Nesinori minėti nei jo pavardės, nei partijos. Pasakysime tik tiek, kad tai tas pats veikėjas, kurio klika buvo neseniai išmėžta iš valdančiosios koalicijos, t. y. tas pats už antisemitizmą teistas asmuo, kuris kažkada aiškino, kad, prasidėjus specialiajai plataus masto Rusijos operacijai Lietuvoje, įduotų rusams besipriešinančių žmonių asmens duomenis.
Svarbu paminėti, kad tai nėra pirmas Bažnyčios atstovų ir politinių marginalų bei potencialių penktakolonininkų flirto atvejis.
Pavyzdžiui, kai vienas politinis marginalas, šmeižęs Ukrainai paramą renkantį žurnalistą, prapylė bylą teisme ir gavo solidžią baudą, žymus dvasininkas bei disidentas internete ragino rinkti pinigus tam marginalui paremti arba, jo žodžiais tariant, „padėti skleisti tiesą Lietuvoje“.
Dar vienas pavyzdys. Kai prieš Kalėdas vyko žurnalistų protestai, kitas dvasininkas viešojoje erdvėje išpylė srutų kibirą ne ant politikų, bandančių perimti tiesioginę nacionalinio transliuotojo kontrolę, o ant protestuojančių žurnalistų. Jis aiškino, kad žurnalistai daro beprotišką nuodėmę, kovodami už savo ir kitų teises, nes adventas yra tylos bei susikaupimo metas, ir kalbėjo kažką apie egzorcus ar egzorcizmą.
Ar „prieš patyčias nusiteikęs“ dangiškasis tėvelis norėjo pasakyti, kad autoritarams ir degeneratų masėms nepadlaižiaujantys žurnalistai yra apsėsti piktųjų dvasių?
Vadovaujantis jo logika, būtų galima iškelti „teologinę“ versiją, kad ir suomiai, nuo SSRS gindami savą valstybę, įžeidė gerąjį Dievulį. Juk Raudonosios armijos puolimas prasidėjo lapkričio 30-ąją.
Atsižvelgdami į šiuos pavyzdžius, pabandykime pamąstyti, kas yra Bažnyčia, ko šiuo metu gali trokšti dalis kunigų ir kur link tai veda.
Religija yra galinga priemonė, kuria galima valdyti tiek plačiąsias mases, tiek pavienius individus, todėl natūralu, kad didelę dalį dvasininkų traukia prie politikų, o politikus – prie dvasininkų. Pvz., Rusijoje stačiatikių cerkvės ir Kremliaus bendradarbiavimo tradicija siekia senus Bizantijos imperijos laikus.
Vakarų pasaulyje pasaulietinė ir dvasinė valdžia būdavo labiau atskirtos, tačiau Bažnyčia turėjo milžinišką tiesioginę ir netiesioginę įtaką, o įvairūs popiežiai taip pat siekė vienokios ar kitokios galios bei atvirai dėl to konfrontavo su pasauliečiais valdovais.
Jeigu paklaustumėte, kada buvo Katalikų bažnyčios aukso amžius, atsakymas būtų vienareikšmis – viduramžiai.
Tais laikais dvasininkai valdė milžiniškas neišprususių kretinų minias ir turėjo beprotiškas tiek politines, tiek pasaulietines galimybes, o tikintieji dažnai privalėjo kliautis dvasininkų žodžiu ir gera valia. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame net skaityti daugelis neturi galimybių, o tie, kas jas turi, dažniausiai priklauso dvasininkų luomui.
Bet atsitiko taip, kad, bėgant laikui, pasauliečiai taip pat įgijo vis daugiau galimybių bei galių, o dvasininkų galia ir įtaka sumažėjo. Galime netgi pasakyti konkrečią datą, kada dvasininkai buvo nustumti į antrąjį politikos planą – tai 1789-ųjų Prancūzijos revoliucija.
Būtent per ją dvasininkai ėmė prarasti didelę dalį turėtos įtakos ir būtent todėl visi volterai su savo „kandidais“ daliai dvasininkijos atstovų veikiausiai yra didesnė katastrofa nei visi leninai, stalinai ir hitleriai su savo koncentracijos stovyklomis ar dujų kameromis.
Dabar Vakarų pasaulyje vėl vyksta kažkas labai purvino ir tamsaus, nukreipto prieš viską, ką pavyko pasiekti per pastaruosius 200 metų. Dešiniaisiais populistais vadinami politikieriai, kurie dažnai yra prorusiški, atvirai deklaruoja norintys sunaikinti laisvę bei demokratiją. Jie dažniausiai dangstosi krikščionybe ir nacionalizmu, o dalis dvasininkų, kaip leidžia spėti minėti pavyzdžiai, juos palaiko ir netgi suteikia jiems tribūną.
Iš dalies tai galima paaiškinti būtent tuo, kad tie dvasininkai veikiausiai tikisi įgyti tą galią, kurią turėjo jų pirmtakai prieš keletą amžių.
Dėl to galima kelti šventvagišką klausimą, kokį vaidmenį Bažnyčia suvaidintų Rusijai užpuolus Baltijos valstybes?
Minėti pavyzdžiai leidžia kelti prielaidą, kad tas vaidmuo būtų nelabai pozityvus ir galbūt prisidėtų Lietuvą nuvedant tuo pačiu keliu, kuriuo ji buvo nuvesta prieš 86 metus.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į dar vieną niuansą. Pastaruosius 30 metų Bažnyčia buvo pateikiama kaip SSRS valdžiai besipriešinusi jėga. Mes daug girdėjome apie persekiotus dvasininkus ir jų leistą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, tačiau labai mažai žinoma apie tuos kunigus, kurie dėl vienų ar kitų motyvų bendradarbiavo su Sovietų Sąjungos valdžia.
Ar jų iš tikrųjų nebuvo? Ar tikrai visi dvasininkai atsilaikydavo prieš sovietų sistemos spaudimą šnipinėti ir skųsti tikinčiuosius dėl religinių įsitikinimų? Juk dvasininkai irgi yra žmonės, o žmonėse gali slypėti ir daug pikto.
Naujausi komentarai