Nei juoda, nei balta
Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Jūratė Girdziušaitė savo praktikoje dažnai susiduria su gajais visuomenės įsitikinimais, kad yra geros emocijos, kurias galima jausti ir yra blogos, kurių nereikia jausti. Kartais manoma, kad arba emociją reikia nuslopinti, arba išlieti (nesvarbu, kaip, nesvarbu, kokie bus ilgalaikiai padariniai), bet svarbiausia nelaikyti savyje.
Jos teigimu, paprastai tai, kas žmonėms patinka, suteikia malonumą, jie linkę vertinti kaip gera, o jeigu kas nors priverčia pasijausti prasčiau – kaip bloga. Vadinasi, jeigu man nepatinka taip jaustis, tai yra bloga.
„Neretai toks vadovavimasis malonumo, pasitenkinimo jausmu yra tinkamas (pvz., jeigu man patinka kūno pojūtis po fizinės treniruotės, stengsiuosi jį pakartoti ir sieksiu fizinio aktyvumo), tačiau jeigu šį principą taikysime emocijoms, susidursime su perdėtu, realybę iškreipiančiu supaprastinimu, kuris darys įtaką ir mūsų sprendimams, o jie – mūsų gyvenimo kokybei“, – aiškina specialistė.
Ji pabrėžia, kad bet kuri emocija yra tam tikra informacija mums apie save, apie mūsų aplinką. Jeigu atmesime nemalonias, blogas emocijas, pvz., neigsime savo liūdesį, atmesime ir tai, kad ko nors netekome, nes būtent tokią žinią siunčia šita emocija.
„Mums reikalingos visos emocijos, tiek malonios, pakylėjančios, tiek sunkios, skausmingos. Dar svarbiau, kaip mes su jomis tvarkomės: neigiame („aš niekada nepykstu“), slopiname, vengiame, išliejame („aprėkiau ją, aš savo emocijų neslopinu“) ar susitvarkome konstruktyviai – taip, kad su šitomis emocijomis susijusi patirtis padeda mums augti“, – apibendrina J. Girdziušaitė.
Slopinimo padariniai
Psichologė pažymi, kad emocijų vengimas, slopinimas gali lemti skirtingus padarinius, priklausomai nuo to, kaip ilgai ir kiek intensyviai jas slopiname. Tai gali sukelti tiek skirtingo intensyvumo psichologinių problemų, tieks stipriau išreikštų psichikos sutrikimų, kurie, beje, irgi gali būti blausių žmogaus emocijų priežastis.
Tai gali pasireikšti somatiniais simptomais (įtampa kūne, galvos skausmais, virškinimo sutrikimais), emociniu atbukimu, santykių sunkumais, impulsyvumu arba, priešingai, visišku atsitraukimu nuo gyvenimo.
Ilgalaikis emocijų vengimas dažnai sukuria užburtą ratą: kuo labiau žmogus vengia, tuo labiau emocijos stiprėja ir tampa sunkiau valdomos.
J.Girdziušaitė primena, kad emocijų slopinimas prisideda prie konfliktų šeimoje ar darbe: „Kaip ir minėjau, emocijos – tai informacija mums apie tai, kas vyksta mūsų viduje ir mūsų aplinkoje, ir jeigu mes vengsime šios informacijos, prarasime labai daug žinių apie tai, kas vyksta šalia mūsų. Be abejo, galiausiai tai sukels nesutarimų arba žmogus tiesiog sprogs ir išsilies ne ten ir ne tada, kai tai reikalinga.“
Emocijų baimė dažnai lemia netikslias prielaidas apie kitų žmonių ketinimus: kai neįvardijame savo jausmų, labiau linkstame interpretuoti kitų elgesį per gynybos prizmę. Tai kuria įtampą, nesusikalbėjimą tiek šeimoje, tiek darbo aplinkoje.
Specialistė paaiškina, kuo emocijų valdymas skiriasi nuo jų slopinimo: „Emocijos slopinimas – tai apsimetimas, kad aš nieko nejaučiu, valdymas – kai aš pripažįstu, kad kažką išgyvenu, galiu įsivardyti, ką būtent išgyvenu, dėl ko išgyvenu, ir galiu optimaliu būdu reaguoti. Nėra vienos visais atvejais tinkamos reakcijos.“
Psichologė atkreipia dėmesį, kad norėdami suprasti, ar bijome savo emocijų, galime užduoti sau klausimą, koks yra mano santykis su emocijomis, ir sąžiningai į jį atsakyti: „Ar aš leidžiu sau išjausti viską, kas kyla manyje, arba galbūt leidžiu jaustis tik tam tikru būdu? Gal jaučiu dar kitus jausmus dėl to, kad jaučiuosi vienaip ar kitaip (pvz., nerimauju dėl to, kad išgyvenu nerimą)?“
Verta atkreipti dėmesį ir į elgesio dėsningumus: ar žmogus nuolat užsiima veiklomis, kad tik nepajaustų (perdėtas darbas, sportas, ekranai), ar vengia situacijų, kuriose galėtų kilti stipresnių jausmų, ar dažnai sako „viskas gerai“, nors kūnas rodo įtampą. Emocijų baimė dažnai pasireiškia ir tuo, kad žmogus greitai pereina prie racionalizavimo, analizės, bet vengia sustoti ties pačiu jausmu.
Mums reikalingos visos emocijos – tiek malonios, pakylėjančios, tiek sunkios, skausmingos. Dar svarbiau, kaip mes su jomis tvarkomės.
Emocijų tabu
Pasak J. Girdziušaitės, visi esame kilę iš savo vaikystės ir tai, kokių pavyzdžių matėme aplinkoje, kaip buvo reaguojama į mūsų veiksmus, visas šias patirtis atsinešame į suaugusio žmogaus gyvenimą.
„Jeigu mes augome aplinkoje, kurioje tam tikros emocijos (pyktis, baimė, džiaugsmas ar kt.) buvo tabu, turėsime sunkumų tvarkydamiesi su jomis jau būdami suaugę. Galbūt tai buvo aplinka, kurioje bet kokios emocijos išgyvenimas buvo suvokiamas kaip silpnybė, kaip kvailumas ar kaip požymis, kad iš tokio žmogaus nieko nebus. Galbūt, priešingai, tai buvo itin triukšminga aplinka, kurioje buvo intensyviai išgyvenamos bet kokios emocijos, ir mes mokėmės, kad šitaip reikia“, – pateikia pavyzdžių psichologė.
Ji pabrėžia, kad jei būdami suaugę suvokiame, kad mums nepatinka, kaip jaučiamės, kaip tvarkomės su tuo, ką jaučiame, verta daryti pakeitimus savarankiškai arba su specialistų pagalba.
Pasak J. Girdziušaitės, kultūrinė terpė, iškeliamos vertybės daro didžiulę įtaką tam, kaip žmogus priima savo emocinį gyvenimą ar jo nepriima.
„Pastebiu džiaugsmingumo, nuolatinio energingumo išaukštinimą nuvertinant kitus išgyvenimus. Praktikoje susiduriu su nusiskundimais, kad „nenoriu jausti to liūdesio, nerimo“, kad tai blogai, nes „kiti taip nesijaučia“, – dalijasi įžvalgomis psichologė.
Šį spaudimą sustiprina ir socialiniai tinklai – matome tik emocinį fasadą, todėl natūralūs žmogiški išgyvenimai ima atrodyti kaip nukrypimas nuo normos.
Kultūra taip pat formuoja lyties normas: pvz., vyrams dažnai sunkiau priimti pažeidžiamumą, moterims – pyktį. Tai lemia ne tik individualius sunkumus, bet ir platesnius visuomenės santykių modelius.
Naudinga praktika
Norint priimti ir saugiai išgyventi patiriamas emocijas, galima dirbti savarankiškai, yra daug savipagalbos knygų. Vis dėlto J. Girdziušaitė siūlo rinktis specialisto pagalbą, kuri suteikia daugiau efektyvumo: moko atpažinti išgyvenimus, juos įsivardyti, padeda suprasti, ką nori pasakyti jums išgyvenama emocija ir kokiu geriausiu būdu ją reikėtų išreikšti.
Tiems, kuriems emocijų tema yra svarbi ir kurie nori tobulėti šioje srityje, specialistė siūlo kasdien atlikti nedidelę praktiką. „Per dieną vis stabtelėkite ir pamėginkite įsivardyti, ką dabar jaučiate. Gali būti, kad nerasite tinkamo žodžio, tad pamėginkite įvardyti savaip, pvz., „pelkė“, „nykuma“ ar dar kitaip. Pabūkite su tuo apibūdinimu, kurį radote. Ką dar jis sako? Apie ką ta „nykuma“? Ji apibūdina, ką jaučiate duotai situacijai ar visam savo pastarojo meto gyvenimui? Kokių dar su tuo susijusių minčių turite?“ – pataria J. Girdziušaitė.
Galima pabandyti ir kitą praktiką. „Jeigu suprantate, kad emocijų žodynas siauras, galite paieškoti žodžių sinonimų pagrindinėms emocijoms, pradedant žodžiu, kuris atspindi silpniausiai išreikštą emociją ir baigiant žodžiu, kuris apibūdina intensyviausią, ir tegul jūsų sąraše atsiranda bent penki apibūdinimai kiekvienai pagrindinei emocijai“, – sako specialistė.
Ji pabrėžia, kad kasdieniai įgūdžiai padeda sukurti naują santykį su emocijomis – ne kaip su kuo nors, ką reikia kontroliuoti ar slopinti, bet kaip su vidiniu kompasu, kuris nuolat siunčia svarbią informaciją apie mūsų poreikius, ribas ir vertybes. Kuo dažniau sustojame, įsiklausome ir įvardijame, tuo lengviau tampa gyventi su emocijų įvairove.
Naujausi komentarai