Vis dėl to yra šiek tiek tiesos posakyje „akys – sielos veidrodis“. Kalbama apie nevalingas reakcijas, kurių žmogus fiziškai negali kontroliuoti, pavyzdžiui, vyzdžių išsiplėtimą. Psichologas Eckhardas Hessas dar septintajame dešimtmetyje įrodė, kad vyzdžiai išsiplečia dėl susidomėjimo, susijaudinimo ar protinės įtampos, o sąmoningai paveikti šios reakcijos neįmanoma.
Dar vienas patikimas signalas, kurį patvirtina mokslas, – nuoširdi šypsena. Kai žmogus iš tiesų džiaugiasi, įsitempia aplink akis esantys raumenys ir susidaro būdingos raukšlelės, o apsimestinė mandagi šypsena dažniausiai „sustingsta“ tik ant lūpų, neliečiant žvilgsnio.
Tačiau versija, kad melagiai esą nukreipia žvilgsnį į šalį ir vengia akių kontakto, turimais duomenimis, nepasitvirtino. Psichologo Alderto Vrijaus ir jo kolegų tyrimas parodė, kad meluojantis žmogus, priešingai, dažnai sąmoningai palaiko akių kontaktą su pašnekovu, kad atrodytų įtikinamai.
Mokslinės literatūros apie apgaulę apžvalgos nuosekliai neatskleidžia jokio patikimo ryšio tarp žvilgsnio krypties ir žmogaus žodžių teisingumo. Paaiškinimas paprastas – kontroliuoti žvilgsnio kryptį yra daug lengviau nei savo vyzdžius, todėl būtent šį „signalą“ lengviausia suklastoti.
Autoriai pabrėžia, kad tikėjimas savo gebėjimu „perskaityti“ žmogaus sąžiningumą iš jo akių iš tikrųjų daro žmogų labiau pažeidžiamą manipuliacijoms. Tas, kuris pasikliauja tokiu „gyvenimo triuku“, rizikuoja nepagrįstai įtarti drovų, tačiau sąžiningą žmogų ir tuo pat metu patikėti patyrusiu melagiu, kurio žvilgsnis atrodo užtikrintas.
Naujausi komentarai