Nuoširdus Broniaus Čekanausko ir J. Petrausko pokalbis apie olimpines pergales, darbą su ryškiausiomis Lietuvos krepšinio asmenybėmis, atsidavimą rinktinei ir istorijas, kurių sirgaliai dar negirdėjo.
– Kaip tapote olimpiečio kanojininko masažuotoju?
– Atsitiktinai. Po kursų Maskvoje, kuri tuo metu rengėsi olimpinėms žaidynėms, sugrįžęs į Lietuvą pradėjau dirbti masažuotoju. Iš pradžių juokais, o vėliau jau rimtai ėmiau galvoti, kad būtų neblogai nuvažiuoti į Maskvos olimpines žaidynes. Pradėjau ieškoti kelių. Bandžiau su lengvaatlečiais. Nepavyko. O štai su Ramučiu pasisekė.
Po olimpinių žaidynių dirbau su įvairių sporto šakų atstovais. O 1985 metais pakvietė į Kauno „Žalgirį“ padėti Arvydui Saboniui. Vėliau prasidėjo žygis su Lietuvos rinktine, buvo pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos olimpinės žaidynės Barselonoje ir pirmieji olimpiniai krepšininkų medaliai jose.
– Kuo skyrėsi Maskvos ir Barselonos olimpinės žaidynės?
– Barselonoje mums buvo atviri visi keliai, buvome laisvi ir nepriklausomi. Aplinkui žmonės visur šventė žaidynes, daug juoko, garsaus šurmulio. Olimpiniame kaimelyje mus sveikino kitų šalių atletai. Nors gyvenome kukliai, visi buvome laimingi, galingi ir vieningi.
– Barselonoje su krepšininkų rinktine dirbote tik dviese – gydytojas Vytautas Zumeris ir jūs. Kaip spėdavote?
– Beveik visą parą darbuose. Tada, kitaip nei dabar, krepšininkams reikėjo masažo. Ir Arvydui, ir Šarūnui, ir Rimui, ir Valdui, ir kitiems. Kūnai dideli ir stiprūs, visus tekdavo masažuoti skirtingai. Pavargdavau. Beje, manęs dažnai klausdavo, ar krepšininkai bijodavo kutenimo. Kai kurie bijodavo, ypač padų.
Mes su V. Zumeriu turėjome po lagaminėlį su medikamentais, dar šiokių tokių vaistų atsargų olimpiniame kaimelyje. Kai iš tolo pamačiau, su kokiais „čemodanais“ į rungtynes atvyko JAV rinktinės medicinos tarnyba, akys ant kaktos iššoko!
Didžiųjų valstybių delegacijos turėjo solidžias poliklinikas olimpiniame kaimelyje. Bėgant metams ir mes augome, stiprėjome, galiausiai turėjome visko, ko reikėjo, ir dar daugiau.
– Sunkiausia buvo Barselonoje?
– Man sunkiau buvo po ketverių metų Atlantoje. Daug vyrų tada atvyko iki galo neišsigydę traumų. Vien Šarūną Marčiulionį reikėjo kasdien masažuoti po tris kartus.
Sidnėjuje keitėsi kartos, jaunimui jau mažiau reikėjo masažų. O Lietuvos sporto medikai tobulėjo, gausėjo jų gretos. Daugėjo lagaminų ir kito inventoriaus. Jau Atėnuose turėjome neblogas darbo sąlygas. O nuo Pekino žaidynių mūsų olimpinė medicina jau buvo viskuo aprūpinta!
– Trejose vasaros olimpinėse žaidynėse – Atėnuose, Pekine ir Londone – drauge gyvenome olimpiniame kaimelyje. Anksti rytais kasdien matydavau bėgiojantį Juozuką. Privaloma dienos pradžia?
– Mėgstu bėgioti. Visur ir visada. Aš bėgdamas dairausi, vis ko nors ieškau. Esu radęs du telefonus. Vieną Sidnėjaus olimpiniame kaimelyje, kitą – Atėnų. Atidaviau juos apsaugai. Telefonai grįžo šeimininkams. Vienos prancūzų sportininkės net padėkos sulaukiau. Dažniau po naktinio šurmulio pavykdavo rasti įvairių šalių monetų, rečiau – ženkliukų. Tiesa, Rio de Žaneire metaliniai pinigėliai jau nebesimėtė. Spėju, kad jų nebeliko sportininkų kišenėse.
Pagal tai, kaip man sekdavosi ryte bėgti, spėdavau, kaip klostysis rungtynės. Jeigu sunki pradžia, o vėliau pajuntu ritmą, ateina lengvumas, taip ir sakydavau treneriams: susitikimo pradžioje gali nesisekti, bet įpusėjus rungtynėms pavyks pagauti ritmą.
– Anksčiau rinkdavote ženkliukus. Ypač atidžiai ant akreditacinės kortelės juostos segdavote nugalėtų rinktinių ženkliukus. Jiems netgi buvo sugalvotas specialus pavadinimas. Ar tradicija tęsiama?
– Nebe taip aktyviai, nes jau seniai nedalyvavome olimpinėse žaidynėse. Tuos ženkliukus vadindavau skalpais, jau nuimtais nuo priešininkų galvų. Ženkliukų neberenku. Beveik visus atidaviau tikram kolekcininkui.
– O medaliai?
– Juos turiu. Tvarkingai sudėti dėžutėse. Svarbesni guli gražesnėse dėžutėse, lengviau pelnomi – kuklesnėse. Kartais pagalvoju, kad reikėtų tuos medalius išeksponuoti. Gal anūkai tuo užsiims?
– Pirmadieniais nevalgote. Kodėl?
– Sekmadieniais visada pavyksta kažkaip sočiau užkąsti. Būna ir kepsnių, ir alučio. Tai po savaitgalio darau tokią iškrovos dieną. SSRS laikais nevalgydavau ketvirtadieniais, nes tada būdavo žuvies diena. O anų laikų žuvis ir visos valgyklos, kur ji būdavo kepama, man baisiai smirdėjo...
– Jaunimas lankosi sporto klubuose, baseinuose, važinėja dviračiais, turi išmaniuosius laikrodžius, žino, kaip mankštintis. O ką patartumėte ilgiau pagyvenusiems?
– Kol kojos laiko, bėgiokite. Sunkiau bėgioti – vaikščiokite. Ne pusvalandį, o valandą, dvi. Jeigu nelengva išeiti į lauką, kas 40 minučių kambaryje padarykite po 10–15 pritūpimų. Jie naudingi ir ilgai prie kompiuterių sėdintiems. Tiems prie kompiuterių dar patarčiau atlikti tokius paprastus pratimus: atsistoji nuo kėdės, atsisėdi. Ir taip po keliolika kartų kas valandą. Svarbiausia – judėti ir stengtis neprarasti geros nuotaikos!
Aš pats ir daug vaikštau, ir baseine plaukioju, ir pasivanoti pirtyje mėgstu. Beje, vaikštau ir dabar jau lengvai bėgioju drauge su šuniuku.
– Kiek žinau, esate užkietėjęs šunininkas?
– O taip! Kiek pamenu, nuo kokių penkerių namie visada būdavo šuo.
Dar gyvenu ir liūdnais prisiminimais apie šuniuką. Prieš kelis mėnesius mano ilgametį bėgiojimų kompanjoną Šoną, prie Kauno zoologijos sodo netikėtai išbėgusį į gatvę, partrenkė automobilis. Anksčiau šuo niekada taip nesielgdavo. Matyt, likimas. Vardas Šonas buvo duotas nuo veislės pavadinimo – Maltos bišonas. Dabar jau turiu panelytę Havanos bišonę Gilzę. Labai protinga, jau ir bėgioti pamėgo. Kai aš namie, nė per žingsnį nesitraukia. O vardas kažkaip su kilmės dokumentais susijęs.
– Ar jūsų dar nevadina pensininku?
– Nebent draugai pirtyje. Kaip mane galėtų vadinti pensininku, jeigu aš dar per tris darbus dirbu. Esu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės techninis vadybininkas, Palangos „Olimpo“ vyrų krepšinio komandos masažuotojas ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus Palangoje masažo mokytojas.
– Masažuotojas, masažo mokytojas – aišku kas. O techninis vadybininkas? Kokios tai pareigos?
– Tokios labai rimtos ir svarbios. Praktiškai aš visiems galiu duoti velnių, o man niekas. Tokio amžiaus žmogų kaip aš netaktiška barti ar jam priekaištauti. Dar galima sakyti, kad esu jungiamoji grandis tarp trenerių, vadovų ir sportininkų. Jaunimą pratinu prie žvaigždžių. Debiutantams paaiškinu elementarias rinktinės taisykles, supažindinu su tradicijomis. Ir bene svarbiausios mano pareigos – po rungtynių surinkti sportinę aprangą ir nugabenti į skalbyklą. Kitą dieną švarią aprangą pristatyti į sporto areną ir išdalyti. Pats pasirinkau pastarąjį darbą, nes masažo dabartinei krepšininkų kartai retai reikia.
Kaip mane galėtų vadinti pensininku, jeigu aš dar per tris darbus dirbu.
Spalvingas kelias
Nuo 1992 m. J. Petkevičius dirba Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje. Jis visų rinktinės krepšininkų iškovotų medalių liudininkas. Pačios įsimintiniausios – trejos olimpinės žaidynės, vykusios 1992, 1996 ir 2000 m., kai Lietuvos rinktinė tris kartus iš eilės pelnė olimpinius bronzos medalius. Jis kartu su visais džiaugėsi Lietuvos krepšininkų iškovotais Europos čempionato aukso medaliais (2003). Dar tris kartus su rinktine apdovanotas Europos čempionatų sidabro (1995, 2013, 2015) bei po kartą Senojo žemyno (2007) ir pasaulio čempionato (2010) bronzos medaliais. Meiliai visų vadinamas Juozuku, nes tarp aukštaūgių krepšininkų išsiskiria ūgiu – yra 162 cm.
Dirbo Kauno „Žalgirio“, „Atleto“, „Alitos“, „Wolves“, bene ilgiausiai – „Lietuvos ryto“ (dabar „Ryto“) klubuose. Pelnė SSRS čempionatų, LKL apdovanojimų.
Jaunystėje J. Petkevičius pats aktyviai sportavo: skraidė sklandytuvu, šoko parašiutu, dalyvavo sunkiosios atletikos, dziudo, savigynos (sambo) varžybose. O daugiausia Lietuvos čempiono medalių iškovojo su Kauno „Staklių“ regbio komanda, kurios net kapitonas buvo. Baigęs Kūno kultūros institutą dirbo mokytoju, dėstytoju, instruktoriumi. 1980-aisiais, pasitobulinęs kursuose Maskvoje, sulaukęs ten gerų įvertinimų, pradėjo dirbti masažuotoju.
Naujausi komentarai