Atspari šantažui
G. Meloni nesibaido politikės-motinos įvaizdžio. Stereotipiška manyti, kad ji šiuo statusu šiek tiek ir spekuliuoja. Kartais pasiima devynmetę, kurią po skyrybų su ilgamečiu partneriu Andrea Giambruno augina viena, į užsienio keliones. Retsykiais pamaitina savo gerbėjus instagrame vaizdais iš bendrų atostogų. Šiemet tokių nuotraukų – gerokai daugiau nei anksčiau.
Vis dėlto žinant G. Meloni gyvenimo istoriją ir šiandienos situaciją, charakterį, jos santykis su dukra atrodo nuoširdesnis, kupinas gyvenimą tarp karjeros ir motinystės dalijančios moters dramos.
Dramos nestinga ir G. Meloni santykiuose su oponentais. Rugsėjo 4 d. rekordo ribą peržengusią politikę pelnytai galima vadinti fenomenu. Nuo Respublikos įkūrimo 1948 m. Italiją valdė jau 67 vyriausybės. Vidutiniška jų gyvavimo trukmė – keturiolika mėnesių. Ankstesnis nepertraukiamų 1 412 premjero kadencijos dienų rekordininkas buvo Silvio Berlusconi. Šiandien, rugsėjo 12-ąją, G. Melini skaičiavo jau 1 421 buvimo premjere rytą.
Tačiau pirmosios Italijos Vyriausybės vadovės moters kadencija prasidėjo anaiptol ne nuo malonių šypsenų. Net per naujai išrinkto parlamento inauguracijos sesiją 2022 m. spalį jos būsimasis koalicijos partneris Silvio Berlusconi ant stalo turėjo popieriaus lapą, kurio skandalingą turinį užfiksavo kameros. Dabar jau mirusio žiniasklaidos magnato surašytus epitetus apie G. Meloni į lietuvių kalbą galima versti kaip „įžūli, visažinė“, „valdinga“, „arogantiška“, „įžeidžianti“. Buvo ir daugiau pastabų, tačiau gudrus politikos veteranas jas buvo demonstratyviai nubraukęs: „jokio noro keistis; neįmanoma susitarti“.
S. Berlusconis buvo įniršęs, nes G. Meloni nepanoro jo protežė matyti Vyriausybėje. „Man atrodo, tarp tų užrašų trūko vieno punkto: aš taip pat nesu imli ir šantažui“, – partnerio provokaciją pakomentavo G. Meloni. Savo atsparumą vėliau politikė pademonstravo ne kartą atsisakydama elgtis taip, kaip prieštarautų jos principams.
Politologai sutaria: pusę amžiaus Italijos vyriausybėms vadovavo pokario ekonominio stebuklo architektai, tačiau jų vyriausybės žlugo ne dėl kompetencijos stokos, bet dėl vidinių partijų kovų dėl valdžios ir asmeninių nesutarimų. G. Meloni sugeba intrigas užgniaužti vos užsimezgusias.
Jau po pirmųjų 1 000 kadencijos dienų G. Meloni sulaukė pagyrų: jos valdymo metai buvę geresni, nei kas galėjo prognozuoti. „G. Meloni yra geresnė nei tikėtasi“, – praėjus metams po rinkimų interviu „New York Times“ pripažino net buvęs premjeras socialdemokratas Enrico Letta.
Ji suvaldė ne tik S. Berlusconio užmojus, bet ir ne mažiau ambicingą Matteo Salvini, kurio „Lega“ dar prieš kelerius metus buvo pagrindinė Italijos dešiniųjų jėga. G. Meloni ir jos „Fratelli d’Italia“ pavyko perimti šio politinio flango lyderystę. Negana to, ji neleido M. Salviniui susigrąžinti vidaus reikalų ministro posto, paskyrė į politiškai mažiau reikšmingas infrastruktūros ir transporto ministro pareigas.
Tvirtai laiko vadeles
Paradoksas, tačiau Italijos premjerė tapo stabilumo simboliu: pergyveno penkias Prancūzijos ir keturias Didžiosios Britanijos Vyriausybes, užsienyje yra laikoma teigiamu pavyzdžiu, kaip radikalios politikos bangos į elitą užneštas politikas gali transformuotis neišduodamas principinių nuostatų.
„Italija – tai tauta, kaip jokia kita įkūnijanti kraštovaizdžio, meno, pasakojimo ir raiškos grožio idėją. Tai pasididžiavimo šaltinis, bet visų pirma – neįkainojamas ekonominis išteklius“, – 2022 m. pristatydama Vyriausybės programą sakė G. Meloni.
Nuo tada G. Meloni ne tik grąžino Italiją į pasaulio politikos sceną. Kadencijos pradžioje bene dažniausia neofašiste, net pavojingiausia Europos moterimi vadinta politikė, rinkimų kampanijos metu demonstravusi savo euroskeptišką retoriką, greitai įsitvirtino kaip patikima ES partnerė. Ypač – svarbiose fiskalinės politikos ir paramos Ukrainai srityse.
Užsienio politika buvo vienas didžiausių koalicijos vidinių iššūkių, nes antrąją vietą užimančios partijos lyderis M. Salvinis garsėjo savo palankumu Maskvai. Tačiau G. Meloni brėžė griežtą, proatlantinę ir proeuropietišką kryptį. Nenorėdamas rizikuoti sukelti koalicijos griūties, M. Salvinis buvo priverstas pritarti Vyriausybės sprendimams.
Nors prieš rinkimus jos koalicijos partneriai iš „Forza Italia“ ir „Lega“ žadėjo italams didesnes pensijas ir mažesnius mokesčius, G. Meloni Vyrausybė, atvirkščiai, – ėmėsi taupymo. Pvz., atšauktos subsidijos degalams, elektrai, dujoms, buvo peržiūrėtos valstybės paramą gaunančių asmenų kategorijos, buvo įvestas papildomas mokestis bankams, draudimo bendrovėms ir kt.
Valdant G. Meloni (padedamai finansų ministro Giancarlo Giorgetti), Italija pirmą kartą per daugelį metų buvo atleista nuo Mastrichto deficito procedūros. Rizikos priemokos už Italijos obligacijas, iliustruojančios investuotojų pasitikėjimą šalimi, šiuo metu yra gerokai mažesnės nei valdant jos pirmtakui, dabar Europos centrinio banko vadovui Mario Draghi.
„Fratelli d’Italia“ nuolat pirmauja apklausose – už ją balsuotų apie 26 proc. italų. Tačiau pergalės būsimuose rinkimuose tai dar negarantuoja.
Moterų tandemas
Italijos lyderei neabejotinai padėjo geri asmeniniai santykiai su kita įtakinga moterimi Europoje – Ursula von der Leyen. Jau per pirmąjį susitikimą 2022 m. lapkritį politikės apsikeitė telefonų numeriais – geras asmeninio ryšio ženklas. Anot publicistų, ilgainiui italė perėmė vaidmenį, tradiciškai priklausiusį Vokietijos kancleriui ir Prancūzijos prezidentui – tapo artimiausia Komisijos pirmininkės partnere.
2024 m. gruodį italės patikėtinis Raffaele Fitto tapo Komisijos pirmininkės pavaduotoju – tai buvo, kaip nurodoma, „aiškus U. von der Leyen noras“. Europarlamente „Fratelli d’Italia“ atstovai elgiasi konstruktyviai, skirtingai nei Prancūzijos, Vengrijos ar Vokietijos kraštutinės dešinės atstovai, ir parėmė U. von der Leyen vadovaujamą naująją Komisiją.
2023 ir 2024 m. portalas „Politico“ G. Meloni skyrė reikšmingus titulus svarbiausių Europos politikos asmenybių reitinguose.
Po Seutos krizės Italijos žiniasklaida G. Meloni į neišskiriamas drauges „supiršo“ Danijos premjerę Mettę Frederiksen. Abi politikes iš tiesų sieja ne tik šiuo metu vienintelių ES premjerių statusas, toks pat amžius, kukli kilmė, motinystė, išgyventos skyrybos, bet ir gebėjimas išlaviruoti politikos ryklių pilnuose vandenyse, atlaikyti dvigubą vidaus ir geopolitinės įtampos spaudimą, ir panašus požiūris į nelegalią migraciją.
Dar 2024 m. spalį abi politikės padėjo pagrindus neformaliai ES šalių grupei, siekiančiai griežtesnės migracijos politikos ir derinančiai pozicijas prieš svarbius ES susitikimus. Ši grupė svarbiu laimėjimu laiko priimtą Europos prieglobsčio ir migracijos paktą.
Liepos pabaigoje nelegalams įsiveržus į Ispanijos anklavą Afrikoje, Italijos ir Danijos premjerės per 24 val. parašė bendrą laišką, kritikuojantį Madrido Vyriausybę ir reikalaujantį griežtesnės išorės sienų kontrolės. Laišką parėmė dauguma ES valstybių.
Giorgia prieš Donaldą
2024 m. „Atlantic Council“ apdovanojimuose „Global Citizen Awards“ G. Meloni pasakė kalbą, kurios vienas motyvų – Vakarai esą „civilizacija, vertybių sistema“, o „patriotizmas – geriausias atsakas į nuosmukį“. Tai sužavėjo Donaldą Trumpą. Jau 2025 m. ji buvo vienintelė ES Vyriausybės vadovė, pakviesta į jo inauguracijos priėmimą.
Kurį laiką G. Meloni atrodė esanti bene vienintelė europietė moteris, kurią Donaldas Trumpas laiko sau lygiaverte partnere. Tačiau ir jo atžvilgiu italė neseniai pademonstravo savo charakterį. Ji atsisakė paremti D. Trumpo planus dėl Grenlandijos pavadindama juos klaida. Publicistai tai aiškina asmeniniais ryšiais su M. Frederiksen. Vėliau trintis tarp Romos ir Vašingtono sustiprėjo, kai Italija neleido JAV bombonešiams naudotis Sigonelos baze kare su Iranu.
Šių metų birželį Evinjane vykusio G7 viršūnių susitikimo metu D. Trumpas mestelėjo repliką, esą G. Meloni maldavusi nusifotografuoti kartu. „Aš nežinau, kodėl JAV prezidentas taip elgiasi su savo sąjungininkais... Bet jis turi prisiminti vieną dalyką: nei aš, nei Italija niekada nemaldauja", – vėliau per žurnalistus atkirto G. Meloni.
Nors prieš rinkimus jos koalicijos partneriai iš „Forza Italia“ ir „Lega“ žadėjo italams didesnes pensijas ir mažesnius mokesčius, G. Meloni Vyrausybė, atvirkščiai, – ėmėsi taupymo.
Laukia rinkimų egzaminas
G. Meloni kritikai jos ilgaamžiškumo politikoje fenomeną linkę aiškinti kitaip – ne gebėjimais, bet politine inercija. Vyriausybė neturinti atsakymo į didžiausią šalies problemą: chronišką silpną ekonomikos augimą ir šliaužiančią perkamosios galios eroziją. Pradėdama eiti pareigas G. Meloni žadėjo reformas, kurios sustiprintų Vyriausybės vadovo poziciją, federalizmą, teismus, – visos jos esą primirštos. Teismų reforma apskritai buvo atmesta kovą vykusiame referendume.
Kiti prestižiniai projektai, tokie kaip šimtmečio projektu vadinamas tiltas tarp Kalabrijos ir Sicilijos, taip pat įstrigo. Jo statybas transporto ir infrastruktūros ministras M. Salvini jau buvo pažadėjęs pradėti 2023 m., bet tai iki šiol liko tik kalbomis. Net atvirkščiai: pradėti tyrimai dėl galimos korupcijos.
Ilgaamžės premjerės statusas – malonus, tačiau savaime jis menkai tepalengvina G. Meloni laukiantį iššūkį – laimėti 2027 m. vyksiančius parlamento rinkimus. „Fratelli d’Italia“ nuolat pirmauja apklausose – už ją balsuotų apie 26 proc. italų. Tačiau pergalės būsimuose rinkimuose tai dar negarantuoja.
G. Meloni koalicijos rinkėjus gali pervilioti Roberto Vannacci. Buvusio generolo įkurta partija „Futuro Nazionale“ apklausose surenka maždaug 7 proc. balsų ir lenkia „Lega“ ir „Forza Italia“. Pastarųjų šansus per lemiamą balsavimą susigrąžinti buvusias pozicijas silpnina ir augantis rinkėjų pasyvumas.
LUISS „Guido Carli“ universiteto Romoje politikos mokslų instituto direktorius Giovanni Orsina G. Meloni stiprybe laiko jos pragmatizmą. Esą G. Meloni nėra vizionierė – ji sutelkia dėmesį į aktualių problemų sprendimą. Pati G. Meloni kadaise savo politinį identitetą apibūdino formule „Moteris, motina, italė ir krikščionė“. Tuo ji kontrastavo su savo pirmtako S. Berlusconi savireklama ir ekscesais. Tačiau to, kas jai padėjo susikurti patikimos tautos motinos įvaizdį, kitų metų rinkimuose gali nebeužtekti.
Rugpjūčio 21 d. Taranto stadione atidarant Viduržemio jūros žaidynes premjerę pasitiko ne ovacijos, bet protesto balsų choras – taip pasipiktinimą reiškė vietos ekonomikos variklio, didžiausios Europoje Taranto metalo apdirbimo gamyklos, uždarymo perspektyva nepatenkinti italai.
Milano apeliacinis teismas neseniai priėmė nutartį dėl rimtų aplinkosaugos pažeidimų sustabdyti gamyklos aukštakrosnių veiklą. Reikalaujama visiškai pašalinti asbestą, suvaldyti kietųjų dalelių ir nuodingo benzolo emisiją – tai dešimtmečiais nuodijo vietos gyventojus ir lėmė dramatiškai išaugusius vėžinių susirgimų rodiklius. Tačiau įmonės veiklos sustabdymas reiškia ir ne vieno tūkstančio gamyklos darbuotojų atleidimą bei bedarbystės ekonomiškai jautriame Italijos pietų regione pliūpsnį.
Kairiesiems – tai dar viena proga sukritikuoti G. Meloni ir Italijos įsipareigojimus NATO partneriams. „Jei Vyriausybė pripažįsta, kad gamykloje trūksta 7 mlrd. eurų niekada neįgyvendintų investicijų, tuomet ji privalo nedelsiant skirti išteklius buvusios „Ilva“ saugumui užtikrinti, atsisakydama dalies iš tų 23 mlrd. eurų, numatytų karinėms išlaidoms“, – „Milano Finanza“ viešai paklausė iš Taranto kilęs opozicinės kairiųjų partijos „Movimento 5 Stelle“ vicepirmininkas Mario Turco.
G. Meloni į tokius kaltinimus atsakė jau anksčiau: „Mes negalime sakyti piliečiams, kad pinigų yra tik gynybai... Bet jeigu aš nebeturėsiu valstybės, man nebus ko ir ginti“.
Šią savaitę Vyriausybei pavyko susitarti su subrangovais laikinai neatleisti darbuotojų. Neatmetama tikimybė, kad gelbėdama gamyklą valstybė taps gamyklos akcininke ir skubiai ieškos didesnio investuotojo. Galutinį žodį dėl gamyklos dar turi tarti Milano teismas. Tai neabejotinai atsilieps ir pačios G. Meloni populiarumui.
Naujausi komentarai