„Double ultra Triathlon Lensahn“ varžybose kaunietis užtruko 23 val. 15 min. Naujasis asmeninis jo rekordas yra net 38 min. geresnis nei ankstesnysis.
Per mažiau nei parą T. Grabauskas nuplaukė 7,6 km, nuriedėjo dviračiu net 360 km ir desertui dar nubėgo 84,4 km. Atrodytų – niekis, žinant, kad jis yra pirmasis lietuvis, įveikęs net trisdešimtgubą ultratriatloną (sportininkai turi nuplaukti 114 km, dviračiu numinti 5 400 km ir nubėgti sunkiai suvokiamus 1 266 km).
„Viskas pagal planą. Planavau mažai valgyti, visą parą nesustoti ir išsitaškyti bėgimo rungtyje. Taip ir nutiko“, – šypsojosi kaunietis.
– Ar jautėte, kad startas bus auksinis?
– Nepasakyčiau. Planavau finišuoti tarp lyderių, o susiklostė dar geriau. Tiesa, į varžybų vietą atvykome kiek pavėlavę. Trečiadienį po darbų susimetėme suruoštus iš vakaro daiktus į automobilį ir leidomės į trasą. Atstumas iki Lenzano – 1 350 km. Pakeliui – pora ilgesnių sustojimų: magistralėje degė krovininis sunkvežimis su briketais, vėliau buvo dar keletas rimtesnių eismo įvykių. Stabtelėjome nakvynės viešbutyje, truputį nusnaudėme.
Į varžybų vietą atvažiavome pavėlavę, nespėjome į vadinamąjį brifingą (instruktažą apie varžybų procesą), bet nieko baisaus nenutiko, nes taisyklės visose varžybose panašios, viską išsiaiškinome. Laiko iki atletų pristatymo turėjome pakankamai, tad įsikūrėme, pabendravome su kitais atletais ir organizatoriais, apsipirkome ir spėjome dar valandžiukę nusnausti.
Starto išvakarėse buvo karšta, užėjo stipri audra ir labai stiprus lietus, greitai atvėso. Ėmė suktis mintys: kur aš – ten lietus ir audra. Laimei, rytas už vakarą buvo gerokai gražesnis.
Kaip visada, jaučiausi ramiai, išskyrus pusvalandį iki starto.
– Kaip klostėsi pirmoji rungtis – 7,6 km plaukimas?
– Kaip visada, jaučiausi ramiai, išskyrus pusvalandį iki starto – tada jau norisi tik ramybės ir susikaupimo. Nerimą dar sustiprino, kai sužinojau, kad plauksime dviejuose takeliuose po šešis dalyvius. Gerai, kad kai kurie sportininkai nuplaukė greičiau ir atsilaisvino dar vienas takelis. Pasiūliau plaukti trijuose takeliuose, organizatoriai sutiko.
Plaukimas ramus, didžiąją dalį plaukiau užsimerkęs, jau net nelabai pavyksta atsimerkus (šypsosi – aut. past.). Plaukimo finišas – po 2 val. 25 min. Iš baseino išlipau antras. Nuo pirmosios vietos atsilikau 17 min.
– Kaip sekėsi vytis lyderį iš Austrijos?
– 5 min. palaukiau vadinamajame tranzite ir išriedėjau į trasą. Prasukau du ratus, nustebino pakilimas – jo būta 3 038 m per 360 km. Tai labai daug. Iš pradžių buvau lengvai šokiruotas, bet vėliau įsibėgėjau. Oras fantastiškas, saulutė ir smagus vėjas, jokio lietaus. Didžiausią įspūdį paliko organizatorių požiūris į varžybų saugumą: visiškai uždarytas eismas – išskyrus toje atkarpoje gyvenančius piliečius, tačiau ir šie buvo labai tolerantiški mums. Gal todėl, kad jie jau pripratinti prie šio renginio, čia vykstančio net 33-ejus. Trasos pradžioje greitosios, policijos ir gaisrinės ekipažai, pačiame miestelio centre didžiulė šventė – alus, maistas ir tranki muzika. Palaikymas kiekviename rate mums buvo garantuotas! Trasos pabaigoje degė fakelai, LED juostos. Važiavau ir džiaugiausi. Kai mano pagalbininkas Kęstas paklausė manęs, kuriame taške yra dviračių rungties finišas, supratau, kad tai turbūt jau pabaiga, ir nusprendžiau pirmą kartą pasižiūrėti, kiek nuvažiuota, – laikrodis parodė 340 km, buvo likę trys ratai. 360 km distanciją įveikiau per 11 val. 40 min. Nuo pirmosios vietos atsilikimas padidėjo 20 min.
– Atrodytų, ne itin patogi situacija prieš paskutinę rungtį?
– Pradėjus bėgti skirtumas nuo lyderio buvo šeši ratai arba 7,7 km. Galvoje prasukau kelis galimus variantus, laukė smagi bėgimo naktis ir krūva reikalų. Kęstas jau žinojo, ką man paruošti bėgimui, kad jis pats galėtų eiti pamiegoti geras šešias valandas, bet jau po trijų valandų poilsio jis stovėjo prie trasos.
Artėjant pirmo maratono pabaigai (apie 40 km) pavyko pavyti lyderį. Emocijos sustiprėjo, tad paspaudžiau dar stipriau, padidindamas atstumą iki saugaus. Likus bėgti daugiau nei 26 km, jau buvau ramus dėl pergalės. Galvojau sumažinti tempą, bet nutariau pasiekti asmeninį šios distancijos rekordą. Smagiausias buvo paskutinis ratas, kurį reikia bėgti priešinga kryptimi su savo šalies vėliava. Su kiekvienu atletu pasispausti rankomis, susirinkti pasveikinimus – malonus jaudulys ir geriausios emocijos! Finišo jausmas nuostabus.
– Tikriausiai po tokios alinančios paros kelionė namo buvo ne iš lengvųjų?
– Po finišo dar apie valandą užtrukau pas dopingo kontrolės pareigūnus. Manęs tai nevargino, nes esu už tai, kad mūsų sporto šaka būtų švari. Atlikęs dopingo testus paprašiau kokybiško masažo. Netrukus laimingi, suprakaitavę, pavargę ir murzini išardėme palapinę, dviratį ir kitą savo mantą, viską susikrovėme į automobilį, išsimaudėme, užkandome ir leidomės į Lietuvą. Kadangi buvome pervargę, prie vairo degalinėse keitėmės kas 100 km. Kiekvieną kartą sustojus valgiau vis daugiau – apetitas buvo žvėriškas. Porą sykių sustojome pusvalanduką nusnausti, o anksti ryte jau buvome namuose.
– Ar po pergalės Vokietijoje sezonas jau baigėsi?
– Kitą savaitę išvažiuoju į Austriją, kur vyks trigubo ultratriatlono pasaulio čempionatas. Ten laukiama maždaug 40 dalyvių. Tai labai daug. Aš ginsiu nugalėtojo vardą, todėl privalau išlaikyti lygį. Tarp tolesnių tikslų – labai ambicingas planas kitąmet dalyvauti penkiasdešimtgubo ultratriatlono varžybose. Tokio sudėtingumo išbandymo dar nebuvo, todėl būtų gražus akcentas mano artėjančio 50-mečio proga.
Naujausi komentarai