Viena vertus, taip ir turi meluoti diktatorius net kai jo paties šalis liepsnoja. Tačiau ukrainiečių politologas, Politinių tyrimų centro „Penta“ vadovas Volodymyras Fesenka svarsto, kad tai gali būti ir vis didėjančio V. Putino neadekvatumo ženklas, o jei taip, tai atitinkamai paveiks jo sprendimus vidaus ir užsienio politikoje:
– Maskva tiesiogiai pajuto, kas yra karas ir greičiausiai keisis visuomenės nuotaikos. Kitų regionų gyventojų skundai Kremliaus nejaudina, o ar gali valdžią paveikti maskviečių pasipiktinimas?
– Gali, bet ne iš karto. Maskviečių nepasitenkinimas gali paveikti Kremlių, bet šis nepasitenkinimas turi būti stipresnis ir pastovus. Maskviečiai pirmą kartą pajuto karą ir norint pokyčių, šis jų pojūtis turi tapti ilgalaikiu – tęstis bent kelis mėnesius.
Kitas klausimas – labiau psichologinis, nei politinis – kiek V. Putinas pasirengęs kreipti į tai dėmesį. Jis nenori matyti tikrovės, nenori matyti, kad padėtis fronte pasikeitė ir rusų armija nebepuola visomis kryptimis. Jis sako, kad Rusiją atakuoja ne Ukrainos, o Vakarų dronai. Jis nepriima naujų karo realijų ir tai yra problema.
Psichologijoje yra terminas „akcentuota asmenybė“ – žmogus neadekvačiai susikoncentravęs į vieną dalyką. V. Putinas yra kaip tik toks.
– Ir visgi V. Putinas nesiliauja pasakoti apie pergales ir superginklus. Tai politinė poza ar psichologinės problemos – atsiribojimas nuo tikrovės? O gal tai patvirtina gandus, kad pavaldiniai neleidžia V. Putinui susipažinti su tikra informacija, kad neužsitrauktų jo pykčio?
– Pastaroji versija gana populiari, bet, deja, nei aš, nei jūs negalime duoti užtikrinto atsakymo. Ar gali būti, kad jis iš tiesų izoliuotas nuo informacijos? Gali. Tai ne reta praktika panašiuose režimuose. Be to, kalbama, kad V. Putinas visai nesinaudoja internetu, informaciją gauna tik iš pavaldinių, atspausdintą ant popieriaus. Taigi, versija, kad V. Putinas neadekvačiai vertina padėtį, nes neturi objektyvios informacijos, yra gana tikroviška.
Iš kitos pusės, jam reikia kurti vaizdą neva viskas gerai ir tam jis sąmoningai stoja į propagandinę pozą. Jis, be abejo, žino apie smūgius Maskvai ir Sankt peterburgui, bet kartu su savo aplinka mėgina sumenkinti jų reikšmę. Tačiau, esu linkęs manyti, kad V. Putinas iš tiesų negauna visos informacijos apie smūgių mastą ir problemas fronte, todėl galimai nesuvokia problemų rimtumo.
– Kuris V. Putinas mums pavojingesnis – propagandistas, ar tikrovėje nesigaudantis marazmatikas?
– Yra du pavojai. Nuo patikimos informacijos izoliuotas V. Putinas yra pavojingas, bet tai gali pasikeisti, nes ilgainiui greičiausiai nebepavyks nuo jo nuslėpti problemų masto. Daug pavojingesnis yra V. Putinas, kuris „užsiciklino“ ant karo Ukrainoje. Daug kas tyčiojasi iš Donaldo Trumpo, tačiau JAV prezidentas visada, ar beveik visada, veikia racionaliai ir racionaliai vertina padėtį. Tuo metu V. Putinas psichologiškai įstrigęs karo spąstuose ir nepajėgia iš jų išlipti. Psichologijoje yra terminas „akcentuota asmenybė“ – žmogus neadekvačiai susikoncentravęs į vieną dalyką. V. Putinas yra kaip tik toks. Todėl jis pradėjo karą ir šiandien galbūt supranta, kad reikia jį baigti, bet psichologiškai negali žengti tokio žingsnio. Ypatingai pralaimėtojo statuse.
– Tačiau D. Trumpas jam siūlė labai neblogą paliaubų modelį, kurį Kremlius rusams galėjo net pateikti kaip pergalę. Bet V. Putinas iki šiol atsisako pasinaudoti šia galimybe.
– V. Putinas, derybose su D. Trumpu, reikalavo „simbolinių efektų“ – Ukrainos pajėgų pasitraukimo iš Donbaso. Tai jis įsivaizdavo kaip pergalę. Nemanau, kad būtų ja pasitenkinęs. Jei Ukraina būtų sutikusi, Rusija greičiausiai tuoj pat pareikalautų išvesti pajėgas iš visų sričių, kurias paskelbė savo nuosavybe. Tačiau anuomet Rusija kalbėjo iš jėgos pozicijų, kaip daugmaž laiminti pusė. Šiandien padėtis pasikeitė ir vienintelis įmanomas paliaubų modelis – karo veiksmų stabdymas abiems pusėms liekant esamose pozicijose. Tikiuosi, kad kaip tik rusų nuotaikų pasikeitimas gali pastūmėti V. Putiną sutikti su status quo modeliu. V. Putino galvoje pilna barjerų ir, deja, neaišku, kokiais būdais juos būtų galima pašalinti.
– Centrinio banko vadovė Elvyra Nabiulina ir jos ekonomistų komanda kartais visai pelnytai vadinami „talentingiausiais Kremliaus generolais“, nes tik dėl jų profesionalumo Rusijos ekonomika išlaikė skaitlingus smūgius. Tačiau dabar į jų įspėjimus numojama ranka. Tai reiškia, kad V. Putinas nori plėsti konfliktą, ar tai apraiška to paties užsiciklinimo, o tai reiškia, kad V. Putinas priims vis daugiau klaidingų sprendimų ekonomikoje ir vidaus politikoje?
– Net ir rusų apžvalgininkai jau atvirai kalba apie tai, kad V. Putinas yra cugcvange ir visi įmanomi jo ėjimai tik blogins padėtį. Kaip jau minėjau, pusiausvyra kare pakito ir Rusijoje plinta suvokimas, kad šalis atsidūrė aklavietėje ir nebegali laimėti karo. Tai pripažįsta net „zetiniai“ karo propagandistai. Jei šis suvokimas toliau plis ir tvirtės, ilgainiui ji turi pradėti veikti V. Putino aplinkos žmones ir patį V. Putiną.
Rusija tikėjo, kad su didžiuliais jos ištekliais ir Kinijos parama ji ištemps ilgiau, nei Ukraina ir Vakarai. O šiandien pasirodo, kad tai Rusija pralaimi ir tempti jai darosi vis sunkiau.
Šiame kontekste taip pat pastebėčiau, kad nepaisant minėto užsiciklinimo, V. Putinas išlaiko tam tikrą racionalaus mąstymo grūdą. Jį seniai skatina imtis radikaliausių žingsnių kaip kad visuotinė mobilizacija. Juk Rusija ir pamėgino ją pravesti, bet tuoj pat nutraukė, nes iš šalies pabėgo milijonas žmonių. Vadinasi, V. Putinas sugebėjo pajusti grėsmes, racionaliai įvertinti galimas pasekmes. Vadinasi, jis suvokia, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą, stabilumą visuomenėje.
Dar vienas pavyzdys – raginimai panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Bet V. Putinas to nedaro, nes matyt suvokia, kad po tokio žingsnio bus galima pamiršti apie bet kokius sandėrius su D. Trumpu. Suvokia, kad tektų susidurti ir su Kinijos nepasitenkinimu.
Tą patį galima pasakyti ir apie raginimus plėsti karą ir užpulti Europą, pavyzdžiui, Baltijos šalis. Manau, kad V. Putinas ir bent jau dalis jo aplinkos supranta, kokias tai žada rizikas ir koks pragaištingas gali būti atsakas. Tai ir siaubinga branduolinio karo rizika, bet ir be šito, tai antras frontas, kuriam Rusija nepajėgi.
Kitas momentas – 2023 m. pradėtas išsekimo karas. Rusija tikėjo, kad su didžiuliais jos ištekliais ir Kinijos parama ji ištemps ilgiau, nei Ukraina ir Vakarai. O šiandien pasirodo, kad tai Rusija pralaimi ir tempti jai darosi vis sunkiau.
– Paminėjote pusiausvyrą. Tai labai svarbus momentas, nes nuo pat pradžių V. Putino režimas laikėsi užtikrindamas jėgų pusiausvyrą tarp įvairių „Kremliaus bokštais“ vadinamų valdžios grupuočių. Kaip matome, bent jau vadinamoji ekonomistų – teisininkų grupuotė pastumta į šoną. Pusiausvyra sugriuvo pačiose valdžios viršūnėse?
– Pusiausvyra pažeista ir Rusijoje tai daug ką gąsdina. Faktiškai, pusiausvyrą sugriovė įsiveržimas į Ukrainą 2022 m., tapęs šoku kai kuriems aukščiausio valdžios rato žmonėms. Nuo pat pradžių V. Putino režimas laikėsi taisyklės, kad mainais už demokratijos sunaikinimą ir pilietinių laisvių atėmimą, valdiniams buvo garantuojamas stabilumas, pajamų augimas ir nesikišimas į privatų gyvenimą. V. Putinas ėmė pažeidinėti šį „sandėrį“ – vieną sykį, antrą sykį… O dabar jau nebegali sustoti.
Tai taip pat rimtos krizės požymis – žūtbūtinė kova be taisyklių vietoje ilgai buvusios pusiausvyros pačioje artimiausioje V. Putino aplinkoje.
Jūsų paminėti ekonomistai – teisininkai, dar vadinami „sisteminiais liberalais“, visada buvo V. Putino aplinkoje ir taikėsi su režimo patvaldyste mainais į rinkos ekonomikos išsaugojimą ir asmeninio praturtėjimo galimybę. Jų vaikai galėjo mokytis ir gyventi Vakaruose, kur patys „sislibai“ mėgavosi prabangiomis atostogomis ir pirko nekilnojamą turtą. 2022 m. visa tai sugriuvo ir darosi vis blogiau.
Iš patikimų šaltinių Rusijoje žinau, kad elitą šiurpino V. Putino valymai – masiškai suiminėjami elito atstovai ir nė vienas iš jų nebesijaučia saugus. Totalinis Sergejaus Šoigu žmonių valymas buvo puikus pavyzdys. Taigi, pusiausvyra tikrai pažeista. Nežinia kuo tai baigsis, bet Rusijoje jau pasigirsta atsargių įspėjimų, kad blogai gali baigtis pačiam V. Putinui. Pavyzdžiui, jam rimta grėsme taptų „silovikų“ grupuotės įsigalėjimas.
Sakyčiau, kad šiandien matosi ne tik ekonomistų, bet ir „politinės“ ergejaus Kirijenkos grupuotės nuopolis, o dėl valdžios iš esmės konkuruoja FSB saugumiečiai ir „adjutantų“ grupuotė – V. Putino apsaugos tarnyba FSO ir su ja susiję žmonės. Kažkuo tai net primena paskutinius Stalino gyvenimo metus – totalinė diktatoriaus paranoja ir labai išaugusi „silovikų“ valdžia. Kremliaus grupuotės primena į kibirą sumestus skorpionus ir kenkia viena kitai per mano minėtus valymus. Tai taip pat rimtos krizės požymis – žūtbūtinė kova be taisyklių vietoje ilgai buvusios pusiausvyros pačioje artimiausioje V. Putino aplinkoje.
Deja, eskalacijos rizika yra ir jai turi ruoštis ne tik Ukraina, bet ir Europa.
– Kurį kelią bent jau šiemet rinksis V. Putinas: judės link karo stabdymo ar link eskalacijos?
– Visaip gali būti. Daug kas priklauso nuo psichologinės V. Putino būklės. Prognozuoju, kad tolesnį kursą jis rinksis rudenį, nes vis dar deda viltis į vasaros puolimą Ukrainoje. Jei rezultatų nebus, jam teks galvoti, ką daryti toliau. Antras dalykas, bent jau iki to vaidinimo, kurį rusai vadina Dūmos rinkimais, Kremliui reikia palaikyti stabilumo regimybę, o štai po „rinkimų“ jau galima mėginti priimti ir nepopuliarius sprendimus, įskaitant karo eskalaciją. Bet taip pat tikėtina, kad rudenį gali atsirasti ir viltis pradėti tikras derybas.
Deja, eskalacijos rizika yra ir jai turi ruoštis ne tik Ukraina, bet ir Europa. Jūs europiečiai privalote demonstruoti jėgą ir pasiryžimą ją panaudoti, nors Vakarų Europoje su tuo bėda – nors grėsmės suprantamos geriau, Europa vis dar bijo būti stipri ir tai parodyti. Tai labai klaidingas mąstymas, nes V. Putinas puola tik tuos, ką laiko silpnais.
Tuo metu padėtis Rusijoje taip pat gali keistis įvairiai. Krizė kaupiasi, bet ji gali kauptis ir ilgą laiką. SSSR pribaigė Afganistano karas. Ukrainos kare Rusija jau patyrė nepalyginamai didesnius nuostolius ir tai teikia vilties, kad krizė rutuliosis greičiau. Žodžiu, viską lems karo eigos ir vidinių Rusijos problemų kombinacija, plius Vakarų spaudimas verčiant V. Putiną rinktis – arba jis stabdo karo veiksmus ir kalbasi, arba Ukraina gauna daug daugiau ginklų, o Rusija dar labiau smaugiama sankcijomis. Galiausiai, neatmetu ir inercinio scenarijaus, kai niekas nesikeičia. Taip buvo ir pernai, ir užpernai. Tai rodytų, kad Kremlius vis dar tikisi palaužti Ukrainą išsekimo kare ir todėl aš pabrėžiu Vakarų spaudimo didinimo svarbą. Pastarasis G7 susitikimas teikia vilčių, kad Vakarai ketina spausti Kremlių.