Vakarėliuose, komandos formavimo šventėse jis dalyvauja, tačiau tik tol, kol gali bendrauti minimalioje kompanijoje – su vienu dviem asmenimis. Jis kenčia ne todėl, kad yra priverstas būti visuomenėje, bet todėl, kad visuomenė jį verčia priklausyti kažkam.
Psichiatras iš Niujorko Ramis Kaminskis teigia, kad visada egzistavo žmonės, kurie, net ir būdami komunikabilūs, nesijaučia priklausą jokiai grupei. Tik, skirtingai, nei šiandien populiaru manyti, gydytojas tai laiko ne trūkumu, bet prigimtine savybe, duotybe.
Iš lotyniškų žodžių šaknų „otro“ ir „vert“ sudarytu nauju terminu „otrovertas“ R. Kaminskis siūlo vadinti tuos, kurių negalima laikyti nei intravertu, nei ekstravertu, – otrovertai turi abiem šiems asmenybės tipams būdingų bruožų.
Nebėga, bet vengia minios
Otrovertams skirta pernai anglakalbėje rinkoje pasirodžiusi, sparčiai išpopuliarėjusi, į kitas kalbas verčiama R. Kaminskio knyga „The Gift of Not Belonging: How Outsiders Thrive in a World of Joiners“.
Nors kai kurie psichiatrai skeptiškai vertina kolegos pasiūlytą teoriją, daugybė žmonių mato joje savo atspindį. Galimybė identifikuoti savo tipą leidžia ne tik pažinti save, bet ir lengviau struktūruoti savo elgesį, veikia terapiškai – padeda priimti savo prigimtines savybes.
Paradoksas, tačiau kažkuria prasme R. Kaminskio apibūdinamas žmogus – tarsi ankstyvojo posovietmečio atstovas. Sykį atgavęs teisę į individualumą, jo nieku gyvu nenori prarasti.
Po vaikystėje, jaunystėje privalomų narysčių komunistinėse organizacijose, prievolės viešai pritarti primestai ideologijai, griežtai paisyti elgesio, cenzūruotos saviraiškos taisyklių, išlaisvėjusioje Lietuvoje jie neskubėjo šlietis prie įvairių organizacijų. Palaikyti, dalyvauti renginiuose – taip, tačiau stengiasi neperžengti ribos, už kurios gali būti prarytas minios.
Visi gimstame kaip jokiai grupei nepriklausantys individai, tačiau nuo penkerių metų vaikai susiduria su aplinkos spaudimu priklausyti tam tikrai grupei, sako R. Kaminskis.
Jie mėgsta bendrauti, tačiau įvairūs komandos formavimo renginiai su privalomais komandiniais žaidimais jiems yra prievolė, o ne malonumas.
Jaukiausia – paskutinė eilė
Otrovertai nėra nei vienišiai, nei atsiskyrėliai. Kitaip nei intravertai, otrovertai nėra uždari. Jie gali būti labai šilti, komunikabilūs, net žavūs. Daugelis iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tikri ekstravertai. Tačiau jų viduje – nuolatinis svetimojo jausmas, kad ir kaip nuoširdžiai, atrodytų, juos priima aplinkiniai.
Jie mėgsta bendrauti, tačiau įvairūs komandos formavimo renginiai su privalomais komandiniais žaidimais jiems yra prievolė, o ne malonumas. Net šauniausiame vakarėlyje jie veikiau liks stebėtojai, o ne dalyviai. Otrovertui labiau norisi nuoširdaus, prasmingo pokalbio nei smulkmeniško plepėjimo apie orą.
Savo knygoje R. Kaminskis pasakoja apie pacientą M., kuris nemėgo vakarėlių, tačiau ramiąją dalį, kai sėdima prie staliukų, ištverdavo lengviau nei vadinamuosius kokteilių pokalbius.
„Sėdint su žmonėmis prie stalo apsiribojama santykiais su trimis ar keturiais aplinkiniais žmonėmis, o kokteilių valandėlės metu iš esmės esi atviras visiems šalia; žmonės ateina ir išeina, pasikeičia mandagiais žodžiais ir eina toliau, – pasakoja R. Kaminskis. – Dauguma žmonių, atsidūrusių tokioje situacijoje, stipriai neprisiriša prie tų, su kuriais kalbasi, todėl jų perėjimas nuo vieno prie kito yra sklandus ir nepastebimas. Tačiau otroverto gilus susidomėjimas kiekvienu žmogumi tokią trumpalaikę sąveiką paverčia beveik skausminga.“
Otrovertai nelygina savęs su kitais, žino, ką daro gerai, tad gali atrodyti labiau pasipūtę nei nedrąsieji intravertai. Jų vienatvė nesusijusi su atsiribojimu nuo kitų kaip intravertų atveju, bet su stipriu prisirišimu prie savęs.
R. Kaminskis prisimena pacientę X1, kuriai buvo diagnozuotas socialinis nerimas, tačiau gydymo metodai jai nepadėjo. Minioje ji jautėsi prislėgta, desperatiškai norėjo namo, kad galėtų būti viena. Geri draugai paprastai mažina socialinį nerimą viešumoje, bet pacientė X1 nejautė palengvėjimo. Teatre, viešajame transporte ji jautėsi patogiai tik sėdėdama paskutinėje eilėje – tapdama stebėtoja, o ne stebimąja.
Einantys savo keliu
Otrovertai vengia religijos, politinių ar socialinių grupių, nemėgsta komandinių sporto šakų. Jiems labiau patinka išgerti kavos su draugu akis į akį nei eiti į knygų klubą.
Jiems patinka išsiskirti, todėl jų nedomina populiarioji kultūra ar naujausios tendencijos. Jie mėgsta tai, ką mėgsta, ir visiškai nesirūpina kitų nuomone apie tai. Jie perskaitys bestselerį, apsilankys populiaraus filmo seanse ar spektaklyje, užsuks į naują kavinę ar muziejų – tačiau tik tada, kai atslūgs šurmulys. Kad nebūtų vienas iš minios.
Otrovertai dažnai yra tvirtų pažiūrų – jų nesugundysi kitų nuomone. Jie teikia pirmenybę darbui, kuriame gali veikti individualiai, todėl nesiveržia į pardavimus, politiką ir valstybinę tarnybą.
Intravertai yra uždari ir veikiau santūrūs, pirmiausia susirūpinę savo vidiniu pasauliu, o otrovertai yra empatiški, skirtumą aiškina R. Kaminskis. Intravertas po varginančio vakarėlio ieško vienatvės, nes žmonės jį išsekina. Otrovertui žmonės kaip individualybės – įdomūs, netgi žavūs. Jį slegia ne žmonės, o grupė kaip reiškinys – kolektyvinis susitapatinimas, jausmas, kad esi bandos dalis, reikalavimas priklausyti.
R. Kaminskis ir pats save laiko otrovertu. „Augdamas buvau populiarus ir grupėse mane visada maloniai priimdavo, tačiau niekada nesijausdavau priklausąs kokiai nors grupei – nei fiziškai, nei konceptualiai. Tas susvetimėjimo jausmas mane labai glumino. Taigi išmokau slėpti savo kitoniškumą ir apsimesti, kad domina populiarios veiklos. Galvojau, tai padės man labiau sutapti su grupe. Tačiau atsitiko priešingai: kuo labiau elgiausi kaip grupės narys, tuo labiau susvetimėdavau“, – pasakoja psichiatras.
Ši paradoksali dinamika – aktyvus bandymas prisitaikyti, kuris tik gilina atskirtį, yra vienas iš sunkiausiai atpažįstamų otroversijos padarinių. Todėl daugelis otrovertų praleisdavo visą gyvenimą jausdamiesi taip, tarsi gyventų klaidingai, ir nesuprasdami, kodėl.
R. Kaminskis aprašo dažną klinikinį scenarijų: vaikas yra socialiai prisitaikęs ir laimingas, gerai sutaria su bendraamžiais, bet vengia komandinių sporto šakų, stovyklų, ekskursijų ir vakarėlių. Tėvai nerimauja. Ieško priežasčių. Dažnai kreipiasi į specialistus. Kartais vaikui prikabinama nereikalinga diagnozė.
Knygoje jis aprašo aštuoniolikmečio atvejį – jaunuoliui buvo įtartas autizmas, vėliau diagnozuota šizofrenija. Tačiau bendraudamas su juo R. Kaminskis matė spontanišką, gyvą, draugišką žmogų, kuris mėgo mokslinę fantastiką ir rinkdavosi vienatvę – kad konstruotų iš lego ar ardytų radiją – ne dėl ligos, o dėl prigimties. Jaunuoliui buvo patarta nebegerti vaistų. Vėliau jis baigė mokslus, pradėjo vadovavo žmonių su negalia centrui.
„Otrovertiškumas nėra patologija – tai asmenybės bruožas. Geriau perteikti otrovertiškam vaikui kitokio buvimo privalumus, nei spausti jį prisitaikyti“, – įsitikinęs ekspertas.
Gebėjimas likti savimi
Šiandien socialinis aktyvumas vis labiau tapatinamas su sveikata, sėkme ir kompetencija. Socialiniai tinklai leidžia priklausymą kokiam nors sambūriui išmatuoti viešai: patiktukais, suburtais sekėjais, naryste bendruomenėse. Gali susidaryti įspūdis, kad socialinė įtrauktis – ne tik žmogiškas poreikis, bet ir pareiga.
Kaip pastebi Potsdamo universiteto profesorė Eva Asselmann, kas anksčiau buvo laikoma stiprybe – nepriklausomybė, teisė į tylą – šiandien lengvai interpretuojama kaip trūkumas. Tą, kuris nuolat jaučia, kad neatitinka socialinių tinklų standartų, ima slėgti nereikalinga našta.
R. Kaminskis šį spaudimą laiko sisteminiu. „Ankstyva priklausymo logika persmelkia visą visuomenę“, – sako jis. Vaikai darželiuose skirstomi į grupes. Mokyklose skatinamas grupinis elgesys. Net šeimos gyvenime konformizmas perduodamas nesąmoningai – sakykim, kai tėvas žaidimų aikštelėje ragina vaiką eiti prie karstynių, kur visi vaikai, nors jo atžala mieliau kapstytųsi vienas smėlio dėžėje.
Kuo didesnis visuomenės spaudimas priklausyti, tuo labiau otrovertas gali jausti, kad su juo kažkas negerai. Tuo tarpu buvimas otroversiškam suteikia tai, ko grupiniam mąstymui trūksta, – galimybę žvelgti iš šalies. Anot R. Kaminskio, istorijoje gausu mąstytojų, emociškai nepriklausiusių nuo jokios grupės ir todėl gebėjusių pamatyti minios fanatizmą anksčiau nei dauguma. Jis mini rašytojus George’ą Orwellą, Franzą Kafką, dailininkę Fridą Kahlo, fiziką Albertą Einsteiną.
„Nepriklausydamas jokiai grupei turi daug pranašumų. Nereikia konsensuso, kad priimtum sprendimus. Savo orumo nesiskolini iš kitų, nes nereikia grupės pripažinimo. Nejauti poreikio ką nors įtikinti – tai leidžia laisvai mąstyti. Ir du patys svarbiausi: esi emociškai nepriklausomas ir tau nereikia prisitaikyti. Visada lieki savimi“, – sakė R. Kaminskis interviu „Die Welt“.
(be temos)