Kai bent kiek pakilo geležinė uždanga, pasipylėme it vanduo pro pakeltus šliuzus. Ne todėl, kad labai reikėjo ar kad aptekome pinigais. Mąstant racionaliai, pirmenybę galėjome teikti, pvz., odontologams ar okulistams – sveika šypsena ir moderniais akiniais, o ne prisiminimais apie aplankytas šalis iš minios išsiskyrė kokiais 1990-aisiais į Kauną atvykę užsieniečiai. Tačiau mes rinkomės keliones. Jei ne į Vytauto Kernagio apdainuotąjį Montego Bėjų, bent į Prahą. Tai nebuvo banalus turizmas. Veikiau kolektyvinė reabilitacija.
Kad dėl pigių skrydžių, atvirų sienų šiandien keliauti yra lengviau nei bet kada, tėra judėjimą palengvinanti aplinkybė, ne priežastis.
Šiandien Lietuvos gyventojų kelionių statistika atrodo kaip savotiška sveikimo kronika. Lietuviai per metus į užsienį keliauja daugiau nei 2,4 mln. kartų. Tokioms kelionėms išleidžiame apie 1,5 mlrd. eurų. Apklausos skelbia, kad vidutinis lietuvis per gyvenimą apsilanko 5–8 užsienio šalyse. Didžiausi žmonių (ir pinigų) srautai plūsta į Turkiją, Graikiją, Egiptą. Prieš dvejus metus Danas Pankevičius tapo pirmuoju lietuviu, aplankiusiu visas 195 valstybes. Per ketvirtį amžiaus jis padarė tai, ko jo tėvų karta negalėjo nė svajoti.
Kodėl mes niekaip nenusėdime vietoje? Rumunai, vietinio turizmo rekordininkai, per gyvenimą aplankantys vos 1–3 šalis, ar graikai, kurių daugiau kaip pusė niekada nėra kirtę savo šalies sienos, – gyvas įrodymas, kad išgyventi galima ir tūpčiojant namuose.
Kiekviena kelionė mums vis dar yra laisvės, kurią buvo atėmę penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai, patvirtinimas. Tik viena karta tai daro iš atminties, kita – iš įpročio, kurį ta atmintis įskiepijo. Kad dėl pigių skrydžių, atvirų sienų šiandien keliauti yra lengviau nei bet kada, tėra judėjimą palengvinanti aplinkybė, ne priežastis.
Gal todėl lietuviui valstybių ribos yra ir linijos žemėlapyje, ir simbolis: jas kirsdamas džiaugiasi ne tik nauju kraštovaizdžiu, bet ir galimybe išvykti. Ir sugrįžti.
Naujausi komentarai