Daugelis iš mūsų bent kartą gyvenime yra patyrę stiprų įsimylėjimą. Paprastai laikui bėgant jis išblėsta arba išsivysto į brandžius santykius. Tačiau egzistuoja ir kita psichologinė būsena, kuri yra gerokai intensyvesnė nei paprastas susižavėjimas ir dažnai neturi nieko bendro su tikra meile.
Leidinys „The New York Times“ papasakojo apie reiškinį, kurį psichologai vadina limerencija. Nors jis dar nėra įtrauktas į oficialias psichiatrines klasifikacijas, specialistai vis labiau atkreipia į šį reiškinį dėmesį. Neuromokslininkų teigimu, maždaug pusė žmonių gali patirti kažką panašaus bent kartą gyvenime.
Kas yra limerencija?
Limerencija yra psichologinė būsena, kuriai būdingas itin stiprus potraukis kitam asmeniui, įkyrios mintys apie jį, kompulsyvus elgesys ir beveik nenugalimas noras pasiekti abipusiškumą.
Pats terminas buvo sukurtas aštuntajame dešimtmetyje psichologės Dorothy Tennov. Tačiau tai nėra oficiali psichiatrinė diagnozė. Skirtingai nuo įprasto įsimilėjimo, kuris paprastai greitai praeina, limerencija gali trukti mėnesius, metus ar net dešimtmečius.
Prisirišimo ir meilės skirtumas
Nepaisant stiprių emocijų, limerencija nėra meilė. Tikri jausmai apima abipusį pažinimą, pasitikėjimą ir santykių vystymąsi. Limerencija labiau susijusi su paties žmogaus vidiniu pasauliu, jo fantazijomis ir neapibrėžtumu.
Žmogus pamažu pradeda idealizuoti savo dėmesio objektą, priskirti jam ypatingas savybes ir netgi suvokti jį kaip pagrindinį savo laimės ar gyvenimo prasmės šaltinį. Limerencija nebūtinai yra romantiško ar seksualinio pobūdžio; ji taip pat gali atsirasti santykiuose su kitais artimais žmonėmis.
Susižavėjimas tampa problema
Įprasta simpatija virsta limerencija, kai pradeda veikti kasdienį gyvenimą. Įkyrios mintys gali trukdyti dirbti, miegoti, normaliai maitintis ar susikaupti atliekant kitas užduotis.
Žmogus nuolat ieško bet kokių abipusiškumo požymių, analizuoja žinutes, atsitiktinius žvilgsnius ar kito žmogaus elgesį, suteikdamas jiems daug daugiau reikšmės, nei jis iš tikrųjų gali turėti. Būtent šis begalinis poreikis rasti savo lūkesčių patvirtinimą ir palaiko psichologinę priklausomybę.
Kodėl ši būsena užsitęsia?
Pagrindinis limerencijos „kuras“ yra neapibrėžtumas. Kol žmogus neturi galutinio atsakymo dėl abipusiškumo, smegenys toliau ieško naujų įrodymų, analizuoja situaciją ir palaiko viltį.
Šis procesas daugeliu atžvilgių primena priklausomybę: kai žmogus gauna net ir mažus dėmesio ženklus, smegenys tai suvokia kaip atlygį. Jei toks „atlygis“ atsiranda nenuspėjamai, troškimas jo tik sustiprėja. Štai kodėl limerencija gali trukti daug ilgiau nei įprastas susižavėjimas.
Kas linkęs į limerenciją?
Kai kurie žmonės šią būseną patiria dažniau nei kiti. Ypač didelę riziką turi tie, kuriems būdingas nerimastingas prisirišimo stilius – tie, kurie labai bijo būti palikti arba kurie vaikystėje negavo pakankamai stabilios emocinės paramos.
Be to, žmonėms, patiriantiems limerenciją, dažnai būdingas padidėjęs nerimas ir įkyraus elgesio modeliai, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie serga nerimo ar obsesiniu kompulsiniu sutrikimu.
Ar limerenciją galima išgydyti?
Paprasčiausias sprendimas „nustoti galvoti“ apie žmogų paprastai nepadeda. Tačiau yra būdų, kaip palaipsniui palengvinti šią būseną. Svarbu išmokti pastebėti savo obsesinius impulsus ir juos vadinti tikraisiais vardais. Tai padeda atskirti tikruosius troškimus nuo automatinių psichologinių reakcijų.
Taip pat naudinga sąmoningai atkreipti dėmesį ne tik į teigiamus žmogaus bruožus, bet ir juos suvokti realistiškai, be idealizacijos. Veiksmingiausias būdas – nutraukti kontaktą, jei įmanoma. Be nuolatinių atsitiktinių „emocinių apdovanojimų“ pati psichologinė priklausomybė palaipsniui silpnėja. Tačiau tai gali būti labai sunku.
Psichologinės pagalbos svarba
Darbas su psichoterapeutu dažnai padeda gerokai greičiau susidoroti su limerencija. Kognityvinė elgesio terapija leidžia geriau suprasti savo reakcijas ir palaipsniui keisti įprastus mąstymo modelius.
Labai dažnai stiprus susižavėjimas kyla dėl žmonių, kurie įkūnija savybes ar poreikius, kurių žmogui pačiam gyvenime trūksta. Tokiais atvejais terapija padeda rasti būdų, kaip patenkinti šiuos vidinius poreikius savarankiškai, o ne per idealizuotą kito žmogaus įvaizdį.
Limerencija gali atrodyti kaip didelė meilė, tačiau dažniausiai tai yra sudėtinga emocinė būsena, kai realus žmogus palaipsniui virsta mūsų lūkesčių, svajonių ir nepatenkintų poreikių simboliu.
Gera žinia ta, kad ši būsena nereiškia, jog žmogus pasmerktas kentėti. Savo patirties supratimas, idealizavimo atsisakymas ir darbas su savimi gali padėti ne tik įveikti obsesinį prisirišimą, bet ir geriau suprasti save.
Naujausi komentarai