2026 m. Kultūros ministerijos užsakymu atliktas žiniasklaidos raštingumo tyrimas rodo, kad 92 proc. Lietuvos gyventojų informaciją kasdien pasiekia telefonu, gebėjimas naudotis informacija auga, tačiau mažėja pasitikėjimas žiniasklaidos nešališkumu.
Ar pastebite šokiruojančias antraštes? Kodėl jos tokios skaitomos? Kaip jos veikia mūsų psichiką ir pasitikėjimą žiniasklaida? Jei naujiena nešokiruoja – niekas jos neskaito? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo portalo „Lrytas“ vyriausiasis redaktorius Tautvydas Mikalajūnas (toliau – T. M.) ir psichologas Edvardas Šidlauskas (toliau – E. Š).
– Kartais sakoma, kad naujienos šiandien labiau stengiasi ne padėti suprasti pasaulį, o sukelti nerimą, šokiruoti ar nustebinti. Ar sutinkate?
– T. M.: Sutinku. Žiniasklaida išgyvena labai stiprią transformaciją. Didžiausią įtaką daro socialiniai tinklai, kurie formuoja vartotojų įgūdžius, poreikius ir įpročius. Pastaraisiais metais dirbtinio intelekto platformos daro įtaką tiek žinių gavimo procesui, tiek verslo modeliams.
– Tai reiškia, kad žiniasklaida seka socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto kuriamus algoritmus?
– T. M.: Tam tikra prasme taip. Algoritmai maitinasi emocijomis. Algoritmai šiais laikais žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose yra viskas. Nesvarbu, ar esi influenceris, politikas ar tiesiog socialiniuose tinkluose besireiškiantis žmogus, būsi matomas taip, kaip nustatys algoritmas. O algoritmas maitinasi emocijomis, jis supranta, ko žmonės nori, ką skaito ir kuo domisi. Todėl išauga srautas, orientuotas į šokiruojančias, neigiamas emocijas.
Kitas svarbus aspektas yra dėmesio ekonomika. Žiniasklaidos kanalai yra transformacijos etape. Statistika rodo, kad 60 proc. interneto vartotojų visame pasaulyje kaip naujienų šaltinį naudoja socialinius tinklus. Lietuvoje yra panašus skaičius. O apie 30–35 proc. interneto vartotojų socialinius tinklus naudoja kaip vienintelį naujienų šaltinį.
Skaičiai neišvengiamai rodo žiniasklaidos kanalų pralaimėjimą konkurencinėje kovoje. Tai tuo pačiu susiduria su verslo modelio iššūkiais, krentančiomis pajamomis, o dėmesio ekonomika iššaukia šokiruojančias antraštes, kurios yra patrauklios vartotojui.
– Kiek žiniasklaidai turėtų rūpėti trumpalaikė nauda, o kiek ilgalaikis poveikis visuomenei?
– T. M.: Visada sakau, kad žiniasklaida turi stiprybę ir silpnybę viename – viešumą. Tam tikra prasme viešumas yra stiprybė, nes gali pranešti naujieną, bet tuo pačiu jis yra linčiuojamas. Mes matome ir pripažįstame tas problemas, bet tuo pačiu metu darome dalykus, kurie yra geri, tik ne taip kvestionuojami pačios auditorijos ar vartotojų.
Mes rengiame konferencijas, kuriose kalbame apie visuomenei ir valstybei svarbias problemas. Atsižvelgiame į švietimo bendruomenę, bendraujame su auditorija, keliame klausimus ir juos viešiname. Šalia labiau matomos ir aptarinėjamos dėmesio ekonomikos vyksta ir labai vertingi projektai.
Mano nuomone, švietimas, saugumas, žiniasklaida plačiąja prasme ir visas skaitmeninis procesas, kuris šiuo metu vyksta pasaulyje, turėtų turėti nacionalinę, strateginę reikšmę mūsų šaliai.
Suprantu, kad žiniasklaida yra verslas, kuris gauna daug privačių lėšų iš klientų ir rėmėjų, bet jis traukiasi. Finansiniai rodikliai rodo, kad žiniasklaida nėra labai didelis ar pelningas verslas. O žiūrint į turinį ir reikšmę visuomenei, į tai turėtų įsitraukti. Mėgstu mūsų šalį lyginti su bendru kontekstu. Interneto naujienų vartojimo prasme patenkame į Europos penketuką. Tai rodo, kad lietuviai labai naudoja internetą ir bijo praleisti naujienas.
– Piliečių ir valstybės siekis yra turėti kokybišką informaciją, bet iššūkių ratas yra platus. Kokie yra jūsų kaip psichologo patarimai šioje situacijoje?
– E. Š.: Yra begalė geros informacijos, patarimų ir žinių, bet tai nėra paklausu, nes žmonės vadovaujasi ne savo racionaliu pradu ar logika, o emocijomis. Socialiniai tinklai yra populiarūs todėl, kad siūlo emocinį turinį, o žinios nėra žiūrimos, nes jos nuobodžios. Žmonės dažniausiai yra racionalūs, valdomi emocijų ir todėl neklauso patarimų. Kažkas rūko ir vartoja daug cukraus, nors žino, kad tai nesveika. Čia nėra nieko naujo. Visais laikais dominavo iracionali prigimtis. Ji turi daugiau galimybių būti patenkinta. Gyvename nuolatinėje pramogoje, šventėje ir net žinios turi pramoginių aspektų.
– Ką daryti? Informacijos srautai mus eksploatuoja, bet negerai, kad žmonės vengia naujienų.
– E. Š.: Jei pasiremtume analogija, kaip tvarkomės su narkotinėmis medžiagomis, tie patys pagrindai tiktų ir čia. Tai yra priklausomybė nuo pramoginio turinio. Žmogus kažkuria prasme yra infantilus, naivus, vaikiškas ir neatsakingas. Turės atsirasti kažkokia prievarta ar filtracija.
Jei liepsite dvylikos metų paaugliui nustoti žaisti jo mėgstamus žaidimus, tikriausiai jis supyks ir nenorės jūsų klausyti. Panašiai elgiasi ir suaugusieji, tik jie žaidžia kitus žaidimus ir žiūri kitus kanalus. Technologijos leidžia kurti naratyvus, kurie leidžia užsimiršti ir pabėgti nuo kasdienybės. Daugumai žmonių nebeįdomios realios naujienos, jiems nebeegzistuoja tikrovė ir jie gyvena fantazijų burbule. Jie suvaikėja. Receptas yra elgtis taip, kaip elgiamės su vaikais ar priklausomais asmenimis. Kažkas turės vykdyti cenzūrą. Tai labai nemalonu, bet nežinau kito būdo.
Daugumai žmonių nebeįdomios realios naujienos, jiems nebeegzistuoja tikrovė ir jie gyvena fantazijų burbule. Jie suvaikėja.
– Viename festivalyje žmogus pakėlė ranką ir pasakė, kad socialinius tinklus reikėtų uždrausti.
– T. M.: Pasaulyje jau yra tokių pavyzdžių. Australija buvo pirma žvaigždė, kuri uždraudė paaugliams naudotis socialiniais tinklais. Suprantu, kad yra iššūkių ir trikdžių, bet reikia nuo kažko pradėti. Prancūzija, Italija ir Jungtinė Karalystė jau įvedė tam tikrus reikalavimus. Neaišku, kiek įsitrauks „Meta“. Praeitą savaitę „Meta“ sumokėjo milžinišką sumą. Tam tikri žingsniai valstybiniu lygmeniu yra daromi. Daug valstybių ruošia tam tikrus paketus. Lietuvoje apie planavimo procesus negirdžiu, bet reikėtų nuo to pradėti.
– Ar tai nebus priimta kaip cenzūra, informacijos ir laisvos nuomonės ribojimas?
– T. M.: Absoliučios žodžio laisvės nėra. Manau, kad argumentai, kodėl tam tikros cenzūros reikia, yra stiprūs. Mes susiduriame su žmogaus prigimtimi. Smegenims dramos ir nelaimės instinktyviai yra įdomesnės.
Žmonija niekada nebuvo tokia informuota ir technologiškai aprūpinta, bet niekada nebuvo ir tokia pavargusi nuo informacijos. 40 proc. vartotojų pasaulyje vengia naujienų ir eina į socialinius tinklus, kur būna dar blogiau. Yra strateginio planavimo patirties, o dabar reikia daryti.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)