Pastaruoju metu Ukraina intensyvina atakas prieš Rusijos karinę, pramonės ir energetikos infrastruktūrą, o Rusija toliau rengia raketų ir dronų smūgius Ukrainos miestams bei energetikos objektams.
Ar smūgiai Rusijos gilumoje gali pakeisti pačios Rusijos visuomenės požiūrį į karą? Kada jo ekonomines ir kasdienes pasekmes pradės labiau jausti eiliniai rusai? Ir ar visuomenės nepasitenkinimas apskritai gali tapti veiksniu, priversiančiu Kremlių keisti savo planus? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo karybos ir ginkluotės ekspertas Darius Antanaitis (toliau – D. A.) ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis (toliau – G. M.).
– Kaip vertinate dabartinį karo etapą? Kaip jį reikėtų apibūdinti?
– D. A.: Dabartiniame etape ukrainiečiai gavo galimybę smūgiuoti į agresoriaus teritoriją. Anksčiau ukrainiečiai neturėjo savo ginkluotės, o vakarietišką ginkluotę retai buvo galima panaudoti Rusijos teritorijoje. Dabar matome, kad Rusijos teritorijoje naudojama ne tik ukrainiečių, bet ir britų ginkluotė. Mano galva, toliau vystosi karinis konfliktas ir Rusija patiria vis daugiau nuostolių. Jie yra mažesni nei ukrainiečių, bet civiliai mato, kad Putinas negali užtikrinti jų saugumo taip, kaip anksčiau.
– Ar karas prieš Rusijos pramonės objektus yra vertingas? Skausmo riba ten yra labai aukšta.
– D. A.: Jei rusai mato, kad jų teritorija buvo apšaudyta, tai sukelia jiems nepatogumą. O tada atsiranda pyktis ukrainiečiams. Po to, ko gero, ateis bejėgiškumo jausmas, o tada atsiras pyktis, kad valdžia jais nesirūpina. Problemos fronte, problemos valstybės viduje, diktatorius silpnas, tad reikia kažką daryti kitaip. Kyla klausimas, ar atsiras lyderis, kurį sektų pinigai ir jėgos struktūros, kuris būtų pakankamai charizmatiškas ir galėtų užimti Putino poziciją?
– Ukrainiečiai vis dar demonstruoja civilizuotą karą. Ar jis pasiteisina?
– D. A.: Prisiminkite mūsų karą su bolševikais. Kai bolševikai bandė patekti į Kėdainius, jie buvo sustabdyti savanorių. Tada rusai pradėjo bukai šaudyti į gyventojų namus Kėdainiuose. Tai yra standartinė rusiška praktika. O ukrainiečiai privalo laikytis karo teisės, nes Hago tribunolas galioja ir jiems. Civilizuotame pasaulyje viskas turi vykti civilizuotai. Pagavę žudiką ar prievartautoją, mes nekabiname jo prie kryžiaus. Reikia laikytis principų.
Kalbant apie karinių dalinių apšaudymą, jie ir yra tam skirti. Apšaudžius vienus, jų pakeisti ateis kiti. O nukirtus logistiką jie gali ateiti nebent su pagaliais. Logistika yra esmė. Karas vyksta ne tarp žmonių, o tarp gamyklų. Jei nėra į ką šaudyti, belieka sėdėti ir lukštenti saulėgrąžas.
– Zelenskis sako, kad reikia sukurti tokias sąlygas, kad Putinui nebesinorėtų kariauti. Ar šiandien toks vaizdas jau ryškėja?
– G. M.: Ne, neryškėja. Rusija atakuoja Ukrainą, žiūrima, kuri pusė bus nualinta greičiau. Rusija gauna slaptą paramą iš Kinijos. Ukraina gauna atvirą paramą iš Europos. Vyksta milžiniškas vienos pusės alinimas. Bet yra ir kita pusė. Rusija slepia savo problemas. Viena partija buvo pašalinta iš rinkimų, o vienas iš ryškiausių jų lyderių buvo pasodintas į kalėjimą už nieką. Tai rodo, kad stipriai auga politinė įtampa Rusijoje, kurią norima uždengti represiniu režimu.
Kaista katilas ir neįmanoma pasakyti, kas jame dedasi. Jis visą laiką kaista ir mes neturime jokių sociologinių duomenų, išskyrus tai, kad Rusija turi vis mažiau administracinių gebėjimų ką nors daryti. Žmonės bijo ir meluoja. Atrodo, kad vyksta visiškas chaosas. Bet Ukrainoje vyksta ministrų kaitaliojimas, o centre matome kalbantį Zelenskį. Nesusigaudome, kas vyksta, kodėl valdžia keičiasi ir vyksta reformos. Mes nekritikuojame ukrainiečių, tylime ir nieko nesakome. Lenkai ir vengrai kritikuoja Ukrainą, o Vengrija į tai žvelgia atsargiai. Matome daug įtampos. Kai yra tiek daug kintamųjų, prognozuoti įvykių neįmanoma. Kai situacija yra neaiški, abi pusės didina įtampą. Jie vadina tai eskalacija, bet tai yra įtampa visose sferose – diplomatijoje, ekonomikoje, karo linijoje ar represijų režime. Situacija sunkiai prognozuojama ir nepaprastai pavojinga. Kas ir kokiu būdu suvaldys šią situaciją, kai prasidės neišvengiami sprogimai?
– Į kokius taikinius ukrainiečiai galėtų nukreipti balistines raketas?
– D. A.: Balistinės raketos ypatingos tuo, kad jos pakyla į viršų ir krenta praktiškai iš kosmoso. Pastebėti jas yra sudėtinga, o perimti – dar sunkiau. Jei ukrainiečiai turės tokią ginkluotę, jų kovos efektyvumas išaugs. Dronai retai pasiekia 20 proc. efektyvumo ribą, o balistinės raketos gerokai viršytų 60 proc. Tai yra iš tikrųjų efektyvus ginklas naikinti strateginius ir operacinius taikinius.
– Profesoriau, ar Rusijos istorija galėtų rodyti, kad gali įvykti revoliucija?
– G. M.: Rusai ir ukrainiečiai neatsitiktinai nuolat prisimena Pirmąjį pasaulinį karą ir Vasario revoliuciją. Nesvarbu, kokia yra tiesa, svarbūs yra ir gandai. 1917 m. pasklido gandas, kad Pertograde kils badas, nors to visiškai nenusimatė. Fronto linijoje Rusijos pusėje kilo didelė betvarkė dėl logistikos. Katilas, apie kurį kalbėjau, Rusijoje kaito be perstojo ir reikėjo gaiduko, kuris paleistų šį mechanizmą.
Dabar ukrainiečiai svarsto, kad reikia sukelti ekonominę ir politinę įtampą Rusijoje sprogdinant logistikos, duomenų centrus, tiekimo grandines, sukeliant žemės ūkio, naftos ir visas kitas įmanomas krizes. Tada bus galima tikėtis, kad pasirodys gaidukas, kuris pasileis ir prasidės virsmas.
Vakarai bijo ukrainietiško scenarijaus, nes Rusijos būklė taptų dar mažiau prognozuojama. Tačiau Ukraina numato dvi galimybes – arba sustabdyti karą ties fronto linija, arba paleisti chaoso mašiną Rusijoje. Ji pasileistų pati, o kas bus toliau, jau nebeprognozuojama. Vakarai bijo chaoso. Jų argumentas yra branduolinio ginklo priežiūra. Įvairūs Ukrainos analitikai pasiūlė modelį, kaip suvaldyti branduolinį ginklą, bet tam būtų reikalinga 1917-1918 m. Vakarų antantės invazija. Tolimesni įvykiai prognozuojami sunkiai. Ukraina, nematydama kitos išeities, ryžtingai žengia keliu, vadinamu Rusijos išardymu. Tikimasi, kad pati Rusija pradės byrėti į šipulius.
– Ar ukrainiečiai turi patirties balistinių raketų gamyboje?
– D. A.: Ukraina prieš pilno masto karą buvo svarbiausia ginklų eksportuotoja pasaulyje. Ji ginklavo Afriką, Aziją ir Lotynų Ameriką. Be to, Ukraina gamino variklius kosminiams laivams. Ukrainiečių patirtis, ekspertizė ir žinios yra milžiniškos. Balistinių raketų gamybos problema yra ne ekspertizė, o operacinis saugumas. Ne be reikalo dalis ukrainietiškų ginklų yra gaminami užsienyje. Tai yra susiję su informacijos saugumu, gamyklų apsauga bei gamybos technologijomis.
– Kaip jūs prognozuojate, kai ukrainiečiai pradės gamintis balistines raketas ir galės jas leisti, ar pasikeis jų taktika? Ar bus paprasčiau?
– D. A.: Privalo būti, nes kitaip resursai būtų iššvaistyti. Jei nusipirkčiau brangų ekskavatorių, nenaudočiau jo medžio sodinimui. Raketa yra įrankis, turintis atlikti savo darbą.
– Dabar rusai turėtų jaustis nelabai gerai…
– D. A.: Nemanau, kad jie blogai jaučiasi. Nėra taip, kad jie panikuoja ir laksto susiėmę už galvos. Jie ruošiasi ne tik gintis, jie ieško galimų taikinių.
Balistinei raketai reikalingas ne tik variklis, bet ir palydoviniai duomenys. Reikalinga nutaikymo įranga, kurios ukrainiečiai nepagamins ir turės pirkti iš Vakarų. Reikalingas raketinis kuras ir programinė įranga. Grįžtame prie to, kad jei geras įrankis naudojamas paikiems dalykams, gausis nesąmonė.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai