Žinia prancūzus ne juokais sutrikdė – JAV yra didžiausia prancūziško vyno ir spiritinių gėrimų importuotoja. Prancūzijos vyno ir spiritinių gėrimų eksportuotojų federacijos duomenimis, dėl nepalankių muitų prancūziško vyno ir stipriųjų gėrimų eksportas į JAV pernai susitraukė 21 proc.
Prancūzijos ir Europos vynams, eksportuojamiems į JAV, jau taikomas 15 proc. tarifas – anksčiau buvo 10 proc.
Prancūzijai šis žingsnis yra principinis ir finansiškai svarbus – Finansų ministerijos duomenimis, minėtas skaitmeninių paslaugų mokestis vien pernai į šalies biudžetą atnešė apie 700 mln. JAV dolerių.
Prancūzijos vyndariams problemų kelia anaiptol ne tik Baltųjų rūmų šeimininkas. Vynas – neatsiejama Prancūzijos tapatybės dalis kaip Eifelio bokštas ar šviežias prancūziškas batonas. Tačiau šiandien vyndarystė išgyvena giliausią krizę per kelis dešimtmečius.
Kinų pagirios
Pastaruosius penkiolika metų Prancūzijos vyno mėgėjai su nerimu stebėjo, kaip kinų investuotojai superka prestižines vyno valdas su istorinėmis pilimis, paklodami tiek, kiek joks prancūzų vyndarys negalėtų mokėti. Vien 2008–2018 m. privatiems asmenims ir bendrovėms iš Kinijos buvo parduota apie 200 Bordo regiono pilių kartu su vynuogynais.
Tarsi to būtų negana, šimtametes valdas naujieji savininkai pervardydavo prancūzų vyndariams nesuvokiamais pavadinimais, matyt, tikėdamiesi, kad taip bus lengviau įsitvirtinti Kinijos rinkose.
Svarbiausia – žlugo pati prielaida, kad Kinija taps neišsemiama Bordo vyno rinka.
Château Larteau virto Château Lapin Impérial (liet. Imperatoriškojo triušio pilis), Château La Tour Saint-Pierre – Château Lapin d’Or (liet. Auksinio triušio pilis), Château Senilhac – Château Antilope Tibétaine (liet. Tibeto antilopės pilis), Château Clos Bel-Air tapo Château Grande Antilope (liet. Didžiosios antilopės pilis). Tiesa, vietos gyventojai ir vyndarių gildijos sukėlė tokį teisinį ir visuomeninį spaudimą, kad galiausiai šios keturios pilys buvo perparduotos prancūzų investuotojams ir atgavo savo istorinius pavadinimus.
Dešimtys kitų valdų vėl parduodamos. Britų „The Telegraph“ aprašė simboliu tapusią Château Latour-Laguens istoriją: 2008 m. kinų investicinė grupė už pilį sumokėjo apie 2 mln. eurų, o dabar apleistas ir nugyventas dvaras siūlomas už 150 tūkst. eurų.
Prancūzų dienraščio „Le Figaro“ duomenimis, vien praėjusį spalį regione buvo parduodama 50 pilių – neskaičiuojant savininkų, kurie norėtų parduoti, bet laukia palankesnio momento. Nekilnojamojo turto makleriai laikraščiui pasakojo apie sandorius, sudaromus už mažiau nei pusę pirkimo kainos.
Priežasčių – ne viena. Pekinas drastiškai sugriežtino kapitalo išvežimo kontrolę, Kinijos ekonomika pateko į krizę, augo vyno gamybos apimtis ir pačioje Kinijoje, o valdų išlaikymo Prancūzijoje kaštai pasirodė gerokai didesni, nei įsivaizdavo naujieji šeimininkai.
Prisidėjo ir kultūriniai nesusipratimai: „The Telegraph“ rašė apie mėnesiais vėluojančius atlyginimus vynuogynų darbuotojams; savininkus, kurie vyno gamybą bandė valdyti nuotoliniu būdu iš Azijos ir vietos administratoriams duodavo nurodymus, pavyzdžiui, vynuogių derlių nuimti birželį, o ne rugsėjį; samdomus jokios vynininkystės patirties neturinčius kinų darbininkus.
Be to, pernai Prancūzijos valstybė konfiskavo devynias Bordo pilis – apie 35,5 mln. eurų vertės turtą, priklausiusį kinų magnato Qu Naijie konglomeratui „Haichang Group“. Tyrimas atskleidė Prancūzijos valstybės lėšų grobstymą ir jų plovimą perkant vynuogynus.
Svarbiausia – žlugo pati prielaida, kad Kinija taps neišsemiama Bordo vyno rinka. Po staigaus pakilimo iki 2012 m. vyno vartojimas Kinijoje ėmė trauktis kasmet, o nuo 2018 m. – maždaug po 2 mln. hektolitrų (hl) per metus.
Sunkūs, taninų gausūs prancūziški raudonieji vynai sunkiai dera su tradicine kinų virtuve, todėl buteliai dažniausiai būdavo perkami reprezentacijai. Tačiau 2012 m. Xi Jinpingo pradėta kova su korupcija staiga numarino Kinijos verslo pasaulyje įprastą prabangių dovanų kultūrą, o 2017 m. smogė dar ir kapitalo judėjimo kontrolė.
„Tiek kinų pirkėjai, tiek Bordo gamintojai klaidingai įvertino rinkos dinamiką“, – portalas „Finews“ cituoja žurnalo „La Revue du Vin de France“ vyriausiąjį redaktorių Jérôme’ą Baudouiną. Ši istorija, anot jo, vaizdžiai parodo, kuo rizikingos spekuliacinės investicijos į prabangos rinkas, kurių logikos investuotojas nesupranta.
Vynuoges keičia kiviai
Nepaisant smarkiai atpigusių vynuogynų, Prancūzijos vyndariai neskuba jų pirkti. Sektorių kausto krizė: jį vienu metu spaudžia klimato kaita, muitų karas su JAV ir radikaliai pasikeitę jaunųjų prancūzų gėrimo įpročiai.
Šiemet Prancūzijos valstybinė žemės ūkio agentūra „FranceAgriMer“ vyndariams sumokės 130 mln. eurų už tai, kad jie sunaikintų apie 4 proc. šalies vynuogynų – 28 tūkst. ha. Paraiškas šiai drastiškai programai pateikė beveik 5 800 ūkių, o didžiausi plotai naikinami raudonojo vyno regionuose – Bordo ir Ronos slėnyje.
Vyriausybė moka po 4 tūkst. eurų už kiekvieną hektarą su sąlyga, kad žemė bus atiduota gamtai atkurti arba kitoms kultūroms. Pernai buvo skirta skubi pagalba: 200 mln. eurų valstybės ir ES programa sustabdė vynininkystę dar 27 tūkst. ha plote. Be to, Europos Komisija neseniai oficialiai patvirtino papildomą 40 mln. eurų krizinės distiliacijos paramą. Už šias lėšas apie 120 mln. l neparduoto raudonojo ir rožinio vyno bus tiesiogiai perpumpuota į pramonines gamyklas ir paversta etanoliu – kvepalams, kosmetikai ir biodegalams gaminti. Tikslas – eliminuoti šias atsargas iš rinkos ir sustabdyti kainų mažėjimą.
Europos aplinkos agentūros teigimu, ekstremalios sausros ir pasikartojančios karščio bangos Prancūzijos pietvakariuose ir Viduržemio jūros pakrantėje džiovina dirvą, kai kur nebeįmanoma auginti vynuogių.
Rūsiai lieka perpildyti, nes žlunga pagrindinės eksporto rinkos JAV ir Rytų Azijoje. Tarptautinės vynuogininkystės ir vyno organizacijos duomenimis, bendras pasaulinis vyno suvartojimas susitraukė iki 221 mln. hl – tai žemiausias lygis nuo pat 1957 m. Šis globalus nuosmukis skaudžiausiai smogė prancūzams: vien Kinijoje Bordo raudonųjų vynų paklausa per pastaruosius metus krito 25 proc.
Vietoj išraunamų vynmedžių ūkininkai masiškai persiorientuoja į kultūras, geriau pakeliančias pasikeitusias klimato sąlygas. Populiariausiu pakaitalu Prancūzijos pietvakariuose (ypač Akvitanijos regione) tapo kiviai. Prancūzijos žemės ūkio ministerijos duomenimis, vietiniai kiviai patenkina pusę visų šalies poreikių.
Ironiška, kad kivis, botanikų oficialiai vadinamas kinine aktinidija, istoriškai yra kilęs iš Jangdzės upės slėnio Kinijoje. Taigi, prancūzų vyndariams praradus milžinišką Kinijos vyno rinką, jų istoriniai vynuogynai dabar užsodinami augalais, kurių tikroji tėvynė yra ta pati Kinija.
Bankrotų banga
Prie struktūrinės krizės prisidėjo ir brutali ekonominė realybė. Prancūzijos vyndarių konfederacijos skaičiavimu, per pastaruosius dvejus metus žaliavų ir gamybos kaštai išaugo vidutiniškai 35–40 proc. Pabrango absoliučiai viskas, ko reikia vyno ūkiui: stiklo tara, kartoninės pakuotės, dyzelinas, laistymo vanduo, atlygis sezoniniams darbininkams.
Šį spaudimą dar labiau sustiprina pasikeitęs prekybininkų elgesys. Miestų prekybos tinklai naujus vynus į lentynas įsileidžia tik su ne mažesne nei 40–50 proc. marža, restoranai atsisako pirkti vyną atsargai ir užsako tik per savaitę parduodamą kiekį. Tradiciniai kaimų pirkėjai, anksčiau pirkę vyną dėžėmis tiesiai iš ūkių, paseno ir atsargas pildo vis lėčiau.
Ši nusilpusių grandžių seka reiškia visiškai užšaldytą vyndarių kapitalą, perpildytas statines ir dramatiškai augančias skolas bankams – Prancūzijos žemės ūkio ekspertai įspėja, kad artimiausiais mėnesiais sektoriaus laukia istorinė masinių bankrotų banga.
Praėjusių metų pabaigoje Bordo ūkininkų sąjungos lyderiai prabilo apie sektoriaus griūtį. Prekybos teismai fiksuoja per metus nuo 2024 m. įvykusį 32 proc. nemokumo šuolį.
Ekonomikos dienraščio „La Tribune“ duomenimis, nuo 2019 m. iki dabar kolektyvinių teisinių procedūrų skaičius Bordo vyno sektoriuje iš viso išaugo net 547 proc. „Tai nebėra tik struktūrinė krizė. Šiandien mes stebime tikrą bankrotų laviną, kuri tiesiogiai šluoja mūsų regiono šeimos ūkius“, – situaciją apibūdino Bordo komercinio teismo pirmininkas Marcas Avrillis.
Valstybinė žemės agentūra „Safer“ šiemet gegužę pranešė apie katastrofišką 23,8 proc. Bordo žemės kainų kritimą. Didžiausios vyno statinių nuomos įmonės „H&A Location“ bankrotas ir teisminis likvidavimas Bordo teisme įvyko taip pat 2026 m. pirmoje pusėje.
Vynas vis labiau vertinamas nebe kaip kasdienis produktas, o kaip muziejinis eksponatas.
Alus ir blaivybė
Vis dėlto giliausia problema – ne klimatas ir ne muitai, o pati prancūzų visuomenė, mano specializuoto žurnalo „La Revue du Vin de France“ vyriausiasis redaktorius J. Baudouinas. Skaičiai negailestingi: XX a. 7-ajame dešimtmetyje statistinis prancūzas per metus išgerdavo 100 l vyno, o 2024 m. – vos 22 l. Kone kas antra vyno taurė šiandien Prancūzijoje išgeriama vyresnių nei 55 metų žmonių, o iš Z kartos atstovų bent retkarčiais vyno išgeria tik 18 proc.
Jaunieji prancūzai ne tik geria mažiau nei jų tėvai ir seneliai – jie geria kitaip. Klasikiniai sunkieji raudonieji užleidžia vietą lengviems, gaiviems, lengviau derinamiems prie maisto baltiesiems, rožiniams ir putojantiems vynams. Rožinio vyno paklausa nuo 2002 m. išaugo 40 proc. ir dabar sudaro apie trečdalį viso suvartojimo. Rimčiausiu vyno konkurentu tapo alus: pigesnis, silpnesnis, lengviau pagaminamas. Statistika teigia, kad vienas Prancūzijos gyventojas šiandien alaus suvartoja 2 l daugiau nei vyno – dar prieš gerą dešimtmetį tai būtų skambėję kaip šventvagystė.
Keičiasi ir socialinė aplinka. Dar 2010 m. UNESCO prancūzų gastronominį valgį su visais jo ritualais ir „harmoningu patiekalų ir vynų derinimu“ pripažino nematerialiuoju pasaulio kultūros paveldu. Tačiau klasikiniai kelių patiekalų sekmadienio pietūs su raudonuoju vynu tampa išimtimi. Jaunimas mieliau renkasi aperityvą su lengvais užkandžiais ir greitąjį maistą: pagal apyvartą ir pelningumą Prancūzija yra antra „McDonald’s“ rinka pasaulyje po JAV.
Gegužės 12 d. paskelbti Tarptautinės vynuogininkystės ir vyno organizacijos duomenys patvirtina, kad tai pasaulinė tendencija. Kaip rašo „Le Monde“, 2025 m. pasaulinis vyno vartojimas susitraukė dar 2,7 proc., iki 208 mln. hl; nuo 2007 m. piko, kai buvo pasiekta 250 mln. hl, jis nukrito beveik 17 proc. Labiausiai 2025-aisiais vartojimas mažėjo Kinijoje (–13 proc.), Nyderlanduose (–12,7 proc.), Italijoje (–9,4 proc.) ir Ispanijoje (–5,4 proc.). Daugiausia vyno tebegeriančių šalių trejetas nepakito: JAV, Prancūzija ir Italija, tačiau ir JAV, ir Prancūzijos apimtis toliau traukiasi.
Kultūrinis paradoksas
Didžiausias šios krizės paradoksas – simbolinis. Pernai atlikta „Ifop“ instituto apklausa parodė, kad daugiau kaip 90 proc. prancūzų vyną tebevadina šalies kultūrinės tapatybės dalimi, prisidedančia prie teigiamo Prancūzijos įvaizdžio pasaulyje. Tačiau reguliariai vyną vartojančių dalis nuo beveik 49 proc. 2014 m. nukrito iki 37 proc. 2025-aisiais. Vynu didžiuojamasi, bet jo nebegeriama.
„Čia atsiveria kultūrinė praraja, – interviu specializuotam portalui „Vitisphere“ sako „Ifop“ atstovas, politologas, aistringas vyno mėgėjas Jérôme’as Fourquet. – Populiarioji kultūra ir šis vyno pasaulio supratimas pamažu yra.“
Anot sociologo, vynas vis dažniau jauniems žmonėms atrodo atrodo kaip sunkiau suprantamas, senamadiškas. Žmones trikdo saugomų kilmės nuorodų (AOC), vynuogių veislių, derliaus metų, domenų ir pilių pavadinimų gausa – ištisas kodų labirintas, kuriame orientuotis gali tik išrinktieji. Atgraso ir finansinės problemos: brangstant maistui, daugelis prancūzų pirmiausia mažino išlaidas alkoholiui, o jaunesniems vynas apskritai atrodo esąs prabangos produktas.
Svarbu ir tai, kad nusilpo vyno kultūros tradicijos, iš kartos į kartą perduodamos žinios apie vynus. Klasikinė vyno kultūra, J. Fourquet žodžiais, vis labiau virsta „uždara visata“. Vynas vis labiau vertinamas nebe kaip kasdienis produktas, o kaip muziejinis eksponatas. Turtingas reikšmių, apipintas pasakojimais, bet praradęs gyvą ryšį su realiu gyvenimu.
Prie kartų lūžio prisideda ir radikaliai pasikeitęs visuomenės sveikatos diskursas. Ilgus dešimtmečius gyvavusį mitą apie širdžiai naudingą kasdienę raudonojo vyno taurę sugriovė Pasaulio sveikatos organizacija, paskelbusi, kad saugios alkoholio dozės apskritai nėra – saugiausia visiškai jo atsisakyti.
Kaip greitai apsivertė viešoji nuomonė, iliustruoja vokiečių mokslo populiarintojo Baso Kasto istorija. 2018 m. savo bestseleriu tapusioje knygoje „Mitybos kompasas“, remdamasis tuomečių tyrimų rezultatais, jis tvirtino, kad saikingas vartojimas, ypač raudonojo vyno, sveikatai veikiau naudingas. Šių metų sausį B. Kastas išleido knygą „Kodėl nebegeriu alkoholio“, kurioje kalba apie alkoholio toksiškumą.
Pernelyg sakralizuotas?
Vyno vartojimo nuosmukis – anaiptol ne vien prancūziškas reiškinys, portale „Génération Vignerons“ pabrėžia enologijos ir vynininkystės išsilavinimą turinti tarptautinės prekybos konsultantė Laetitia Miroux. Jos teigimu, prarają tarp vyno ir vartotojo iš dalies sukūrė ir pati vyno pramonė.
Eksportuojant už Europos ribų, vyno kaina nuo gamintojo rūsio iki parduotuvės lentynos paprastai pabrangsta 2,8–3,5 karto. Anot L. Miroux, taip vynas pašalinamas nuo kasdienio stalo, atsiduria subtilios prabangos, skirtoje ne kasdienai, kategorijoje.
Antra, pati vyno kultūra virto mokama industrija. Degustacijų kursai, enologijos mokymai, išskirtinio derliaus nuėmimo savaitgaliai – visa tai padidino vyno žinomumą, bet kartu siunčia žinutę, kad vyno kultūra yra pasaulis, į kurį patenkama mokant pinigus.
Trečia, kalba. Profesionalus degustavimo žodynas su taninų struktūrų, minerališkumo, rūgštingumo įvardijimu, anot L. Miroux, kuria atstumą. Žmonės bijo pasakyti kvailystę, bijo pasirodyti per mažai – arba per daug – išmanantys.
Vyndariai bando prisitaikyti. Sodinamos lengvesnių, gaivesnių vynuogių veislės. Plečiama nealkoholinio vyno ir sulčių gamyba. Vynas pilstomas į skardines, kuriamos ryškesnės, jaunesnei akiai patrauklesnės etiketės – puoselėjama viltis, kad nuomonių formuotojai išpopuliarins juos tarp savo sekėjų.
Ar pakeliui vynas nepraras auros? Anot L. Miroux, prancūziškas vynas pasaulyje vis dar sėkmingai parduodamas būtent dėl savo kultūrinės auros – europietiškumo, deklaruojamo meno gyventi (art de vivre), gastronomijos tradicijų ir istorijos. Ši aura žadina smalsumą, o smalsumas skatina pirkimą.
(be temos)