Ko vertas britų universiteto diplomas?

Konservatyvaus ekspertų centro „Policy Exchange“ pranešime teigiama, kad daugiau nei 10 proc. absolventų, po studijų praėjus penkeriems metams, uždirba mažiau, nei nustatytas minimalus atlyginimas – 12,71 svaro (apie 14,70 euro) per valandą.

Dar birželį paskelbta studija „Tarnished Towers: Fixing England’s Broken Higher Education System“ (galimas vertimas „Aptriušę bokštai: kaip sutvarkyti žlungančią Anglijos aukštojo mokslo sistemą“) piešia niūrų JK aukštojo mokslo paveikslą: mažėja kokybės standartai, auga skolos, kitaip nei anksčiau, dauguma universiteto absolventų nebeturi akivaizdaus pranašumo prieš tėvynainius be akademinio išsilavinimo – nebeuždirba gerokai daugiau.

Daugiau nei ketvirtadalis absolventų, baigusių 15 iš 34 sričių (pvz., sociologijos, menų, dizaino ir pan.) studijas, praėjus penkeriems metams neuždirba net minimalaus atlyginimo. 27 iš 34 studijų sričių absolventų atlyginimų mediana, praėjus penkeriems metams po studijų, nesiekė nacionalinės visu etatu dirbančių asmenų pajamų medianos (39 039 svarų). Svarbu tai, kad šiose 27 srityse mokėsi net 87 proc. visų tos kartos absolventų.

Apie 30 proc. universitetų absolventų, net ir praėjus penkeriems metams po studijų, nerado darbo, kuriam reikėtų akademinio išsilavinimo. Trečdalis studijų programų iš viso neduoda teigiamos ekonominės grąžos nei individui, nei valstybei.

Sizifo skolos

Ataskaitos autoriai ypač kritikuoja studijų paskolų sistemą. Tipinis studentas, gavęs paskolą pagal vadinamąjį „Plan 2“ (2012–2023 m.), turi uždirbti nors 66 tūkst. svarų per metus, kad bent kompensuotų palūkanas, tačiau vidutinis absolventas uždirba daug mažiau. Paskolų grąžinimo trukmės mediana, pasak Vyriausybės, siekia 31 metus. Maždaug du trečdaliai „Plan 2“ absolventų niekada nesumokės visos skolos – likutį po 30 metų nurašo valstybė. 2025–2026 m. vertybinių popierių biudžeto biuro duomenimis, studentų paskolų poveikis viešajam sektoriui siekia 8,9 mlrd. svarų per metus ir 2030-aisiais paaugs iki 10,6 mlrd.

Paskolų palūkanų sistemą ekonomistai vadina Sizifo našta: kol absolventas uždirba tarp apatinės ir viršutinės palūkanų ribos, kiekvienam papildomam uždirbtam 100 svarų jis grąžina devynis svarus skolos. Tačiau dėl augančios palūkanų normos jo skola tuo pat metu padidėja 7,20 svaro.

Jei skola didesnė nei 69 tūkst. svarų, ji auga greičiau, nei studentas grąžina jos dalį. Ekonomistas Julianas Jessopas įspėja: tokios baudžiamojo pobūdžio grąžinimo sąlygos stabdo augimą dviem būdais – mažina absolventų vartojimą ir kenkia paskatoms dirbti ir uždirbti daugiau.

Lygiai taip pat nerimą kelia pažymių infliacija. 2024–2025 m. aukščiausią įvertinimą gavo 30 proc. studentų – 2010–2011 m. tokį įvertinimą gavo tik 15 proc., o 2006–2007 m. – apie 13 proc.

Gerų diplomų (pirmojo arba antrojo aukštesnio laipsnio) dalis procentais tuo pačiu laikotarpiu išaugo nuo 60 iki 78.

Pažymių infliacija akivaizdi beveik visose institucijose – įskaitant Oksfordą ir Kembridžą. Ataskaita konstatuoja, kad universitetai veikia kaip savo pačių teisėjas ir prisiekusiųjų teismas: jie priima studentus be reikiamos kvalifikacijos ir patys nustato, ko reikia, kad gautum gerą ar geriausią pažymį – be jokių išorinių egzaminų.

„Kai vieni universitetai pradėjo švelniau vertinti, kiti pagrįstai pajuto, kad būtų nesąžininga statyti savo studentus į blogesnę padėtį darbo rinkoje – juk kitur jie būtų gavę aukštesnį pažymį. Todėl ir šie universitetai savo ruožtu kėlė pažymius“, – anot tyrimo autorių, pažymių infliacija yra kolektyvinio veikimo problema.

Anksčiau dauguma universiteto absolventų turėjo akivaizdų pranašumą prieš akademinio išsilavinimo neturinčius tėvynainius – uždirbdavo gerokai daugiau. Dabar situacija visai kitokia.

Finansinės problemos

2010 m. paskelbta, kad mokesčiai bus padidinti triskart, iki 9 tūkst. svarų. Neseniai leiboristų Vyriausybė juos padidino nuo 9 535 iki 9 790 svarų. Magistrantūros studijos geriausiuose universitetuose kainuoja daugiau nei 20 tūkst. svarų. Tačiau daugelis universitetų skundžiasi, kad pinigų vis tiek neužtenka: FAZ rašo, kad valstybės dotacijų dalis nukritusi iki maždaug ketvirtadalio jų biudžetų.

JK aukštojo mokslo mokesčiai yra didesni nei JAV, o išlaidos vienam dieninio skyriaus studentui – aukščiausios. Būtent ši brangiausia sistema teikia daugiausia mažiausiai apmokamų kursų.

Britų Parlamento Švietimo komitetas pabrėžia, kad finansinė krizė kelia ir konkretų bankroto pavojų. Švietimo ministerijai pavaldi Studentų reikalų tarnyba įspėja: 24 aukštojo mokslo įstaigos gali tapti nemokios per artimiausius dvylika mėnesių – iš jų septyniose mokosi daugiau nei 3 tūkst. studentų. Dar 26 institucijos atsidurs rizikos zonoje per dvejus trejus metus.

Komiteto pirmininkė Helen Hayes paragino sukurti ankstyvojo perspėjimo sistemą ir būti pasiruošusiems įsikišti tada, kai menamoje švieslentėje dega geltonas, o ne raudonas signalas.

Kaip skelbia BBC, studentai iš užsienio sudaro ketvirtadalį visų studijuojančių, bet moka daugiau nei 45 proc. visų studijų mokesčių pajamų – šios lėšos subsidijuoja mokslinius tyrimus ir vietinių studentų mokymą. Tačiau vizų apribojimai sumažino užsieniečių srautus, o mokslinių tyrimų dotacijos jau seniai nepadengia tikrųjų išlaidų. „Universities UK“ vadovė Vivienne Stern perspėja: jei Vyriausybė nori mažinti tarptautinių studentų srautus, ji turi nurodyti, kaip stabilizuos universitetų finansus.

Standartų griūtis

JK aukštasis mokslas per pastaruosius dešimtmečius patyrė radikalų pokytį. 1999 m. Leiboristų premjeras Tony Blairas iškėlė tikslą: 50 proc. kiekvienos kartos turėtų mokytis universitete. „Šiuolaikiniame pasaulyje nėra tokio supratimo kaip per protingas. Kuo daugiau žinai, tuo toliau nueisi“, – sakė jis.

2015 m. koalicija leido aukštosioms mokykloms priimti neribotą skaičių studentų. Per du dešimtmečius aukštojo mokslo siekiančių aštuoniolikmečių dalis JK išaugo nuo 25 proc. (2006 m.) iki 36 proc. (2025 m.). CHEP25 rodiklis, apimantis visus aukštosiose mokyklose studijuojančius jaunesnius nei 25-erių asmenis, jau viršijo 50 proc.

2024–2025 m. 10,5 proc. naujų studentų stojo į universitetą neturėdami A lygio egzaminų ar lygiaverčių pažymėjimų, o 8,1 proc. – apskritai neturėdami jokių formalių kvalifikacijų. Parengiamųjų metų studentų skaičius per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik keturis kartus – nuo 25 tūkst. iki 95 tūkst.

Anglijos aukštojo mokslo kraštovaizdį sudaro elitinės ir moksliniais tyrimais galingos institucijos – Oksfordas, Kembridžas, Londono ekonomikos mokykla, UCL, „King’s College London“ – ir abejotinos reputacijos universitetai, buvusios aukštesniosios mokyklos, akademijos ir kolegijos.

Ataskaita atkreipia dėmesį į sparčiai augančią franšizinę studijų sistemą: jau daugiau nei 135 tūkst. studentų (5,7 proc.) mokosi įstaigose, kurioms universitetai yra perleidę teisę vykdyti studijų programas. Studijų nutraukimo rodikliai šiose įstaigose yra kur kas aukštesni – dešimtyje prasčiausių universitetų apie 14,2 proc. pirmakursių nebetęsia mokslų po pirmųjų metų. Tarp stojančiųjų su BTEC (profesinio mokymo) pažymėjimais šis rodiklis siekia 9,2 proc.

Verslo ir vadybos studijų skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo apie 100 tūkst. – daugiausia dėl pigių kursų su prastais rezultatais. Kūrybinių menų kryptyje finansinė studijų grąža išlieka problemiška: tyrimų duomenimis, vidutinis šios krypties absolventas vyras per visą gyvenimą uždirba apie 60 tūkst. svarų sterlingų mažiau nei universiteto išvis nebaigęs jo bendraamžis, o vidutinė absolventė moteris finansiškai tik susilygina su aukštojo mokslo nesiekusia bendraamže.

Ataskaitoje keliamas retorinis klausimas: ar tikrai valstybei verta išlaikyti tiek vietų kryptyje, kuri yra penkta pagal populiarumą, tačiau neužtikrina teigiamos finansinės grąžos?

34 proc. britų mano, kad universiteto diplomas nevertas laiko ir pinigų – 2005 m. taip teigė tik 14 proc.

Ryšis radikalioms permainoms?

Prestižinius JK universitetus vienijanti „Russell Group“ paantrino „Policy Exchange“ pranešimui. Organizacija pažymėjo, kad sistema turi trūkumų, todėl kai kurie jaunuoliai paliekami be tinkamos pagalbos, slegiami skolų, o situacija darbo rinkoje dar ir dėl dirbtinio intelekto plėtros yra itin sudėtinga. „Russell Group"“ vadovė Libby Hackett patvirtino remsianti nacionalinio minimalaus stojimo standarto įvedimą.

Britų partijos jau seniai atsisakė buvusios T. Blairo fiksacijos ties 50 proc. universiteto lankymo kvota. Leiboristų Vyriausybė teigia norinti labiau stiprinti neakademinį profesinį mokymą. Konservatoriai nori sumažinti pirmakursių skaičių 100 tūkst. ir sutaupytomis lėšomis finansuoti daugiau pameistrysčių. Nigelo Farage’o dešinioji partija „Reform UK“ pasisako prieš menkaverčius diplomus, tačiau ją remia daugelis darbininkų klasės rinkėjų, kurių vaikai ir patiria šių problemų.

„Policy Exchange“ ataskaita siūlo radikalų dviejų etapų reformų planą. Pirmasis – skubiai atkurti studentų skaičiaus kontrolę; sumažinti studentų skaičių po 6 proc. kasmet penkerius metus, iš viso pasiekiant 30 proc.; uždrausti franšizines studijų programas; atkirsti nuo studentų paskolų sistemos pelno siekiančius aukštojo mokslo teikėjus; įsteigti aukštojo mokslo konsolidavimo programą, leidžiančią uždaryti programas ar sujungti institucijas. Studijų mokesčiai turi būti įšaldyti penkeriems metams, o valstybinė mokymo dotacija – padidinta iki 2 tūkst. svarų tiksliųjų mokslų ir medicinos studijoms.

Pažymių infliaciją siūloma sustabdyti administracinėmis priemonėmis: apriboti dešimtukų skyrimą 15 proc., o gerų diplomų – 60 proc. nuo visų absolventų kiekvienoje institucijoje. Panaikinti Nacionalinę studentų apklausą, kuri, autorių teigimu, skatina universitetus vaikytis studentų simpatikų, o ne ugdymo kokybės. Esą visiems absolventams reikėtų įvesti privalomą standartizuotą baigiamąjį egzaminą, kuris patikrintų verbalinius, matematinius ir analitinius gebėjimus ir kurio rezultatai būtų įtraukti į diplomo priedą.

Stojimui siūloma nustatyti minimalų slenkstį: neturintis CCC ar aukštesnio A lygio egzaminų pažymio studentas turėtų išlaikyti specialų universitetinio pasirengimo testą.

Antroji vizija apima aukštojo mokslo institucijų perskirstymą į tris kategorijas: globalieji universitetai (apie 20–30, tarp jų – Kembridžas, Oksfordas, Imperialas, LSE ir kt.), regioniniai universitetai (glaudžiau susiję su vietos rinkos darbo poreikiais, su 6 tūkst. svarų studijų mokesčio viršutine riba) ir pasauliniai specializuoti teikėjai. Globalieji universitetai gautų visišką autonomiją ir galėtų imti iki 12 tūkst. svarų studijų mokestį, tačiau riboti tarptautinių studentų dalį iki 35 proc. Bent pusė regioninių universitetų studentų turėtų būti iš vietinio regiono, o pusė mokytųsi pagal pameistrystės ar techninio mokymo programas.

Įvaizdžio galia

Universitetų sąjunga „Universities UK“ pripažino, kad pranešime esama teisingų idėjų. Vis dėlto faktas lieka faktu: studijos – geriausia apsauga nuo nedarbo. Tarp aukštojo mokslo absolventų nedarbas siekia tik 3 proc. – dukart mažiau nei bendrojoje gyventojų populiacijoje. Sąjungos vadovė Vivienne Stern perspėjo, kad masinis universitetų pertvarkymas į profesinio mokymo įstaigas galėtų dirbtinai apriboti jaunų žmonių galimybes, ypač kūrybinių ir humanitarinių industrijų srityse.

Tačiau visuomenėje auga skepsis. Naujausios „British Social Attitudes Survey“ apklausos duomenimis, 34 proc. britų mano, kad universiteto diplomas nevertas laiko ir pinigų – 2005 m. taip teigė tik 14 proc. Šiandien 36 proc. tiki, kad universiteto absolventai finansiškai laimi iš savo investicijos – prieš dešimtmetį taip manė 50 proc. Tai ryškiausias požiūrio pokytis per visą stebėjimo laikotarpį ir aiškiausias signalas: JK aukštąjį mokslą kamuoja ne tik finansinės, bet ir pasitikėjimo probemos.