Pvz., štai toks atvejis. Visi žinome, kad asocialūs asmenys linkę apsigyventi neleistinose vietose – krūmuose, laiptinėse ir net šiluminėse trasose. Nelygu metų laikas. O kai kurie linkę apsigyventi kitokiose draudžiamose vietose. Pasistato namus nacionalinių parkų teritorijose ir pan. Esmė ta, kad ir pirmieji, ir antrieji elgiasi asocialiai, nes, kaip sako klasikinis apibrėžimas, asocialumas – tai elgesio modelis, pasižymintis visuomenės normų ignoravimu ir dažnu įstatymų ar kitų teisių pažeidinėjimu.
Akivaizdu, kad asocialumo bruožų tikrai turi saugomose teritorijose brangius namus pasistatę ir visuomenei labai gerai žinomi asmenys. Nors gana neįprasta juos būtų pavadinti asocialais, bet ir jiems galėtume pripaišyti mėlynas nosis, tragišką kvapelį, nesiskaitymą su aplinkiniais ir pan. Tačiau tai daugiau tiktų jų vidiniam portretui, nes išorėje jie atrodo išsiblizginę ir pasitempę.
Kai vidinis portretas – su mėlyna nosyte, elgtis socialiai atsakingai yra tikrai labai nelengvas išbandymas.
Pvz., nesunku įsivaizduoti, kaip, turint vidinę mėlyną nosytę, būtų sudėtinga atsisakyti kyšio. Kyšio paėmimas yra asocialus veiksmas ir kyšius imantys tai kuo puikiausiai žino. Tačiau vis tiek elgiasi asocialiai. Juk atsisakyti didelio kyšio – tas pats, kas naudoti smurtą savo paties atžvilgiu.
Priešrinkiminio spektaklio metu patoso užvaldytas politikas gali akimirką sudvejoti ir kyšio atsisakyti. Tačiau, tikėtina, netrukus ims gailėtis, vadins save vėpla, žodžiu, užsiims žalojančia saviplaka. O jei dar žmona sužinos apie tokį liapsusą, tai tokiam vėplai jau reikės nusiraminimo kambarėlio. Čia galėtų paplušėti patyrę socialiniai darbuotojai, mokantys diegti socialinius įgūdžius.
Nusivestų į nusiraminimo kambarėlį ir gal įtikintų: nebūk asocialus. Pasistenk. Tu gali.
Naujausi komentarai