Šis atotrūkis tarp to, ką galime prisiminti apie žmogų, ir to, ko negalime, aštriausiai jaučiamas praėjus kelioms sekundėms po rankos paspaudimo, rašo „Silicon Canals“. Jus supažindina su kuo nors, paspaudžiate ranką – ir vardas jau dingęs. Įprasta reakcija – lengvas kaltės jausmas: esate nemandagus, išsiblaškęs, prastai įsimenate žmones, nemokate klausytis.
Tikslesnis paaiškinimas yra ne toks griežtas. Dažniausiai jūs vardo nepamiršote – jis tiesiog niekada nepateko į atmintį.
Pamiršti – arba niekada neįsiminti
Atmintis veikia trimis etapais: kodavimas – kai įspūdis paverčiamas tuo, ką smegenys gali saugoti; saugojimas – kai informacija išsaugoma; ir atkūrimas – kai ji vėl ištraukiama.
Užmiršimas paprastai laikomas sutrikimu vėlesniame etape: informacija kažkur yra, tiesiog nepavyksta jos pasiekti. Tačiau didelė kasdienio užmaršumo dalis iš tikrųjų yra pirmojo etapo sutrikimas, vadinamas kodavimo sutrikimu.
Jei jūsų dėmesys nėra sutelktas į kažką tuo metu, kai tai vyksta, informacija niekada tinkamai neužfiksuojama – ir vėliau tiesiog nėra ko atgaminti.
Tai, kaip gerai informacija užkoduojama, daugiausia priklauso nuo apdorojimo gylio. Apdorojimo lygių koncepcija, kurią 1972 m. pasiūlė Fergusas Craikas ir Robertas Lockhartas, teigia, kad paviršutiniškai apdorota informacija, pavyzdžiui, plikas garsas, išnyksta beveik akimirksniu, o su prasme susijusi informacija linkusi išlikti. Vardas, vieną kartą nugirstas prabėgomis, apdorojamas taip paviršutiniškai, kaip tik įmanoma.
Neįmanoma prarasti to, kas niekada neegzistavo.
Vardus ypač sunku įsiminti
Vardai kaip kategorija taip pat prastai tinka atminčiai – ir yra aiškus to pavyzdys.
Tai vadinama Bakerio ir kepėjo paradoksu. Terminą įvedė psichologė Gillian Cohen, o 1987 m. McWeeny ir jo kolegos tai pademonstravo eksperimentu. Dalyviams buvo pateiktos nepažįstamų asmenų pavardės ir profesijos. Kai kurie žodžiai atliko dvejopą vaidmenį – tas pats žodis „Baker“ vienam asmeniui buvo pavardė, o kitam – profesija.
Kaip profesija jis buvo įsimenamas gerokai patikimiau. Priežastis slypi kontekste. Sužinojus, kad žmogus yra kepėjas, mintys krypsta į visą asociacijų tinklą: miltai, krosnys, ankstyvi rytai, duonos kvapas. Šie ryšiai yra atramos taškai, keli keliai atgal į faktą.
Tačiau sužinojus, kad jo pavardė yra Bakeris, negaunama nė vieno iš jų. Pavardė yra savavališkas žymuo, priskirtas žmogui be akivaizdžios priežasties, be nieko, už ko būtų galima „užsikabinti“. Atminties požiūriu, tai beveik idealiai sukurtas dalykas tam, kad išslystų iš atminties.
Blogiausias įmanomas momentas pažinčiai
Be to, pats momentas yra beveik pats blogiausias iš galimų.
Tą pačią akimirką, kai kas nors ištaria savo vardą, jūs retai kada tiesiog klausotės. Galvojate, ką pasakyti, palaikote akių kontaktą, galbūt tariate savo vardą ir tyliai ruošiate savo atsakymą. Psichologai turi terminą tam, kas vyksta.
„Kitas eilėje“ efektas, pirmą kartą aprašytas Malcolmo Brennerio 1973 m. grupinės atminties tyrime, paaiškina, kodėl žmonės beveik nieko neprisimena apie tai, kas vyksta prieš pat jų eilę kalbėti. Pasirengimo kalbai pastangos sugeria dėmesį, kuris kitu atveju būtų užkodavęs tai, kas buvo pasakyta.
Pažintis yra gryniausias „kito eilėje“ situacijos pavyzdys. Vardas ištariamas būtent tą akimirką, kai jūsų dėmesys nukrypsta kitur. Smegenys nebuvo tingios ar nemandagios. Jos buvo užsiėmusios jumis.
Ką tai paaiškina – ir ko nepaaiškina
Paguodžianti dalis yra tikra. Pamiršti vardą, kuris jums buvo pasakytas prieš dvi sekundes, nėra charakterio trūkumas, abejingumo žmonėms įrodymas ar silpnėjančios atminties požymis. Tai normalus sistemos apribojimas, nes ji kiekvieną akimirką turi pasirinkti, ką koduoti, o kalbant apie naujas pažintis ji paprastai pasirenka ką nors kita.
Mažiau patogu tai, kad ši problema nėra neišsprendžiama. Kadangi problema slypi kodavime, o ne saugojime, veiksmingiausi metodai yra kodavimo technikos, taikomos per pirmąsias kelias sekundes: garsiai pakartoti vardą, panaudoti jį kitame sakinyje, padaryti pauzę ir susieti jį su kažkuo – veidu, detale ar pažįstamu žmogumi tokiu pačiu vardu. Tam reikia pastangų būtent todėl, kad tai yra tas pats dėmesys, kurio pats momentas negavo.
Ką tokios priemonės duoda? Nedaug. Jos kelis vardus perkelia iš kategorijos „niekada neužkoduota“ į kategoriją „vos užkoduota“ – o tai vienintelė vieta, iš kurios apskritai gali atsirasti pagerėjimas.
Tyli išvada
Tai, ką tyrimas iš tikrųjų rodo, nėra meilikavimas. Jis nesako, kad jūs slapta gerai suprantate žmones.
Jis sako, kad nesėkmė įvyksta anksčiau, nei manote – dar iki bet kokio vertinimo ar charakterio klausimo. Vardas neišnyko todėl, kad rankos paspaudimo metu nustojote kreipti dėmesį. Jis tiesiog niekada nepateko pro priekines duris.
Naujausi komentarai