Karolio Nawrockio ir Volodymyro Zelenskio motyvai lieka ne visai aiškus, nors akivaizdu, kad abu prezidentai iš to pelnė populiarumo taškų vidaus politinėje biržoje. Bet kuriuo atveju, konfliktas ne tik padarė tiesioginę žalą labai artimų sąjungininkų santykiams, bet ir parodė, kad net susiduriant su egzistencinėmis grėsmėmis, mūsų tautos gali lengvai pasiduoti emocijų protrūkiams.
Kaip „Kauno dienai“ teigė žurnalistas ir visuomenininkas Rajmundas Klonowskis, Lietuva šiuo požiūriu nėra išskirtinė – paskleisti su kaimynais vaidus pakuriančią neapykantos bangą viešojoje erdvėje lengvai gali ir savanaudiškų tikslų siekiantys politikai, ir kas dar pikčiau ir pavojingiau – Rusija.
– Kaip jūs vertinate abiejų prezidentų motyvus pastarajame konflikte ir ypač pačioje jo užuomazgoje?
– K. Nawrockį ir V. Zelenskį laikau protingais ir empatiškais žmonėmis ir abiems simpatizuoju. Todėl visa situacija tik dar skaudesnė. V. Zelenskis nėra polonofobas, o K. Nawrockis nėra ukrainofobas. Kitaip tariant, jie abu nėra tarp tų politikų, iš kurių galėtum „tikėtis“ tokių žingsnių.
Taip, abiejų prezidentų reitingai namie išaugo, bet sunku pasakyti, ar tai galėjo būti jų motyvas. K. Nawrockis tiesiog buvo priverstas reaguoti į Kyjivo sprendimą pagerbti UPA (Ukrainos sukilėlių armiją). Jis neturėjo kitos išeities, nes reakcijos reikalavo Lenkijos visuomenė. Kalbant gi apie tai, kas pastūmėjo V. Zelenskį, viena iš versijų yra, kad taip pasielgti pasiūlė jo polittechnologų komanda, kuri, beje, yra profesionalesnė ir ciniškesnė už kolegas K. Nawrockio aplinkoje. Jie negalėjo nenumatyti, į ką tai išsirutulios, nes prognozuoti, kokią reakciją Lenkijoje sukels UPA pašlovinimas, galėjo net pradinukas.
Taip pat reikia pastebėti, kad K. Nawrockis pasirinko reaguoti simbolinėje, o ne praktinėje erdvėje, pavyzdžiui, ne imdamasis veiksmų trikdyti paramą Ukrainai, o atšaukdamas valstybinį apdovanojimą – simbolį. Tai buvo nuosaikus žingsnis, turint omenyje, kad Lenkijos viešojoje erdvėje pasklido reikalavimai ne tik nutraukti paramą, bet ir reikalauti, kad Ukraina grąžintų tai, ką jau gavo iš Lenkijos. Būta įvairių reikalavimų, kurie galėjo labai pakenkti Ukrainai ir sukelti tikrą tarptautinę krizę mūsų regione ir už jo ribų. Akivaizdu, kad bent iš dalies šiuos reikalavimus Lenkijoje skleidė ir Rusija bei jos įtakos agentai. Labai džiaugiuosi, kad jiems nepavyko.
Įtariu, kad vėl suveikė jų komandų veiksnys, nes abiejose komandose labai svarbi suverenumo politika: užsieniečiai mums neaiškins!
– Bet kuriuo atveju, konfliktas įvyko ir tai faktas. Tačiau abu prezidentai turėjo visas galimybes jį nedelsiant deeskaluoti, bet to nepadarė. Kodėl?
– Mėginimai deeskaluoti padėtį buvo – į Lenkiją kalbėtis vyko ir Kyrylo Budanovas, ir kiti Ukrainos atstovai. Deja, pokalbiai nutrūko, galbūt net dėl tokios banalios priežasties, kaip tikėjimas, kad ažiotažas greitai nurims savaime. Tačiau įvyko atvirkščiai – reikalai tik paaštrėjo ir pablogėjo. Ar K. Nawrockis ir V. Zelenskis galėjo viską užbaigti „čia ir dabar“? Be abejo. Pasikalbėti telefonu ir sutarti vienu metu paskelbti atitinkamus abiejų pusių pareiškimus. Paskelbimo laikas šiuo atveju labai svarbus, nes jei kuri pusė būtų „nusileidusi“ pirmoji – namie būtų sulaukusi visuotinio pasmerkimo ir gavusi „pralaimėtojos“ etiketę.
Nežinau, kodėl prezidentai nesugebėjo susitarti. Įtariu, kad vėl suveikė jų komandų veiksnys, nes abiejose komandose labai svarbi suverenumo politika: užsieniečiai mums neaiškins! Antras veiksnys – žiniasklaida, kuri suvaidino labai destruktyvų vaidmenį abiejose pusėse. Net labiausiai provokaciniai ir tiesiog kvaili komentarai tuoj pat patekdavo į antraštes ir pylė alyvą į ugnį. Žiniasklaidos atsakomybė dėl to yra didžiulė.
– Teko girdėti „teoriją“, kad V. Zelenskis šį kelią pasirinko, kad parodytų K. Nawrockiui jo „nereikalingumą“. Esą Kyjivas turi Friedrichą Merzą, Emmanuelį Macroną ir daug kitų sąjungininkų.
– Abejoju tokių teiginių pagrįstumu. Čia nebūtų kažko labai naujo, nes Kyjivas ir anksčiau yra siuntęs signalų, kad V. Zelenskis nelabai mato reikalą skaitytis net ne su K. Nawrockiu, o Lenkija apskritai. Neva kiti „didieji“ Ukrainos draugai privers Lenkiją remti Ukrainą, jei Varšuva pakeistų kursą. Kartais šios pozicijos prodymui pasirenkami, švelniai tariant, originalūs būdai. Pavyzdžiui, kai Europos valstybių vadovai prieš porą mėnesių vyko į Kyjivą, Donaldas Tuskas buvo įkurdintas atskirame vagone.
Žinoma, tai skaudina lenkus, ypač dešiniųjų stovykloje, kovojančioje už mūsų regiono strateginį suverenumą, kurio mūsų valstybės nepasieks, jei laikysis kiekviena sau. Manau, kad šiuo požiūriu Ukraina rizikuoja pralaimėti ilgalaikėje, strateginėje perspektyvoje. Karo veiksmai vieną dieną vis tiek baigsis, na, arba numirs Vladimiras Putinas, ir dabar labai dideliais Kyjivo draugais save vaizduojantys Vakarų Europos lyderiai skubės atkurti „business as usual“ su Rusija, o pokarinės Ukrainos interesai jiems bus tikrai ne pirmame plane. Lenkija todėl ir siekia stiprios mūsų regiono sąjungos, arba „Tarpjūrio“ sąjungos, kad Rusija nebegalėtų tartis su Vakarais ir spręsti mūsų likimą mums už nugarų.
– Ukrainiečiai Lenkijoje išsigandę. Ar lenkų įtūžis gali atsisukti prieš juos?
– Tiesiogiai jų paliesti neturėtų. Žinoma, retorika viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose yra ir bus labai antiukrainietiška ir tai Lenkijos problema. Tačiau ir tai nerodo, kad dauguma lenkų nekenčia ukrainiečių. Kaip neretai matome socialiniuose tinkluose, labiausiai ten sklinda garsiausiai klykiančių balsai ir kvailiausi lozungai, o protingi žmonės renkasi nekomentuoti, bijodami sulaukti kitų komentuotojų, o ir botų neapykantos kampanijų. Taigi, retorinis puolimas prieš ukrainiečius Lenkijos viešojoje erdvėje yra paverstas „priimtinu“. Deja, D. Tusko vyriausybė nedaro nieko, kad suvaldytų tas pačias botų fermas. Turbūt todėl, kad pati naudojasi jų paslaugomis. Čia reikia mesti akmenį ir į technologijų kompanijų daržą, nes jų algoritmai „iškelia“ neigiamą turinį – reakcijas į neigiamą informaciją pritraukti daug lengviau nei į teigiamą.
Kodėl Rusijos informaciniai karai tokie veiksmingi? Nes jie žiūri į reikalą matematiškai. Jie nespėlioja, o skaičiuoja, kokia informacija paveiks ką, kuriuo metu ir iki kokio lygio.
– Lietuvos ir Lenkijos santykiai vertinami kaip labai geri. Kartu jaučiame ir Rusijos grėsmę. Tačiau nebūna kaimyninių tautų, neturinčių istorinių nuoskaudų. Ar šiandien būtų įmanoma tarp Vilniaus ir Varšuvos sukelti panašų konfliktą?
– Tikrai taip. Todėl, kad kalbame apie destruktyvius veiksmus visiškai iracionaliame, emociniame lygmenyje. Deja, eskaluoti neigiamas emocijas ir pyktį yra labai lengva. Imkime tokį scenarijų: Maskva ruošia mums kokią nors labai didelę ir bjaurią šunybę, galbūt net agresiją. Vienas iš pirmųjų ženklų, tikėtina, būtų neapykantos banga Lietuvos ir Lenkijos viešojoje erdvėje, kur „staiga“ atsirastų visas choras balsų, „primenančių“ apie visas įmanomas ir neįmanomas, tikras ar menamas istorines skriaudas nuo naujausių laikų iki akmens amžiaus.
Šiuo požiūriu mūsų visuomenės vis dar yra pažeidžiamos ir tai būtina ir įmanoma taisyti. Tikrai įmanoma stiprinti informacinį atsparumą. Kodėl Rusijos informaciniai karai tokie veiksmingi? Nes jie žiūri į reikalą matematiškai. Jie nespėlioja, o skaičiuoja, kokia informacija paveiks ką, kuriuo metu ir iki kokio lygio. Į žmogų jie žiūri kaip į inžinerinį konstruktą ir toks metodas veikia. Jie skaičiuoja, kiek ir kaip reikia dirginti kokį nors politiką, valstybės vadovą, kad šis prarastų savitvardą. Tai yra strategija ir, vadinasi, mes turime ir galime išdirbti kontrstrategiją.
Nuo to galime gintis ne tik kolektyviai, bet ir kiekvienas individualiai. Reikia stebėti save ir savo aplinką, sąžiningai vertinti, kas ir kodėl mus dirgina bei kada mums sunku suvaldyti emocijas. Tai padeda susikurti informacinę ir emocinę higieną, discipliną asmeninėje ir viešojoje erdvėje. Nepamirškime, kad, kaip jau minėjau, socialiniai tinklai labiausiai kursto jumyse žemiausias emocijas. Juk jei feisbuke pagirsite kavinę, sulauksite daug mažiau reakcijų, nei išdėję ją į šuns dienas. Tai galioja visose situacijose – gyvename sistemingai užnuodytoje infosferoje. Todėl stebėkime, galvokime, kaip patys elgiamės viešoje erdvėje. Prigimtinis žmogaus orumas yra krikščionybės ir europinės civilizacijos centre. Tuo skiriamės nuo rusų, kuriems įprasta ne prisiimti atsakomybę ir taisyti, kas blogai, o tik rasti „kaltąjį“. Asmeninė atsakomybė, tarpusavio pagarba ir vadovavimasis protu kuria stiprią ir atsparią visuomenę, kurios nuotaikomis sunku manipuliuoti.
(be temos)
(be temos)