Įspūdingų duomenų – net 198 cm ūgio labiausiai patyrusi rinktinės narė – ne tik viena pagrindinių ekipos ašių, bet ir puiki mentorė jaunajai krepšininkių kartai.
E. Šventoraitė išsamiai papasakojo apie turtingą karjerą daugiau nei dešimtyje Europos klubų, kopimą ant Eurolygos prizininkių pakylos ir šiemetį triumfą Europos taurės turnyre.
35-erių vidurio puolėja pasidalijo savo gyvenimiškomis patirtimis, papasakojo apie patirtą žemės drebėjimą, kitus sukrėtimus ir atskleidė didžiausią savo svajonę.
– Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkite jau beveik du dešimtmečius. 2008 m. dar su Lietuvos jaunių rinktine tapote Europos čempione. Turbūt atstovauti savo šaliai, o ne klubui – visai kitas jausmas?
– Lietuvos rinktinė man visada buvo savaime suprantamas pasirinkimas, kurio niekada nekvestionavau. Kai mane kviesdavo į nacionalinę komandą, niekada nesakydavau „nenoriu“, „negaliu“ ar „turiu kitų planų“. Visada vykdavau su dideliu džiaugsmu, atsakomybės jausmu ir pasididžiavimu.
– Kadaise buvote viena jauniausių Lietuvos moterų rinktinės žaidėjų, dabar – viena vyriausių ir labiausiai patyrusių.
– Tai skamba bauginančiai (juokiasi).
– Šiuo metu esate laikinoji rinktinės kapitonė. Turbūt patirtis ir šis vaidmuo dar labiau įpareigoja?
– Apie kapitonės statusą net neverta kalbėti, nes tikrai nesijaučiu kapitone. Laura Juškaitė (WNBA Toronto klubo puolėja) yra kapitonė, aš ją tik pavaduoju. Tačiau patirtis tikrai įpareigoja.
– Aštuonis sezonus atstovavote Klaipėdos komandai, vėliau rungtyniavote Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Belgijoje, Turkijoje, Italijoje, Graikijoje, o galiausiai šiemet iškovojote įspūdingiausią karjeros pergalę – su Turkijos Mersino CBK komanda į viršų iškėlėte Europos taurės turnyro trofėjų. Kaip pati vertinate savo klubinę karjerą?
– Sakyčiau, kiekvieni metai turėjo savo privalumų. Įspūdingiausias mano momentas – Eurolygos trečioji vieta su Italijos Skijo „Bretta Famila“ ekipa. Tai, kaip mes atėjome iki tos pergalės, ir kokios svarbos buvo mano pataikytas paskutinių sekundžių pergalingas tolimas metimas – vau!
– Kokių kultūrinių skirtumų teko patirti skirtingose šalyse?
– Jų buvo labai daug. Didžiausias lūžis įvyko išvykus į Turkiją. Turkų mentalitetas ir tai, kaip jie suvokia daugelį dalykų, buvo didžiausias šokas. Turkijoje žaidžiau, rodos, ketverius metus. Turėjau labai geras komandos drauges, tarp jų ir užsienietes, kurios labai padėjo, nes gyvenimas Turkijoje priimtinas ne kiekvienam. Būna daug visokių niuansų: pasako viena, daro visai kita. Kildavo organizacinių nesklandumų, dažnai būdavo vėluojama. Tačiau kai supranti, kaip viskas veikia, ir tam nusiteiki, Turkijoje žaisti visai smagu.
– Kurioje šalyje buvo maloniausia gyventi, o kur prisitaikyti buvo sunkiausia?
– Maloniausia buvo Italijoje, nes labai myliu Italijos kultūrą, žmones, šilumą – ne tik oro, bet ir žmonių. Visi ten nori padėti, yra labai šilti, nuolat šypsosi. Ypač didelį įspūdį paliko Skijo miestelis, kuriame žaidė Eurolygos komanda. Ten gyveno labai daug vyresnio amžiaus žmonių. Kai išeidavome pasivaikščioti, vietos gyventojai norėdavo mus užkalbinti. Nors jie ne visada mokėjo anglų kalbą, gestais vis tiek susikalbėdavome.
Vėliau teko žaisti Romoje. Roma – jau visai kitoks miestas: turistinis, didžiulis, su didžiulėmis galimybėmis. Laisvomis dienomis nuolat eidavau į galerijas, muziejus ir stengdavausi patirti visą itališką gyvenimą. Man tai labai patiko.
Iš klubo Turkijoje išvykau į Lietuvos moterų rinktinę, o kitą naktį įvyko žemės drebėjimas. Visas miestas sugriuvo...
– Turbūt gatvėje daug dėmesio sulaukdavote dėl savo ūgio?
– Gatvėje dėmesio sulaukiu visur (šypsosi). Lietuvoje tas dėmesys būna tylus – žmonės tarsi nesupranta, iš kur toks ūgis. O Italijoje, ypač pietuose, žmonių reakcijos labai teigiamos ir šiltos. Įdomiausia, kad mane pamatę žmonės, ypač Lietuvoje, pirmiausia pažvelgia, ar aviu aukštakulnius.
– Ar turite daug aukštakulnių?
– Nėra jokio reikalo jų turėti. Jeigu einu į vestuves ar kitą šventę, galima rasti labai gražių ir patogių batelių be aukšto kulno.
– Ar galite prisiminti linksmiausią ar keisčiausią nutikimą iš legionierės gyvenimo?
– Pirmiausia į galvą ateina ne linksmas, o daugiausia streso sukėlęs nutikimas – žemės drebėjimas Hatajuje. Tąkart mane kažkas iš aukščiau apsaugojo nuo skaudžios lemties. Iš klubo Turkijoje išvykau į Lietuvos moterų rinktinę, o kitą naktį įvyko žemės drebėjimas. Visas miestas sugriuvo, o visi mano daiktai liko name, kuris visiškai sugriuvo...
– Ar teko susidurti su kokiomis nors keistenybėmis – vėluojančiais atlyginimais, netikėtomis gyvenimo sąlygomis ar neįprastais santykiais komandoje?
– Vėluojančių atlyginimų ir prastesnių sąlygų pasitaiko daug kur. Manau, idealius klubus, kuriuose viskas tvarkinga, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Būna keli geri sezonai, o paskui nutinka kas nors, kas nuo tavęs nepriklauso. Svarbiausia – kaip į problemas reaguoji.
– Jūsų mama Asta taip pat buvo profesionali krepšininkė – atstovavo įvairioms jaunimo rinktinėms, žaidė ir Klaipėdos „Žuvėdros“ komandoje...
– Krepšinis vaikystėje man apskritai nebuvo įdomus, kur kas labiau traukė įvairūs šokiai. Vis dėlto mama nusprendė, kad nebūsiu puiki šokėja, nes buvau aukšta. Jos paskatinta ir pasirinkau šį kelią.
– Praėjusį sezoną žaidėte su dabar WNBA rungtyniaujančia L. Juškaite. Šioje lygoje žaidžia ir palangiškė Justė Jocytė. Ar nestebina, kad dabar joje rungtyniauja net dvi lietuvės, nors ilgą laiką neturėjome nė vienos?
– Justės pažanga manęs visiškai nestebina. Ji nuo pat mažens savo talentu rodė, kad žais aukščiausiame lygyje. Lauros kelias buvo visiškai kitoks – aukščiausią lygį ji pasiekė sunkiu darbu, užsispyrimu ir žemaitišku charakteriu.
– Ar pati kada nors svajojote apie WNBA?
– Mano didžiausia svajonė buvo Eurolyga. Apie WNBA beveik negalvodavau, jos rungtynių irgi beveik nežiūrėdavau.
– Vyrų krepšinyje jaunieji Lietuvos talentai į NCAA viliojami milijoninėmis sutartimis. O kaip yra su perspektyviomis lietuvėmis?
– Tiesa, vyrų krepšinyje sutarčių sumos istoriškai yra gerokai didesnės nei moterų. Tačiau jaunos žaidėjos išvyksta studijuoti į JAV universitetus, gauna dideles stipendijas ir pasirašo palankias sutartis. Mano laikais to tikrai nebuvo. Sulaukdavau pasiūlymų vykti į JAV, bet tada būdavo apmokamos tik studijos. Tuomet neišdrįsau, nes nemokėjau anglų kalbos. Kai 2010 m. patyriau kryžminio kelio raiščio traumą, buvau ką tik baigusi mokyklą ir įstojusi į Klaipėdos universitetą.
Save tikrai matyčiau komandos vadove ar vadybininke.
– Ar krepšininkės karjera leidžia ramiai pragyventi ir dar susitaupyti ateičiai?
– Pasakysiu taip: jei krepšininkė svajoja žaisti aukštu lygiu, išvykti iš Lietuvos, pažinti kitas kultūras ir patekti į Eurolygos ar Europos taurės komandas, kryptingai dirbdama ir protingai tvarkydama finansus ji tikrai gali gerai gyventi.
– Esate baigusi vadybos studijas. Galbūt baigusi karjerą pasuksite šiuo keliu?
– Save tikrai matyčiau komandos vadove ar vadybininke. Tačiau norėčiau išbandyti ir su krepšiniu mažiau susijusią veiklą, pažiūrėti, kur dar galėčiau atsiskleisti.
– Ko palinkėtumėte jaunoms merginoms, kurios svajoja apie profesionalios krepšininkės karjerą?
– Sudėtingas klausimas. Labai norėčiau, kad moterų krepšiniui būtų skiriama dar daugiau dėmesio. Manau, kad 2027 m. Lietuvoje vyksiantis Europos čempionatas padės tai pasiekti. Dabar daug mergaičių sportuoja, bet joms dažnai trūksta motyvacijos ir sektinų pavyzdžių. Labai tikiuosi, kad čempionatas padės tai pakeisti.
– Kokias matote rinktinės perspektyvas 2027 m. Europos pirmenybėse? Ar tikite, kad namų sienos gali padėti Lietuvos rinktinei pakartoti istorinį 1997 m. triumfą?
– Tikrai tikiu. Praėjusiame čempionate pamatėme, kad galime drąsiai žaisti su stipriausiomis Europos komandomis ir niekuo joms nenusileidžiame. Dabar svarbiausia dar labiau sustiprinti tarpusavio ryšį. Manau, jeigu tai padarysime, galime pasiekti labai daug.
– Jei galėtumėte grįžti į savo karjeros pradžią, kokį vieną patarimą duotumėte sau?
– Geras klausimas. Patarčiau sau nepraleisti nė vienos papildomos treniruotės, po kiekvienos treniruotės pasilikti ir dar padirbėti. Kai esi jauna, dar nesupranti, kiek tai gali duoti ateityje. Mano patarimas būtų: „Do the extra step“ (liet. ženk papildomą žingsnį).
Naujausi komentarai