Kokiomis nuotaikomis gyvena kariai? Kaip sprendžiami mobilizacijos ir dezertyravimo iššūkiai? Kur juda frontas ir kaip karo eigą keičia dronai? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutuoja Milda Matulaitytė-Feldhausen, „Žinių radijo“ žurnalistė, šiuo metu dirbanti Ukrainoje.
– Pasakojai, kad važiuosi į prieš du metus žuvusio kario laidotuves. Kodėl karys laidojamas tik dabar?
– Šiandien turėjome labai liūdną misiją. Šio kario, žuvusio prieš dvejus metus, atvejis iliustruoja begalinį priešo žiaurumą ir beprasmybę. Kitą dieną po jo žūties atskrido priešas ir degino lavoną, o mūsų kariai kontroliniame punkte tai matė. Dvejus metus jis buvo laikomas dingusiu be žinios. Praeitą savaitę apsikeičiant kūnais buvo atgautas ir jo kūnas. Galite įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, daugiau kaip pusmetį išgulėjęs priešo lauke. Tai, ką gavome, atpažinome tik DNR tyrimų pagalba. Tuomet apie žūtį buvo pranešta kario šeimai. Po dvejų metų karį galėjome palaidoti.
– Ukrainoje lankaisi kelioliktą kartą. Kokios yra šiandienos nuotaikos bei atmosfera?
– Atmosfera yra labai sunki. Kiekvienas, atvykstantis į Ukrainą, mato tik tam tikrą kampą. Aš kalbu tik iš to kampo, kurį matau. Šį kartą be galo daug kalbama apie savavališką pasitraukimą iš karinio vieneto. Pokyčiai vyksta ne dienomis, o valandomis, ir tai kelia didžiulę įtampą kariams. Niekas nežino, nei kam, nei kaip ruoštis ir dauguma karių eina kartu su tėkme.
Kyjivas juda ir neleidžia būti parklupdomas. Prieš dvi dienas turėjome trumpai sustoti Sumuose. Į šį miestą pirmąkart atvykau 2022-ųjų liepą. Tada situacija buvo labai sunki, bet mieste vyko daug judėjimo. Šį kartą vaizdas buvo labai liūdnas, miestas tuščias, kaip iš amerikietiškų siaubo filmų.
Šį kartą turėjau daugiau kontakto su civiliais. Tie, kurie išsilaikė penkerius metus, sako, kad nori išvykti prieš žiemą, nes prognozuojama, kad nebus mažiau sunku, nei praėjusią žiemą. Žmonės išgyvena emocinę, psichologinę įtampą. Jie nebeverkia, nes ašaros jau išverktos. Visame tame fone pasigirsta eilinis oro pavojus ir supranti, kad tai tęsis nežinia kiek. Laidojami vieni, rytoj žus ir bus laidojami kiti.
– Ar visuomenės ir kariuomenės santykiuose daug įtampos?
– Įtampa beprotiška. Kai su kariais važiavome į laidotuves, greitkeliu šalia važiavusiems automobiliams iškart kilo asociacija, kad mes šoksim, griebsim juos ir vešime į frontą. Vienas žmogus ėmė spausti greičio pedalą, kad kuo greičiau mus aplenktų. Jei karys užeina į parduotuvę, šaukiamojo amžiaus vyrai iškart bėga. Santykis yra sudėtingas. Per kelis metus susidariusi didžiulė praraja tik gilėja ir santykis sudėtingėja. Jau dabar kariai garsiai kalba apie tai, kad aiškinsis, kur buvo kiti, kai jie sėdėjo apkasuose. Tūkstančiai žmonių po karo nebeturės ką prarasti, nes jie jau prarado viską: šeimas, vaikus ir namus. Jie grįš į tuščius namus, jei dar turės kur grįžti, bus pikti, nusivylę ir pervargę. Dabar jie eina į priekį paskutinėmis valios pastangomis.
– Ar didžioji kariuomenės problema – rotacijos, atostogos išsisprendė? Ar kariai yra keičiami ir nebesėdi apkasuose 2-3 savaites?
– Dėl 2-3 savaičių niekas nebesiskundžia. Kursko operacija pakeitė iki tol galiojusias schemas. Sudėtingiausias ir pavojingiausias momentas yra atvažiavimas į apkasus bei išvažiavimas iš jų. Kai manęs klausia, kokia yra karių rotacija, atsakau: kaip Dievas duoda. Kaip pavyksta atvažiuoti į apkasus ir pakeisti karius, taip ir būna. Noriu pabrėžti, kad kalbu apie tai, ką matau. Kituose daliniuose gali būti ir kitaip.
– Kaip patys kariai mato karo atomazgą ir kiek jie nusiteikę eiti iki galo? Kiek dar yra resursų stumti ribą tarp Rusijos ir Ukrainos toliau nuo dabartinių kontaktinių linijų?
– Kiek yra resursų, atsakyti gali tik patys kariai. Senų ir patyrusių karių žūtys kariuomenę destabilizuoja ir varo į neviltį. Tačiau atsakymas visada yra aiškus ir vienodas. Apie jokias derybas dėl teritorijos kalbos nėra ir negali būti. Visuomenė pradeda spausti, kalba apie tai, kad pavargo ir galbūt reikia derėtis, bet visi kariai atsako: o dėl ko buvo pralieta šitiek kraujo? Jie ruošiasi atstovėti iki paskutinio centimetro, paskutinio ginklo brolio ir paskutinio kraujo lašo. Kalbos dėl žemių atidavimo, kai kariai tokie pervargę, yra savižudybės manevras. Tai karių tarpe sukeltų beprotišką pasipiktinimą.
Jie ruošiasi atstovėti iki paskutinio centimetro, paskutinio ginklo brolio ir paskutinio kraujo lašo.
– Paveikslas kupinas niūrumo, cinizmo ir beviltiškumo. Kas teikia kariams džiaugsmo, optimizmo ir vilties?
– Paprasti dalykai, tokie kaip išskalbti rūbai, dušas, kava su ginklo broliu, grįžus iš apkasų ar pokalbis su šeima. Jie išmoko vertinti paprasčiausius dalykus, visiškas smulkmenas, apie kurias mes net nepagalvojame. Jie išmoko gyventi šia diena, nes ateities planuoti negali.
– Koks yra karo eigos pokytis? Ar mūšio karaliais tampa dronai?
– Vyksta savotiškos ginklavimosi varžybos. Ginkluojamasi ne sunkiąja artilerija, o dronais. Šios varžybos yra tarsi veidrodinis atspindys – viena šalis ką nors sugalvoja ir patobulina, o kita perima. Skirtumas toks, kad visa priešo ekonomika skirta karui. Pamatę veiksmingą inovaciją, jie iškart imasi masinės gamybos. Ukrainos kariai sako, kad kol NATO šalyse posėdžiaujama tik tam tikromis dienomis, priešas dirba 24 valandas per parą. O Ukrainoje viskas prapuola biurokratiniuose koridoriuose. Be to, labai daug inovacijų laikosi ant pačių karių pinigų, entuziazmo bei iniciatyvos. Kartais jie bijo patentuoti inovacijas dėl korupcijos grėsmės. O priešo pusėje šios problemos nėra, nes viskas staigiai leidžiama į masinę gamybą. Dronistai sako, kad kažkada atsitrenksime į kaštų ar galimybių ribas. Dabar bandoma sukurti technologijas, kad dronus būtų galima leisti esant toli nuo fronto linijos. Tai padėtų sumažinti nuostolius ir žuvusiųjų kiekį. Kažkuriuo metu galime patirti siurrealistinį vaizdą, kuomet kausis tik dronai, be pėstininkų ir karių įžengimo, o pasienio miestai taps stepėmis.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: