Šiemet minint tragedijos sukaktį Osle vyko atminimo ceremonijos: prie paminklo Vyriausybės kvartale perskaityti visų 77 aukų vardai. Miesto centre buvo atidengtas naujas paminklas – prie Utiojos keltų prieplaukos dar 2022 m. atidaryta nacionalinė memorialinė vieta su 77 bronzinėmis kolonomis – po vieną kiekvienai aukai.
Diena, pakeitusi šalį
15.17 val. Andersas Breivikas prie pastato Osle, kuriame buvo įsikūręs tuomečio ministro pirmininko Jenso Stoltenbergo biuras ir kelios ministerijos, paliko baltą furgoną su 950 kg sprogmenų. Bomba sprogo aštuoniomis minutėmis vėliau, žudikui jau vykstant į kitą savo kraupios operacijos vietą.
Nuo detonacijos nuplėšta dalis septyniolikos aukštų pastato fasado, dužo net už 1 km buvusių pastatų langų stiklai. Aštuoni žmonės žuvo vietoje.
Išpuolio metu J. Stoltenbergas savo kabinete rašė kalbą, kurią kitą dieną turėjo sakyti Utiojos saloje. Nedidelė 11 ha dydžio sala nuo 1950 m. priklauso Darbo partijos jaunimo organizacijai AUF, čia nuolat vykdavo vasaros stovyklos, kuriose brendo, ryšius mezgė būsimieji socialdemokratų politikai. Nuo 1974-ųjų kasmet ten lankęsis J. Stoltenbergas ją vadino savo jaunystės rojumi. 2011 m. J. Stoltenbergas į salą taip pat nuvyko, tačiau kalbos jau nebesakė – tą dieną vėliau pavadino sunkiausia savo gyvenime.
17.18 val. policininku persirengęs A. Breivikas keltu pasiekė Utioją ir išsyk pradėjo šaudyti į nieko neįtariančius jaunuolius. Prireikė visos valandos, kol į salą atvyko policijos antiteroristinis padalinys. A. Breivikas buvo sulaikytas 18.34 val.
Per 72 minutes jis nužudė 69 žmones – jauniausiai aukai buvo vos keturiolika metų. Teismo protokoluose vėliau nustatyta, kad per pirmąsias pusvalandžio minutes jis jau buvo nušovęs apie 40 žmonių.
Per plauką nuo mirties
Tą dieną saloje buvo 564 vaikai ir paaugliai. Tarp jų – ir tuomet šešiolikmetė Miriam Einangshaug. Pirmosiomis minutėmis ji paskambino tėvui ir pasakė, kad į juos kažkas šaudo. Kartu su 46 kitais paaugliais mergina beveik valandą slėpėsi nedideliame raudoname medinės konstrukcijos pastate pietiniame salos gale, duris ir langus užstatė čiužiniais.
Iš lauko girdėjosi riksmai ir nesiliaujantys šūviai. „Praėjo daug laiko, kol supratau, kad iš tikrųjų galiu mirti, – vėliau pasakojo ji laikraščiui „Tagesspiegel“. – Negalėjau įsivaizduoti, kaip tai – mirti.“
Žudikas priartėjo prie pastato, bet nepajėgė atidaryti durų, tik dukart šovė pro langą. Akimirką M. Einangshaug pagalvojo, kad pataikyta į ją, apalpo ir draugų buvo nutempta į miegamąjį. Jaunuoliai laukė dar beveik valandą, kol atvyko policijos specialiosios pajėgos.
Vėliau, plaukdama keltu link žemyno kartu su kitais išgelbėtaisiais, mergina žvilgtelėjo į kairę ir pamatė daug žuvusiųjų: „Prisimenu tik batus. Labai daug batų. Kai pamačiau visus tuos mirusius, staiga supratau, kaip tie garsai ir šūviai buvo susiję.“
Vienas iš išgyvenusių – tuomet aštuoniolikmetis Magnusas Håkonsenas. Iš pradžių jis šūvius palaikė fejerverkais, kol pamatė bėgant 30–40 žmonių, šaukiančių jam bėgti. Nušokęs nuo skardžio į vandenį, jis pamatė šaulį, besitaikantį į jį, – keli šūviai, laimė, nebuvo taiklūs. M. Håkonsenas plaukė per šaltą Tyrifjordo įlanką, kol visiškai išsekęs buvo ištrauktas į valtį.
Lemtingos klaidos
Norvegijos policija po išpuolių sulaukė aštrios kritikos dėl rimtų klaidų – reaguota per lėtai, veikta nesuderintai. Vėliau paaiškėjo, kad, praėjus vos šešioms minutėms po sprogimo Osle, liudininkas pranešė policijai apie ginkluotą uniformuotą vyrą, apibūdino jo automobilį, net buvo įsidėmėjęs dalį valstybinio numerio, tačiau ši informacija operatyvines pajėgas pasiekė tik po daugiau nei valandos.
Vienintelis Oslo policijos sraigtasparnis tą dieną skristi negalėjo, o specialiosios pajėgos, pasiekusios salą jau prasidėjus šaudymui, neturėjo tinkamos valties – jaunuolius iš fjordo savo privačiomis valtimis gelbėjo aplinkiniai gyventojai.
Nukentėjusiesiems vėliau trūko ir psichologinės pagalbos. M. Einangshaug savaites laukė galimybės patekti pas terapeutą savo gimtojoje Frostoje. „Išgyventi teroro išpuolį, o paskui negauti jokios pagalbos – tada tikrai savęs klausiau: kiek verta mano gyvybė?“ – retoriškai klausia mergina.
Nacionalinio smurto ir traumos padarinių žinių centro duomenimis, kas trečias išgyvenęs dar dabar susiduria su dideliais sunkumais ir neturi prieigos prie būtinosios pagalbos. Šiemet M. Einangshaug kartu su kitais artimaisiais ir nelaimės draugais pateikė Norvegijos parlamentui siūlymą įsteigti nacionalinį katastrofų registrą, kad nukentėjusieji būtų laiku identifikuojami ir jiems būtų aktyviai teikiama pagalba.
Vadinamajame Įsimylėjėlių take prie salos kranto 2011-aisiais slėpėsi ir tuomet šešiolikmetė Astrid Hoem. Jai pasisekė, nes žudikas kelis kartus šaudė link skardžio, bet nepataikė. Tačiau jos geriausia draugė buvo nužudyta. Šiandien A. Hoem – valstybės sekretorė Klimato ir aplinkos ministerijoje, įsikūrusioje ten, kur teroro aktas ir prasidėjo. „Kai šiandien matau paauglius, sunkiai suvokiu, kokia jauna tada buvau“, – sako ji.
Norvegijoje gerovės valstybė veikia kaip apsaugos tinklas. Mažiau žmonių atsiduria visuomenės paribiuose, mažiau jų patraukia organizuota smurtinė aplinka.
Neapykanta nedingo
M. Einangshaug ilgą laiką buvusi politiškai neaktyvi, dabar priklauso Žaliųjų partijai ir anksčiau dirbo žuvusiųjų artimųjų asociacijoje. Nepaisant to, ji nuolat sulaukia grasinimų: „Nesvarbu, apie ką rašau, – klimato kaitą ar dviračių takus, visada sulaukiu neapykantos žinutės, kad turėjau būti nužudyta Utiojoje.“
Remiantis 2023 m. Norvegijos smurto tyrimų centro studija, panašių neapykantos žinučių sulaukia kas trečias išgyvenęs.
Birželį paskelbtas Norvegijos ekstremizmo tyrimų centro tyrimas atskleidė, kad dešiniojo ekstremizmo idėjoms, įskaitant ekstremistinį smurtą ir „rasinį grynumą“, šiandien pritaria 3,3 proc. norvegų – dvigubai daugiau nei prieš šešerius metus.
Centro tyrėjas Andersas Ravikas Jupskås pastebi: nors tūkstančiai norvegų reiškia paramą dešiniųjų ekstremistų smurtui, nedaugelis patys jo griebiasi. Vis dėlto nuo kurvinosios liepos 22 d. Norvegijoje įvyko mažiausiai 23 rimti smurtiniai dešiniųjų ekstremistų išpuoliai. „Gana mažai šaliai smurtinių incidentų yra neproporcingai daug. Laimė, nežuvo daug daugiau žmonių“, – sakė jis portalui vg.no.
Panašios kairiųjų ekstremistų smurto Norvegijoje apžvalgos nėra, tačiau, anot A. R. Jupsko, jis pasireiškia kitokia forma: kairiųjų ekstremistų smurtas yra labiau organizuotas ir dažniau vyksta protestų metu. Norvegijoje jis nesukėlė jokių mirčių.
Norvegija – daugiausia žmonių dėl dešiniųjų ekstremistų terorizmo (skaičiuojant vienam gyventojui) praradusi Vakarų Europos šalis, tačiau joje beveik nėra organizuotų dešiniųjų ekstremistų grupuočių. „Taip yra todėl, kad kai kuriuos sunkiausius smurto atvejus vykdo internetiniai radikalūs, pavieniai veikėjai. Galima bent jau spėlioti, ar tai iš dalies skatina gerovės valstybė", – sako A. R. Jupskås.
Kitose Europos šalyse dešiniųjų ekstremistų grupuotės dažniau taikosi į socialiai ir ekonomiškai marginalizuotus asmenis. „Ši grupė yra pernelyg didelė tarp tų, kurie įvykdo sunkiausius smurtinius nusikaltimus, – sako ekspertas. Norvegijoje gerovės valstybė veikia kaip apsaugos tinklas. Mažiau žmonių atsiduria visuomenės paribiuose, mažiau jų patraukia organizuota smurtinė aplinka.
„Tačiau socialinės gerovės valstybė taip pat suteikia galimybę daug valandų praleisti internete, izoliuotis ir radikalizuotis", – sako A. R. Jupskås. Jam nerimą kelia kiek naujesnis reiškinys, kai internete radikalizuojami jauni berniukai svajoja tapti masiniais žudikais.
Norvegijoje visos partijos sutaria, kad dešiniųjų ekstremizmas yra problema. Tai geras atspirties taškas kovai su juo, sako ekspertas. Vis dėlto jis netiki, kad dešiniųjų ekstremizmas visiškai išnyks.
Norint visiškai atsikratyti dešiniųjų ekstremistinių pažiūrų ir smurto, greičiausiai reikėtų imtis represinių priemonių ir masinio stebėjimo, tačiau tai pažeidžia demokratines vertybes.
Pasak A. R. Jupsko, visuomenė turi nuolat kovoti su dešiniųjų ekstremizmu: „Turime vengti patekti į tuos pačius spąstus, į kuriuos patekome po Benjamino Hermanseno nužudymo. Kad nemanytume, jog kaip visuomenė su tuo kovojome kartą ir visiems laikams.“ Jo minimas B. Hermansenas – iš Ganos kilusio tėvo ir norvegės sūnus – buvo nužudytas 2001 m. Penkiolikmetis tapo neonacių grupuotės „BootBoys“ auka.
Veržiasi į laisvę
2012 m. rugpjūtį teismas po ilgo proceso pripažino tuomet 33 metų A. Breiviką pakaltinamu ir nuteisė didžiausia įmanoma bausme – 21 metų laisvės atėmimu su galimybe pratęsti neribotą skaičių kartų po penkerius metus, jei jis toliau keltų pavojų visuomenei.
2024 m., kai ir vėl buvo nagrinėjamas jo prašymas sutrumpinti bausmės laiką, A. Breivikas teismą pasveikino nacių gestu.
„Aš nesu žmogus. Jau trylika metų nesu žmogus“, – sakė žurnalistams, save apibūdindamas kaip „kolektyvistą“ ir „politinį karį“, tebetarnaujantį savo „frakcijoms“. Virš dešiniosios ausies ant nuskustos galvos matėsi išskustas Z simbolis, rodantis paramą Rusijai.
Kalėjime A. Breivikas tris kartus pakeitė savo vardą. Jis ne kartą skundė valstybę dėl, jo teigimu, nežmoniško elgesio. Tačiau kritikai kalba apie prabangų kalėjimą. Šiuo metu jis kalinamas aukšto saugumo Ringerikės kalėjime, kur gyvena erdviame, dviejų aukštų bute su sporto sale, virtuve, žaidimų konsole ir trimis banguotosiomis papūgėlėmis narve.
Norvegijos saugumo policijos atstovė Caroline Cecilie Iwarsson pažymėjo, kad A. Breivikas minimas daugumoje dešiniojo ekstremizmo bylų, o pats tapo savotišku „šventuoju“ jauniems ekstremistams – per pastaruosius septynerius metus smarkiai išaugo radikalizuotų 12–17 metų paauglių skaičius.
(be temos)