. Kartais užtenka tiesiog pažymėti, kad man yra 18 metų, ir toliau galiu naudotis visomis sistemomis. Taip pat yra išorinių tinklalapių, kuriuose platinami tie patys „loot box'ai“ ir per kuriuos juos galima pirkti. Viena iš rizikų yra ta, kad tokiuose tinklalapiuose, panaudojant „loot box'ų“ turinį, galima lažintis arba dalyvauti labai panašiuose žaidimuose, kokius galima sutikti ir kazino aplinkoje. Taip pat egzistuoja įvairios ruletės, galimybė gautą turinį padauginti, ir rizika prarasti įmokėtą sumą arba už pinigus gautą daiktą.
– Ar galima sakyti, kad tokio tipo žaidimai jaunam, nepilnamečiam žmogui gali būti pirmas žingsnis, vėliau vedantis prie azartinių lošimų ir kitų problemų, kurias jau būtų sunku išspręsti?
– Tikrai taip. Bent jau tai gali sudaryti pakankamai didelę riziką, kad piktnaudžiaudamas tokia sistema žmogus gali įsitraukti ir į probleminį lošimą. Taip pat yra didelė tikimybė prarasti įmokėtus pinigus, net nesuprantant, už ką iš tikrųjų mokama. Todėl tam tikro amžiaus vaikams šie dalykai turėtų būti ribojami arba juose turėtų dalyvauti tėvai, kurie galėtų įvertinti situaciją ir prireikus nustatyti ribas. Nesakau, kad vienas „loot box“ ar kito virtualaus daikto pirkimas būtinai pakenktų. Tačiau ilgą laiką dalyvaujant tokiose sistemose tikrai gali kilti rimtų problemų. Todėl labai svarbu žinoti, kas vyksta internete ir su kokiais žaidimais vaikai susiduria.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai