M. Berry kelio į Lietuvą istorija verta atskiro pasakojimo, apimančio tiek sportinę karjerą, tiek nenuspėjamus asmeninio gyvenimo vingius.
Dviejų šalių čempionas, buvęs Tuniso rinktinės narys prieš atvykdamas į Kauną rungtyniavo Bosnijos ir Hercegovinos komandoje Zivinicės „RK Konjuh“. Šią vasarą juo domėjosi keli šios Balkanų šalies ir kitų valstybių klubai, tačiau viskas pakrypo netikėta linkme.
Rankininko žmona Živilė pagalvojo, kad jau atėjo metas ilgesniam laikui nulipti nuo lagaminų ir įsikurti jos gimtinėje.
„Vargino gyventi dviejose šalyse, reguliariai važinėti į Bosniją. Vienu metu kilo mintis: kodėl gi nepabandžius ilgesniam laikui apsistoti mano gimtinėje ir paieškoti galimybių Mehdi žaisti Lietuvos klube? Kai juo susidomėjo „Granitas-Karys“, šie planai pamažu ėmė virsti realybe“, – pasakojo Ž. Blandytė-Berry.
Naujokas iš Afrikos jau spėjo debiutuoti „Granito-Kario“ gretose tiek Lietuvos čempionate, tiek ir tarptautinėje arenoje. Kauniečiai praeitą savaitgalį Kipre žaidė Europos rankinio federacijos (EHF) taurės turnyro atrankos rungtynes su Nikosijos „PAC Omonoia 29M“ ekipa, o kitą savaitę jų laukia ir trečias frontas – Baltijos lyga.
– Rytoj žaisite atsakomąsias Europos taurės turnyro rungtynes su Kipro komanda. Ar tikite, kad „Granitas-Karys“ bus pajėgus panaikinti keturių įvarčių (21:25 – aut. past.) deficitą? – pradėjome pokalbį su M. Berry.
– Manau, kad varžovai mums įkandami. Nikosijoje nusileidome ne tiek meistriškumu, labiau – psichologiškai. Riaumojant arenos tribūnoms, mūsų komandą prislėgė įtampa, ne visi jauni mūsų vaikinai ją atlaikė. Pasipylė klaidos. Tačiau tai natūralu – ne kasdien rungtyniaujame tokioje neįprastoje aplinkoje. Namuose viskas turėtų būti kitaip. Antras kėlinys parodė, kad mes esame geresnė komanda nei rodo rezultatas.
– Kodėl pasirinkote Kauno klubą?
– Sezoną užbaigiau laimėjęs Bosnijos lygos aukso medalį. Turėjau pasiūlymų iš šios šalies komandų, taip pat iš Artimųjų Rytų, bet man buvo svarbu būti su žmona, kuri yra kaunietė. Kai ji užsiminė apie galimybę persikelti į Lietuvą, apsisprendžiau gana greitai. Kaune buvau lankęsis ne kartą ir man čia labai patiko. Be to, žinojau, kad „Granitas-Karys“ – tituluočiausias Lietuvos klubas, kurio šalies čempiono trofėjų skaičius yra įspūdingas (17 – aut. past.), – praeityje yra iškovojęs netgi tarptautinių titulų. Matau šio klubo potencialą, nesvarbu, kad pastaruoju metu jis nėra stipriausias Lietuvoje. Tik laiko klausimas, kada vėl sugrįšime į buvusias aukštumas. Viskas, ko reikia jauniems talentams, – sunkiai dirbti.
Rankiniu pradėjo domėtis netgi Živilės močiutė!
– Papasakokite apie savo karjeros etapą Tunise.
– Sportuoti pradėjau vaikystėje, o jau keturiolikos metų mane „nupirko“ viena stipriausių Tuniso rankinio akademijų. Jie atvyko pas mano tėvus ir sumokėjo jiems tam tikrą tokiais atvejais mokestį. Būdamas jaunuoliu žaidžiau įvairaus amžiaus Tuniso rinktinėse, vėliau pasiekiau ir nacionalinę vyrų komandą. Daugelį sezonų rungtyniavau stipriausiuose mūsų šalies klubuose – „Étoile Sportive du Sahel“ ir „Club Africain“. Su jais tapau Tuniso lygos čempionu, daugkartiniu Tuniso taurės laimėtoju ir Afrikos taurės laimėtoju.
– Kaip atsidūrėte Bosnijoje ir Hercegovinoje?
– Atėjo metas, kai norėjau išmėginti jėgas Europoje. Pasitaikė variantas Balkanuose, tad pasakiau sau: kodėl gi nepabandžius? Sezoną atstovavau Tuzlos „Sloboda“ kolektyvui, o pernai – Zivinicės „RK Konjuh“. Su šia komanda tapome šalies čempionais, o aš ne sykį buvau rinktas geriausiu rungtynių arba mėnesio žaidėju.
– Palyginkite rankinio lygį ir populiarumą Jūsų tėvynėje ir Lietuvoje.
– Galbūt nustebsite, bet Tunise rankinis – viena populiariausių sporto šakų. Pagal žiūrovų skaičių nusileidžia tik futbolui. Tai nenuostabu, nes mano šalies vyrų rinktinė – viena pajėgiausių Afrikos žemyne (dešimt kartų tapo Afrikos čempione – aut. past.). Ne kartą dalyvavome olimpinėse žaidynėse, 2012-aisiais užimta aštunta vieta, o pasaulio čempionate 2005-aisiais net pasiekėme pusfinalį. Natūralu, kad Tunise rankininkai atpažįstami gatvėse, daug kur yra laukiami svečiai. Galima pasijusti žvaigžde. Lietuvoje dominuoja krepšinis, o rankininkai nėra tokie populiarūs. Kartais pagalvoju, kad tribūnose trūksta sirgalių, norėtųsi jų matyti daugiau. Kauniečiai turi suprasti, kad „Granitas-Karys“ nėra vien tik privatus klubas. Tai – pagrindinė ir vienintelė viso miesto komanda, todėl reikia ją aktyviai palaikyti.
– „Kauno dienos“ skaitytojai neatleis, jei nepaklausiu, kaip susipažinote su žmona.
– Živilė atostogavo Tunise. Aš buvau apsistojęs tame pačiame viešbutyje. Ji iškart man krito į akį, tad užkalbinau. Vėliau ėmėme susitikinėti, o neseniai sumainėme aukso žiedus. Mūsų vestuvėse Tunise šventė apie 500 žmonių! Vien iš Lietuvos atskrido beveik trys dešimtys Živilės draugų ir artimųjų.
– Ar turite laiko pomėgiams?
– Daugiausia laisvalaikio praleidžiu su žmona, aplankome jos artimuosius ir gimines. Su jais puikiai sutariu. Rankiniu pradėjo domėtis netgi Živilės močiutė! Jai rūpi mano varžybos, žino, kada ir kur žaisime rungtynes. Be to, baigiau studijas sporto universitete Tunise, ieškau verslo plėtros galimybių. Tad pramogoms laiko lieka nedaug.
Naujausi komentarai