Vladimiras Putinas mėgsta kartoti, kad jie su Xi Jinpingu yra „partneriai“, o Kinijos vadovas atsako į tai su tylia, atlaidžia šypsena. Pekinas į Maskvą žiūri, švelniai tariant, visai ne kaip į lygiavertę „draugę“.
Ne paslaptis ir tai, kad kinai su nostalgija žiūri į Rusijos valdomas Tolimųjų Rytų žemes, kurias šiauriniai „draugai“ privertė užleisti dar XIX a. antroje pusėje. Kaip klostosi ir kur link juda ši keista dviejų valstybių draugystė, „Kauno diena“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro ekspertu dr. Arvydu Kumpiu.
– Daug dėmesio patraukė J. Xi ir Indijos premjero Narendros Modžio Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos susitikime išsakyti raginimai užbaigti karą Ukrainoje. Kiek rimtai reikėtų žiūrėti į šiuos pareiškimus?
– Sakyčiau, apyrimčiai. Todėl, kad šie teiginiai išsakyti ne už uždarų durų, o prieš televizijos kameras. Taip Rusijai siunčiamas signalas, leidžiantis manyti, kad jos partneriams jau kiek pabodo visas šis reikalas.
Oficiali Kinijos pozicija visada buvo raginti dialogo kelią, todėl daug entuziazmo pastarieji J. Xi žodžiai nekelia, nes tai, ką sako kinų oficiozai ir tai, ką jie turi omenyje, ne visada sutampa. Tuo metu N. Modžio pasisakymas buvo tiesmukiškas ir nepasiduodantis interpretacijai – laikas taikai.
– Kiek karas Kinijai naudingas, ar nenaudingas? Pekinas įtvirtino technologinę įtaką Maskvai, pusvelčiui gauna jos energijos išteklius, medieną, vandenį ir kitus resursus. Atrodytų, kinams naudinga, kad karas tęstųsi kuo ilgiau?
– Ilgą laiką taip ir buvo, tačiau dabar JAV planuojamos sankcijos Pekinui būtų žalingos, galinčios nusverti naudą iš prekybos su Rusija. Žinoma, didelis klausimas, ar amerikiečiai priims tą sankcijų paketą, bet manau, kad valios tam rasis. Kinai pasižymi pragmatiškumu ir juo vadovaujasi ir šioje situacijoje. Prekybos karas su JAV neapsimoka labiau, nei apsimoka iš Rusijos gaunama nauda.
– Kaip bebūtų, Kinija iki šiol remia Rusiją. Tam nesutrukdė rusų Ukrainoje vykdomi karo nusikaltimai. Ar yra riba, kas nors, ką Rusijai padarius, Pekinas nutrauktų paramą?
– Tai turėtų būti kažkas tikrai labai „didelio“. Manau, kad tokia „raudona linija“ galėtų būti taktinio branduolinio ginklo panaudojimas. Jei Rusija tam ryžtųsi, gali būti, kad nuo jos nusisuktų dauguma, jei ne visos dabartinės partnerės. Kinijos tolerancija tam, ką daro ir gali padaryti Rusija, yra pakankamai didelė.
– Maskvos priklausomybė nuo Pekino stabiliai augo nuo pat karo pradžios. Kaip kinai vertina savo santykį su Rusija? Darosi vis sunku patikėti, kad Rusija jiems yra, kaip teigia V. Putinas, „lygiavertė sąjungininkė ir partnerė“?
– Viešajame diskurse, žinoma, girdime apie „amžiną ir nepajudinamą draugystę“, tačiau kinų draugystės sampratoje yra įvairūs lygiai, „vyresnysis“ ir „jaunesnysis“ draugas. Rusija yra draugas, tačiau būtent tas „jaunesnysis“ ar „mažesnysis“, kurio nuolatinius „paklydimus“ stebi ir iki tam tikros ribos toleruoja „didysis“ draugas, kokiu, be abejo, save laiko Kinija. Santykiai tikrai nėra lygūs ir tai supranta pats V. Putinas. Pakanka paklausti savęs: kuri šalis neišgyventų be kurios?
– Žymus rusų ekonomistas Vladislavas Inozemcevas teigė, kad Kinijai rusai yra lyg bandomasis triušis, bėgantis per minų lauką: kinai stebi Rusijos veiksmus ir tarptautinės bendruomenės reakciją į juos. Ar jūs sutiktumėte su tokiu teiginiu?
– Sutinku. Pekinui, turinčiam ambicijų ir interesų savo regione, naudinga analizuoti pasaulio bendruomenės, JAV ir tos pačios JT Saugumo Tarybos reakcijas į Rusijos demaršus. Jei tarsime, kad Kinija turi planų jėga prisijungti Taivaną, kuo ilgiau tęsiasi Rusijos agresija, tuo akivaizdžiau Kinija gali stebėti tarptautinės bendruomenės bejėgiškumą.
– Kinija rodo ženklus, kad yra pasiruošusi jėga užimti Taivaną, tačiau tuo pat metu Taipėjaus ir Pekino ekonominiai ryšiai darosi vis tampresni. Galbūt po poros ar kelių dešimtmečių apsijungimas įvyktų taikiai ir bendru sutarimu?
– Kodėl gi ne? Kinija tokiuose reikaluose tikrai pasižymi kantrybe. Skirtingai nuo vienpartinės Kinijos, Taivanas politiškai nėra toks stabilus. Yra prokiniškų politinių jėgų, kurios turi galimybių paimti valdžią ir skatinti glaudesnį suartėjimą su Pekinu. Tuomet visai įmanomai skamba koks nors scenarijus iš serijos: „dvi valstybės – viena sistema“.
– Dalis rusų apžvalgininkų įspėja, kad kinai jau kurį laiką kolonizuoja Rusijos Tolimuosius Rytus. Ar tai iš tikrųjų vyksta ir ar tai savaiminis procesas, ar kryptinga Pekino politika?
– Konkrečių skaičių neturiu, tačiau, remiantis Rusijos duomenimis, tikrai registruojama daug mišrių santuokų (vyras kinas – žmona rusė). Taip pat matome, kad auga atsiskaitymų juaniais apimtys. Kinija neslepia istorinių nuoskaudų – publikuojami žemėlapiai, kuriuose tam tikros Rusijos Tolimųjų Rytų teritorijos vaizduojamos kaip kiniškos, rašomi kiniški vietovardžiai. Pekinas šias teritorijas laiko istorinėmis Kinijos žemėmis.
Ar migracija į Rusiją yra valstybės politikos dalis? Visai įmanoma. Neatmesčiau, kad kiekvienas į Rusiją išsikraustantis kinas gauna „instrukciją“, kaip ir ką turi daryti tam tikrose situacijose, kaip palaikyti ryšį su Kinijos žinybomis ir vykdyti jų nurodymus. Būtent todėl kinų bendruomenės, įskaitant studentus, daug kur laikomos potencialia grėsme. Ne dėl jų dydžio, o dėl lojalumo ir paklusnumo Kinijai. Tokia politika yra nutaikyta į labai ilgą laikotarpį ir jei kalbėtume apie bet kokią kitą valstybę, turbūt netikėčiau, kad panašus planai įmanomi. Bet ne Kinijos atveju. Gebėjimas planuoti į labai tolimą ateitį ir laikytis tokių planų yra viena iš Kinijos stiprybių. Todėl, lėtas teritorijų „sukininmas“ skamba, kaip realus planas.
– Ukrainoje, o ir Lietuvoje, netrūksta teigiančių, kad Rusija niekada nepasikeis ir todėl ji turi patirti pralaimėjimą ir žlugti. Galbūt subyrėti į daugybę mažesnių valstybių. JAV to tikrai nenori, nes baiminasi, kad Kinija išsiplės į tas erdves. O ar patiktų Rusijos subyrėjimo scenarijus Kinijai?
– Sudėtingas klausimas, nes Kinijai čia būtų ir pliusų ir minusų. Pirmas klausimas: kurios teritorijos būtų lengvai susiejamos su Kinija? Kaip jau minėjau, Kinijai iš tiesų vis dar skaudu dėl XIX a. Rusijai užleistų teritorijų. Jei rastųsi smulkių naujų valstybėlių, Kinijai būtų lengviau paskleisti jose savo įtaką. Apie okupaciją turbūt neverta kalbėti. Ekonominės įtakos skleidimas vykdomas ir dabar. ŠBO Kinijai būtent tam ir reikalinga. Rusai nori, kad tai būtų politinė – gynybinė organizacija, o Kinija kaip sykis mato ją kaip instrumentą skleisti ekonominę įtaką valstybėse narėse.
Tačiau nemanau, kad Kinija nori Rusijos žlugimo. Kiekvienas status quo suirimas, kad ir laikinai, neša tam tikrą chaosą ir ekonominę žalą. Kinija to nenori, nes pirmiausiai žiūri ekonominės naudos. Toks chaosas grasina prekių srautams ir tiekimo grandinėms. Kaip pavyks ir ar pavyks susitarti su naujomis valstybėmis dėl dabar gaunamų išteklių tiekimo? Manau, kad Kinija tokiame scenarijuje matytų daugiau rizikų, nei naudos.
(be temos)
(be temos)