– Kaip Jūsų gyvenime atrodė ta diena, kai pirmą kartą aiškiai įvardijote sau: „Aš jaučiu didžiulį pyktį“?
– Keisčiausia, kad tokios dienos nebuvo. Daugybę metų buvau įsitikinusi, kad neturiu problemų dėl pykčio. Atrodė, kad pyksta kiti, o aš esu supratinga, rami ir atsakinga. Tik vėliau supratau, kad ramybė dažnai slepia neišgyventą pyktį. Jei žmogus niekada nepyksta, labai tikėtina, kad jis nebepažįsta savo pykčio.
Mano pyktis niekada neatrodė kaip riksmai ar trankomos durys. Jis reiškėsi kur kas subtiliau – virsdavo perfekcionizmu, nuolatiniu savęs taisymu, noru visus suprasti, visiems įtikti ir viską kontroliuoti. Ilgą laiką net didžiavausi šiomis savybėmis, bet galiausiai teko pripažinti, kad jau seniai pykau – tik labai mandagiai.
– Ar pyktis Jūsų aplinkoje buvo tabu, kurį reikėjo ilgai slėpti po „geros mergaitės“ ar profesionalės kauke?
– Vaikystėje man buvo pasakyta, kad pykti yra negerai. Kad geras žmogus nepyksta. Tokios žinutės vaikui dažnai pakanka visam gyvenimui. Labai anksti tapau žmogumi, kuris stengėsi visus suprasti, nusileisti, neįžeisti. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo graži savybė, tačiau ilgainiui supratau, kad kartais supratingumas tampa būdu niekada nepaklausti savęs: „O kaip jaučiuosi aš?“
Vėliau prie to prisidėjo ir profesija. Vadovaudama žmonėms norėjau būti rami, racionali, randanti sprendimus. Ilgainiui supratau, kad brandus žmogus nėra tas, kuris niekada nepyksta. Brandus žmogus atpažįsta ir supranta savo pyktį, o taip pat jis geba prisiimti atsakomybę už tai, kaip išreiškia savo susierzinimą.
– Jūs vadovaujate chorui „Jauna muzika“. Įmonių vadovai neretai nesuvaldo pykčio, o kaip choro vadovas – ar jis gali būti piktas?
– Man atrodo, vadovas neprivalo būti žmogus be emocijų. Klausimas ne tas, ar vadovas pyksta, o kaip jis elgiasi, kai užplūsta neigiamos emocijos. Ar jo pyktis tampa ginklu prieš kitus? Profesionalumas nereiškia emocijų nebuvimo. Be to, žmonės labai greitai pajunta, kai emocijos slepiamos.
– Kaip Jūsų kūnas reaguodavo į slopinamą pyktį ir kas pasikeitė fiziškai, kai leidote jam būti?
– Anksčiau man atrodė, kad emocijos gyvena galvoje. Dabar žinau, kad jos pirmiausia gyvena kūne. Slopinamas pyktis man reiškė nuolatinę įtampą, skubėjimą, vidinį budrumą ir jausmą, kad viską privalau kontroliuoti. Tik daug vėliau supratau, kad kūnas visą laiką kalbėjo tiesą, kurios protas dar nenorėjo girdėti.
Didžiausias pokytis įvyko ne tada, kai nustojau pykti. Jis įvyko tada, kai nustojau bijoti savo pykčio. Kai nebereikia nuolat kovoti su tuo, ką jauti, kūnas pamažu atsipalaiduoja. Atsiranda daugiau kvėpavimo, daugiau lengvumo ir daugiau gyvybės.
– Jūsų ieškojimų kelyje buvo ir psichoterapijos seansų, ir dvasinių praktikų. Kurie patyrimai buvo patys skausmingiausi, o kurie labiausiai priminė aklavietę?
– Skausmingiausia buvo suprasti, kad labai ilgai gyvenau tikėdama, jog vieną dieną pagaliau tapsiu „sutvarkytu žmogumi“. Kad jei pakankamai dirbsiu su savimi – užsiimdama terapija, dvasinėmis praktikomis, meditacijomis ar tobulindama kvėpavimą – ateis diena, kai nebesupyksiu, nebesusierzinsiu ir visada išliksiu rami.
Didžiausia aklavietė buvo suvokti, kad „sutvarkyto“ žmogaus tiesiog nėra. Ne todėl, kad psichoterapija ar dvasinės praktikos neveikia – jos man davė labai daug. Aklavietė buvo mano lūkestis, kad jos kada nors panaikins visas sunkias emocijas. Kai visas gyvenimas tampa nesibaigiančiu savęs tobulinimo projektu, nebelieka vietos pačiam gyvenimui. Šiandien man atrodo, kad tikras augimas nėra kelias į tobulumą. Tai kelias į didesnį žmogiškumą.
Gyvenimas nėra egzaminas, kuriame gauname pažymį už dvasingumą. Branda prasideda ne tada, kai nebeklystame, o tada, kai nustojame save bausti už klaidas.
– Ar tiesa, kad muzika gali išreikšti tai, ko nebeįmanoma išreikšti žodžiais – ar bandėte pyktį „išdainuoti“?
– Man atrodo, muzika gali padaryti tai, ko kartais nebegali nei kalba, nei logika – ji leidžia emocijai tiesiog būti. Nereikia jos paaiškinti, pateisinti ar išspręsti. Nesu iš tų žmonių, kurie pyktį tiesiogine prasme išdainuoja. Greičiau muzika man padeda su juo pabūti. Ne tam, kad jis išnyktų, o tam, kad pagaliau būtų išgirstas. Kartais po koncerto suprantu, kad kažkas manyje pasikeitė, nors negalėčiau pasakyti, kurią minutę tai įvyko. Gal todėl muzika man atrodo tokia ypatinga – ji nieko nesprendžia, bet kartais padeda išgirsti tai, kam žodžių tiesiog neužtenka.
– Jei Jūsų atrastas pyktis turėtų muzikinę formą, koks tai būtų kūrinys, instrumentas ar tempas?
– Anksčiau būčiau sakiusi, kad tai didžiuliai būgnai, triukšmas ir sprogimas. Šiandien man atrodo priešingai. Tikrasis pyktis dažniausiai nėra garsus. Jis primena ilgai laikomą žemą violončelės garsą – tokį, kurio beveik negirdi, bet jauti visu kūnu.
Gal todėl mane visada taip žavėjo choras. Jame nėra nereikalingų balsų. Net disonansas kartais tampa būtina harmonijos dalimi. Su emocijomis yra panašiai. Pyktis nėra klaida, kurią reikia nutildyti. Jis yra vienas iš mūsų vidinių balsų. Harmonija atsiranda ne tada, kai vieną balsą išmetame, o tada, kai visi jie randa savo vietą.
– Kaip Jūsų asmeniniai emociniai lūžiai veikė santykius su kolegomis ir apskritai patį darbo stilių?
– Mano darbo stilius tikrai pasikeitė. Anksčiau daug dažniau bandydavau viską kontroliuoti – save, situacijas, žmones. Šiandien vis dažniau leidžiu žmonėms būti savimi ir nebesijaučiu atsakinga už viską. Pastebėjau, kad pasitikėjimas kuria daugiau nei kontrolė. Man atrodo, geriausi kolektyvai gimsta ne iš baimės suklysti, o iš saugumo būti žmogumi.
– Gal galėtumėte pasidalyti konkrečia, nesena situacija, kai vietoj pykčio ar nusivylimo tiesiog nusišypsojote?
– Tokių situacijų dabar būna beveik kasdien, ypač auginant du mažus vaikus. Anksčiau daugelį smulkmenų priimdavau kaip asmeninį išbandymą – kodėl viskas vyksta ne pagal planą, kodėl niekas neklauso, kodėl ir vėl chaosas.
Dabar vis dažniau pagaunu save galvojant: „Na štai, gyvenimas ir vėl parodė, kad turi puikų humoro jausmą.“ Žinoma, ne visada pavyksta iš karto nusišypsoti. Tačiau skirtumas tas, kad šiandien daug greičiau prisimenu – tai tik akimirka. Nebūtina iš jos kurti tragedijos. Kartais pakanka žengti pusę žingsnio atgal ir pamatyti, kaip absurdiškai juokingai mes, žmonės, kartais atrodome.
– Kaip įvyko lūžis, kai supratote, kad rimtos dvasinės praktikos pralaimi prieš paprastą, lengvą ironiją?
– Nenorėčiau sakyti, kad pralaimi. Dvasinės praktikos man davė labai daug. Tačiau vienu metu supratau, kad ir dvasingumas gali tapti ego projektu. Gali pradėti matuoti, kiek šiandien buvai sąmoningas, kiek meditavai, kiek „teisingai“ reagavai į gyvenimą, ir nė nepastebi, kad vėl pradėjai kovoti su savimi.
Ironija man padėjo baigti šią kovą. Ji primena, kad mes visi esame truputį juokingi, kad gyvenimas nėra egzaminas, kurį privalome išlaikyti dešimtukui. Kai išmoksti švelniai pasijuokti iš savęs, nebereikia tiek daug gintis. Kartu atsiranda ir daugiau vietos priimti save tokį, koks esi.
– Kas Jums dabar vis dar yra pykčio katalizatorius, o kas – ramybės oazė?
– Didžiausias pykčio katalizatorius šiandien man yra ne kiti žmonės, o mano pačios lūkesčiai. Noras suspėti daugiau, padaryti geriau, būti tobulesnei. Pastebiu, kad pyktis dažniausiai atsiranda ne dėl to, kas vyksta, o dėl skirtumo tarp to, kaip įsivaizdavau, kad turėtų būti, ir to, kaip yra iš tikrųjų.
Mano ramybė šiandien tapo stebėtinai paprasta. Tai laikas su vaikais, buvimas gamtoje, muzika, kvėpavimas, tylūs rytai ar vakarai be jokio poreikio ką nors įrodyti. Ilgą laiką ieškojau sudėtingų atsakymų, o radau, kad jie slypi labai paprastuose dalykuose.
– Ar ironija Jūsų kasdienybėje netapo nauja gynybinės sienos forma, saugančia nuo tikrojo liūdesio ar pažeidžiamumo?
– Taip, tokia rizika visada yra. Ironija, kaip ir bet kas gyvenime, gali įsišaknyti kaip būdas pasislėpti, nuvertinti savo jausmus ar neleisti prie savęs prieiti kitiems. Man ironija nėra būdas išvengti pažeidžiamumo. Priešingai – ji pasireiškia tada, kai nebereikia jo slėpti. Sveika ironija gimsta ne iš noro pabėgti nuo skausmo, o iš gebėjimo jį priimti. Kai nebereikia nuolat įrodinėti, kad esu teisus, stiprus ar dvasingas, atsiranda erdvės švelniai nusišypsoti ir sau pačiam.
Mano ramybė šiandien tapo stebėtinai paprasta. Tai laikas su vaikais, buvimas gamtoje, muzika, kvėpavimas, tylūs rytai ar vakarai be jokio poreikio ką nors įrodyti.
– Ko ši patirtis moko žmones, kurie į savo dvasinį augimą žiūri pernelyg rimtai ir griežtai?
– Turbūt svarbiausia pamoka – nepaversti dvasinio augimo dar viena prievole. Paradoksalu, bet kartais kuo labiau stengiamės tapti sąmoningesni, tuo labiau nutolstame nuo savęs. Pradedame vertinti, ar pakankamai gerai atliekame praktikas, ar pakankamai ramiai reaguojame, ar pakankamai „teisingai“ gyvename.
Šiandien man atrodo, kad gyvenimas nėra egzaminas, kuriame gauname pažymį už dvasingumą. Branda prasideda ne tada, kai nebeklystame, o tada, kai nustojame save bausti už klaidas. Kartais nuoširdus juokas iš savęs gali padėti daugiau nei dar viena perskaityta saviugdos knyga.
– Kam labiausiai norėtumėte skirti savo knygą – pykstantiems garsiai ar tiems, kurie pykčio neatpažįsta? O gal tiems, kurie yra linkę jį nuryti?
– Jei reikėtų pasirinkti vieną žmogų, rinkčiausi tą, kuris sako: „Aš beveik niekada nepykstu.“ Labai ilgai mano pačios pyktis buvo ne dingęs, o pasislėpęs. Tikiu, kad pyktis nėra mūsų priešas, todėl rašiau apie tai, kaip nustoti bijoti savo emocijų. Neretai pyktis pirmasis parodo, kur mums skauda ir ko iš tikrųjų ilgimės.
– Kaip šiandien, praėjusi visą sunkų gijimo kelią, apibrėžtumėte, kas Jums yra vidinė harmonija?
– Anksčiau būčiau pasakiusi, kad harmonija – tai būsena, kai nebelieka vidinių konfliktų. Šiandien man atrodo visiškai priešingai. Vidinė harmonija nėra gyvenimas be pykčio, baimės ar liūdesio. Tai būsena, kai nebekariauji su tuo, ką jauti, bet kartu ir nebesusitapatini su savo emocijomis. Harmonija man šiandien reiškia gebėjimą išgirsti kiekvienos emocijos balsą, nė vieno neišvyti lauk, bet ir nė vienam neleisti valdyti viso mano gyvenimo. Būtent tada atsiranda daug daugiau lengvumo.
– Kokį pirmą žingsnį, Jūsų manymu, skaitytojas turėtų žengti užvertęs paskutinį knygos puslapį?
– Jeigu mano knyga bent truputį sumažins kaltės jausmą dėl savo emocijų, jeigu padės bent vienam žmogui į save pažvelgti su daugiau švelnumo, vadinasi, ji jau padarė daugiau, nei galėjau tikėtis. Norėčiau, kad skaitytojai bent trumpam sustotų, nusišypsotų ir pagalvotų: „Pasirodo, būti žmogumi nėra gedimas.“
Iš knygos „Pykstu, vadinasi, esu“
Optimizuoto „aš“ projektas
Kiekvienas mano rytas prasidėdavo ritualu: vanduo su citrina, kvėpavimas 4–7–8, penki dėkingumo punktai, trys paleidimai ir švelnus priminimas sau būti „čia ir dabar“. Kai šią garsiąją frazę išgirdau pirmą kartą, apėmė įkvėpimas tapti šiuolaikine dvasingumo karaliene. Prisipirkau stirtą knygų, žvakių ir net gertuvę su užrašu „Inner Peace“. Įsigijau kvėpavimo programėlę ir įsidiegiau dar kelias kitas, užsirašiau į nuotolinį meditacijų kursą. Buvau net susikūrusi sistemą, pagal kurią žvaigždutėmis vertinau, kaip man sekasi būti geresne žmogaus versija.
Tikėjau, kad egzistuoja kažkoks slaptas gyvenimo update – tobulesnė, optimizuota aš, kuri pagaliau viską supras. Tereikia geros dienotvarkės, sveiko maisto, tinkamos terapijos ir dar poros ryto rutinų.
Buvau įsitikinusi, kad vieną dieną viskas mano gyvenime stos į vietas, jeigu viską darysiu pagal planą: rašysiu dėkingumo dienoraštį, atliksiu kvėpavimo ritualus, medituosiu, nevalgysiu po devynių, o prieš miegą skaitysiu Pemą Chödrön. Bus kaip toje reklamoje: šviesa, šypsena, be jokio pykčio, be jokio chaoso, tik malonus aromaterapinis gyvenimas.
Tuo laikotarpiu lankiausi ir pas psichoterapeutę. „Kaip sekasi priimti save? – vieną dieną ji manęs paklausė. „Įtemptai su tuo dirbu“, – atsakiau.
Ji tik nusišypsojo. Dabar suprantu kodėl – savęs priėmimas buvo tapęs mano projektu. Apskritai visa mano egzistencija buvo virtusi beta versijos testavimu – viskas turi būti patobulinta, sutvarkyta, perrašyta. Vieną rytą prieš dėkingumo meditaciją rėkiau ant kavos aparato, kad jis burbuliuoja per lėtai, bet... nusprendžiau, jog mano vidinė ramybė turi rytinio įkrovimo problemų.
Savo „Paleidimų kalendoriaus“ lentelėje žymėjau, ką paleidau: pyktį, kontrolę, lūkesčius, socialinius tinklus, cukrų, kai kuriuos žmones. Sąžiningai? Nepaleidau nieko, tik iššvaisčiau energiją.
Mano savistaba tapo būdu nuo savęs pasislėpti. Stebėjau save taip atidžiai, kad nebejausdavau, nors mano kūnas jau seniai rėkė. Ne žodžiais, o įtampa, nemiga, nuovargiu, dantų griežimu. Tobulėjimo tempas buvo per didelis net mano raumenims. Viskas atrodė gražiai. Tik kažkodėl ramybės vis tiek nebuvo.
Vieną dieną skaitydama Eckharto Tolle knygą, pagavau save galvojant: „Šitas skyrius manęs dar neišgydė, gal kitas padės.“ Po truputį ėmė smelktis abejonė – jeigu net ramybę reikia vartoti porcijomis, gal kažkas negerai?
Kiekvieną rytą vos prabudusi jausdavau nuovargį, nors teoriškai turėjau būti dvasiškai atsigavusi. Tobulėjimo nuovargis kaupėsi ilgai ir lėtai, bet pasaulyje nerastumėte labiau išsekusio žmogaus už tą, kuris kasdien bando būti tobulesnis už save.
Lūžio tašką pasiekiau be jokio sprogimo ar dramos. Pavargusi būti savo gyvenimo redaktore, nebenorėjau toliau savęs tyrinėti. Nebenorėjau sąmoningai elgtis su savo pykčiu, baimėmis ir lūkesčiais. Tai buvo suvokimas, kad nebenoriu „augti“ – noriu tiesiog pailsėti nuo visko.
Jokio naujo kvėpavimo metodo, jokio sąmoningumo iššūkio, paprasčiausiai atsisėdau ant sofos su šokoladu rankoje ir pajutau, kad būtent šią akimirką esame „čia ir dabar“ – šokoladas, aš ir gyvenimas. Pamaniau: gal tai ir yra tikroji dvasinė praktika? Tą dieną ištryniau meditacijų programėlę ir vietoj jos įsijungiau ABBA.
Sąmoningumas be paprastumo tampa parodija. Užuot atvėręs širdį, jis pradeda cenzūruoti. O juk esmė yra ne stebėti savo gyvenimą, o jį jausti. Juoktis garsiai, valgyti tobulai skanią picą.
Visi tie šventi žodžiai apie sąmoningumą galiausiai susivedė į labai žemiškus dalykus: kaip kalbuosi su vyru, kai jis pavėluoja, kaip klausausi vaikų, kai jie rėkia, kaip kvėpuoju, kai nieko nebesuprantu.
Ir dar viena keista patirtis: kuo labiau bandai būti tame „ypatingame“ dvasiniame kelyje, tuo dažniau pagauni save galvojant apie labai paprastus dalykus, pavyzdžiui, ar užteks pieno rytinei kavai.
Carlas Jungas sakė: „Kartais cigaras – tiesiog cigaras.“ Tyla kartais taip pat nėra dvasinė praktika, o tiesiog ramybė. Kartais ašara nėra emocinis išsivalymas, o tik ašara. Kartais buvimas – tiesiog buvimas. Ir galbūt tai yra didžiausias praregėjimas. Kai nebereikia įrodyti, kad esi išsilaisvinęs. Kai tavo gyvenimas neatrodo kaip terapinis serialas su per daug sezonų. Liaujiesi būti sąmoningas ir pagaliau tampi tiesiog žmogumi.
Sąmoningai leidau sau būti nesąmoningai ir netobulai. Nustojau užrašinėjusi gyvenimą praktikų sąsiuvinyje ir tada pagaliau pajutau, kad gyvenu. Kad visada buvau pakankama, tik to nemačiau, nes buvau pernelyg užsiėmusi augimu.
Sustojus iškart pasidarė tyliau. Ne tik galvoje, bet ir visur. Tai buvo ne paleidimas, o leidimas sau būti žmogumi. Būti pavargusiai, susivėlusiai, kartais nepakenčiamai jautriai. Tai tapo mano naująja disciplina. Mano vidinis tobulintojas dar retkarčiais prabunda ir šnabžda: „Galėtumei dar šiek tiek labiau mylėti save.“ Aš jam atsakau: „Ne šiandien. Šiandien ilsimės.“ Ir atrodo, kad jis po truputį rimsta, susitaikydamas su tuo, kad poilsis – ne praktika, o būsena.
Ir tada supratau dar vieną paprastą dalyką: kai nustoji siekti idealo, kažkas tavyje pagaliau atsipalaiduoja. Ir būtent ten prasideda tikrasis gijimas.
Visi mano mokymai, seminarai, retritai, lamos, kristalai ir kvėpavimai vedė į tą pačią vietą – į mane. Į paprastą, žemišką, ne visada ramią, bet tikrą.
Dabar, kai jaučiuosi prastai, – neanalizuoju. Kai jaučiuosi gerai – neįamžinu. Kai pavargstu – neieškau priežasties. Net pyktis nustojo reikalauti būti paaiškintas.
Mitologinis intarpas: Narcizo veidrodis (arba kaip pabudimas tapo atspindžiu)
Sako, kad Narcizas žiūrėjo į savo atspindį ežero vandenyje, kol pamiršo kvėpuoti. Šiandien jis turėtų instagramo profilį ir „Headspace“ prenumeratą. Jis nebežiūrėtų į ežerą – jis žiūrėtų į save, darydamasis asmenukę, analizuodamas, ar ši emocija tikra, ar performatyvi. Ir visai nesvarbu, ar veidrodis stiklinis, ar skaitmeninis, – esmė ta pati: kai žiūri į atspindį per ilgai, nustoji matyti save.
Vieną dieną Narcizas, pasilenkęs virš vandens, pamatė, kad paviršius nebeblizga. Vietoj atvaizdo – banguojantis drumzlinas vanduo. Pirmą kartą jis negalėjo matyti savęs. Ir keista, bet jam palengvėjo. Narcizas pasitraukė nuo ežero. Apsižvalgęs aplink, viską pamatė be filtro. Pirmą kartą jo akys buvo ne veidrodis, o langas. Kai jis sutiko kitus žmones, nebesakė jiems, ką daryti, ką paleisti, ką priimti. Jis klausėsi. Kartais tylėjo. Kartais juokėsi. Kartais pyko. Bet visada buvo. Ir to užteko.
Narcizu galima tapti ir ne iš tuštybės, o iš baimės. Žiūrėdami į savo vidinį vandenį, pradedame skęsti ne todėl, kad vanduo gilus, o kad stovime prie savo metaforinio ežero, siekdami pamatyti, kokie esame sąmoningi, empatiški, išsilaisvinę.
Kuo įdėmiau žiūri į tokį vandenį, tuo labiau jis drumsčiasi. Kai keliame sau uždavinį paaiškinti viską, net savo tylėjimą, skaidrumas tampa nauja prievartos forma, filosofo Byung-Chul Hano žodžiais tariant. Visko pasidaro per daug: knygų apie autentiškumą, sąmoningumą propaguojančių tinklalaidžių, meditacijų.
Narcizas, jeigu gyventų šiandien, tikriausiai kurtų autentiškumo kursą ir cituotų Rumį, bet jo akys vis tiek matytų tik vandens paviršių, nes su kiekvienu įkvėpimu laukti nušvitimo – ne gyvenimas, o eksperimentas „Ar įmanoma paleisti dar labiau?“
Dažnai pagalvoju, kiek daug laiko praleidau nieko nepatirdama natūraliai. Tik stebėjau. Mano vidinis veidrodis buvo pilnas refleksijų, bet manęs pačios nesimatė. Kiek kartų žiūrėjau į savo atspindį, ieškodama tiesos, kuri visą laiką buvo šalia – veiduose, garsuose, juoke, net miesto kvėpavime pro atvirą langą.
Dabar suprantu: nereikia stengtis būti šviesa. Užtenka tiesiog neužstoti jos savo atvaizdu. Ir tada, kaip pasakoje, vanduo sako Narcizui: „Aš ne tam, kad matytum save. Aš tam, kad išmoktum matyti pasaulį.“
Ir galbūt Narcizas tai pagaliau suprato. Jis neištirpo vandenyje – jis išmoko atsitraukti nuo savo atspindžio.
Naujausi komentarai