Pastaruoju metu Rusijai fronte sekasi vis sunkiau. Tuo metu Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas gali artimiausiu metu dar labiau padidinti spaudimą Maskvai, siekdamas priversti ją sėsti prie derybų stalo. Kalbama apie galimą Volodymyro Zelenskio ir Vladimiro Putino susitikimą Jungtinėse Valstijose, tačiau daugelis ekspertų abejoja, ar Kremliaus šeimininkas ryžtųsi tokiam žingsniui.
Kita vertus, analitikai perspėja, kad su nesėkmėmis susidurianti Rusija gali imtis rimtų provokacijų prieš kitas valstybes, taip mėgindama susigrąžinti prarandamus svertus tuo metu, kai Vakarai vis aktyviau stumia Rusiją prie derybų stalo.
Ar deganti Maskva gali tapti ženklu, kad karas Ukrainoje artėja prie pabaigos? O gal priešingai – tai tik dar pavojingesnės konflikto fazės pradžia?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo ambasadorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas Briuselyje Eitvydas Bajarūnas (toliau – E. B.) ir Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala (toliau – L. K.).
– Kiek tokio masto operacijos gali nepalikti V. Putinui nieko kito, kaip tik rimtai sėsti prie derybų stalo?
– E. B.: Visi procesai, kurie prisideda prie Rusijos karo mašinos stabdymo ar daro įtaką Rusijos visuomenei, kuriai taikomos ekonominės sankcijos, yra svarbūs. Siekiama, kad Rusijos žmonių pasitikėjimas V. Putinu silptų, kad jie pradėtų daugiau klausti, kas čia vyksta.
Keliamas fundamentalus klausimas – kada V. Putinas sustos. Deja, jis nesustoja nei dėl ekonominių veiksnių, nei dėl sankcijų paketų, kurie neveikia taip, kaip turėtų. Ukrainiečiai fronte rusus sustabdė, bet lūžis neįvyko. Dabar vykdomas trečiasis poveikis – politinis.
Po G7 susitikimo prezidento V. Putino atstovas užsienio politikos klausimais Jurijus Ušakovas kalba, kad D. Trumpas buvo apgautas, gavo ne tas žinias, o kai atvažiuos, jie pakalbės. Kiek esu gyvenęs Rusijoje, galiu pasakyti, kad kai elitas pradės bruzdėti ir sakyti V. Putinui, jog daug praranda ir neatlaikys šio spaudimo, situacija gali keistis.
Rusijoje veikia ne paprasti žmonės, o elitas. Mes artėjame prie taško, kai elitas sakys: mums buvo kalbama, kad karas vyksta kažkur toli ir mūsų neliečia, tačiau dabar viskas keičiasi.
– Vieni sako, kad šiam sluoksniui priklausantys žmonės gali išsigąsti atakų, kiti mano, kad to tikėtis naivu. Ką manote jūs?
– E. B.: Karas jau pradeda atsibosti, matyti Rusijos nuovargio ženklų, tačiau tai nereiškia, kad žmonės yra prieš karą. Aišku, karas nevyksta pagal tą scenarijų, kurio rusai norėtų, tačiau antikarinių nuotaikų didėjimo nėra.
Manoma, kad karas reikalingas prieš tuos, kuriuos jie vadina „fašistais“, bet kartu jau norėtųsi šiek tiek sustoti. Tačiau nėra taip, kad V. Putinas rytoj atsibus, perskaitys straipsnius ir pasakys: „Viskas, baigiam.“ Jam juk reikia išeiti iš šio karo kaip laimėtojui.
Pasirodė duomenų iš V. Putino aplinkos, kad planuojama studija, kaip tas išėjimas iš karo atrodytų ir kaip tai reikėtų suformuluoti Rusijos žmonėms. Net ir po apšaudymų jis negali tiesiog paskambinti V. Zelenskiui ir tartis, nes tada atrodytų kaip pralaimėtojas.
– Ar nėra taip, kad vienintelė karo baigtis įmanoma tik be V. Putino?
– E. B.: Tada įeiname į aklavietę. Mes neužsiimame medicina ir nežinome, kiek žmogus dar gali gyventi – gal penkerius metus, o gal ir ne. Mes ramiai sėdime Vilniuje, ruošiamės gynybai, kalbame apie atsparumą, bet mūsų karas tiesiogine prasme dar nepasiekė.
Ukrainiečius žudo kasdien, todėl V. Zelenskis negali laukti penkerių metų. V. Putinas, kaip ir Josifas Stalinas, gali imti ir vieną dieną numirti, bet vis tiek kalbame apie tai, kad jį reikia spausti dabar – kiek tik įmanoma.
– G7 susitikimas baigėsi viltingai. Kaip manote, ar galime išsireikalauti realių derybų tarp V. Putino, V. Zelenskio ir D. Trumpo dėl karo baigties?
– L. K.: Kalbant iš Ukrainos perspektyvos, situacija yra palankesnė, nei buvo praėjusių metų spalį. Tačiau savaime ji nėra tokia, kuri reikštų, kad artėja strateginis lūžis iš kitos pusės, kai Ukraina galėtų imti ir išvaduoti reikšmingą dalį okupuotų teritorijų ar pasiekti kitokį proveržį.
Šia prasme situacija yra stabilizuota, bet nežinomųjų vis dar pakankamai daug. Be abejo, svarbiausi veiksniai yra tiek Vakarų šalių parama, tiek pačios Ukrainos veiksmai.
G7 susitikimo deklaracija, kurią pasirašė ir prezidentas D. Trumpas, pakartojo daug svarbių principų. Jie bus susiję su tuo, kas bus daroma praktiškai. Vienas lakmuso popierėlių bus tai, ar bus pratęstos sankcijų išimtys, taikytos energetikos sektoriui, konkrečiai – naftai.
Jos buvo suteiktos siekiant sumažinti spaudimą pasaulinėms naftos rinkoms ir, be abejo, iš dalies atliepė Kremliaus lūkestį, kad toliau bus galima pasinaudoti situacija ir parduoti daugiau naftos. Dabar šios išimties galiojimas baigėsi. Jei ji nebus pratęsta, tai bus pirmas ženklas, kad bent kai kuriose srityse spaudimas didėja.
– Ar tikrai negalime užtikrintai sakyti, kad D. Trumpas stovės Vakarų pusėje?
– L. K.: Situacija visada buvo šiek tiek dviprasmiška, nes D. Trumpo retorika Ukrainos atžvilgiu būdavo labai aštri. Tačiau jei vertintume platesnį kontekstą, žvalgybinę paramą ir kitokio pobūdžio pagalbą, nors pirmiausia apmokamą Europos šalių, amerikiečiai paramą teikė.
Nepaisant viešojoje erdvėje skambėjusio naratyvo, Amerika nebuvo visiškai nukrypusi į Rusijos pusę. Šiame kontekste fonas keičiasi Ukrainai palankesne linkme, bet ar tai reikš praktiškai reikšmingus veiksmus, parodys laikas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše: