Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad prabangiausias ir didingiausias šventes visada rengia autoritariniai ir totalitariniai režimai, JAV Nepriklausomybės dienos minėjimo nykumą galima laikyti pozityviu ženklu, o bene vienintelis per ją nutikęs šiek tiek pozityvesnis dalykas, kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra susijęs su Donaldo Trumpo kalba.
D. Trumpo kalbos pozityvumas slypi tame, kad ją sakydamas „mūsų sąjungininkų prezidentas“ (jį taip mėgsta vadinti aistringais MAGA šalininkais tapę Lietuvos vatnikai) išleido populistinio pobūdžio lingvistinį ekskrementą, skelbiantį, kad „amerikietiškoji tapatybė yra puolama“.
Kas gi ta amerikietiškoji tapatybė ir ką būtų galima vadinti tikru amerikiečiu? Ar tikras amerikietis yra vien angliškai kalbantis baltasis žmogelis? Buvęs aukštosios ugdymo įstaigos sportininkas su blondine, buvusia palaikymo komandos šokėja, pašonėje su dviem trimis vaikais?
Ar jie būtinai turi būti protestantai? O gal jiems užtenka būti „tiesiog krikščionimis“, t. y. priklausyti bet kuriai kitai konfesijai ar sektai? Ar amerikietiškasis kelias būtinai turi būti krikščioniškas? Ir apskritai, kam ta religija? Ar neužtenka to, kad žmogus tiesiog daug ir sąžiningai dirbtų, nelįstų prie kitų bei laikytųsi įstatymų?
O koks tas darbas? Ar tikras amerikietis turi būti vien verslininkas? Ar nekvalifikuoti ir kvalifikuoti darbininkai yra trečiarūšiai? O kaip kitas kraštutinumas – kai žmogus apskritai nenori dirbti ir jam yra mielesnis bohemiškas valkatavimas? O kaip dėl darbo vaisių? Ar amerikietiška yra pasilikti viską sau? Juk krikščionybė skatina atiduoti dalį savo darbo vaisių kitiems.
O kalbant apie rases, ar iš tikrųjų tikras amerikietis turi būti vien baltas? Pažvelkite, kiek daug miestui ir pasauliui davė juodaodžiai: muzika, sporto pasiekimai, kinas, literatūra ir t. t. Ar amerikietiškoje tapatybėje „spalvotiesiems“ numatytas vien baltuosius linksminančių kaimo kvailelių vaidmuo?
O kaip visi tie „latinosai“? Jungtinėse Valstijose ispanakalbiai dažniausiai siejami su nelegalia imigracija, tačiau faktas yra tas, kad beveik visos pasienyje su Meksika esančios valstijos, neskaitant prancūziškos Luizianos, kadaise priklausė Meksikai arba Ispanijai. Kitaip kalbant, Jungtinėse Valstijose dar turėtų gyventi žmonių, kurių protėviai buvo „latinosais“ ir vieną dieną netikėtai tapo „gringais“.
Amerikietiškoji tapatybė yra iš tiesų pernelyg keblus reikalas, kad jį pultum jau vien todėl, kad ir patys amerikiečiai dažniausiai nelabai žino, kokia ji yra. XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje išspręsti amerikietiškosios tapatybės dilemą bandė ne vienas amerikiečių kilmės intelektualas ir, kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, šios paieškos juos dažniausiai nuvesdavo į Senąjį Žemyną, pvz., Paryžių.
Esmė yra ta, kad Amerikų yra be galo daug ir jos visos be galo skirtingos, o kiekvienas žmogus yra labiausiai linkęs matyti vien tas Amerikas, kurios jam patinkančios. Pvz., kadaise per televiziją buvo rodomas serialas „Beverli Hilsas, 90210“. Jame pateikiama turtingų baltųjų, amžinai jaunų ir gražių, dažniausiai gana pozityviai nusiteikusių „kitokių“ atžvilgiu, laisvamaniškų žmonių Amerika.
Ar tokia Amerika egzistuoja? Tikriausiai, tačiau, be jos, yra ir kitų Amerikų, žymiai tamsesnių ir niūresnių. Pvz., D. Trumpas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, atstovauja vos porai Amerikų.
Pirmiausia jis atstovauja turtingose šeimose gimusių, baltųjų žmonių iš Niujorko, kurių tėvai ir seneliai jau džiaugėsi milžiniškais turtais, Amerikai. Tai gana amorali Amerika, kurios atstovai dažniausiai apie kitus galvoja vien siekdami materialinės ar politinės naudos.
Antroji Amerika, kuriai jis atstovauja, yra gana siaurai mąstančių, nelabai išprususių ir išsilavinimą niekinančių, vien sau naudos žiūrinčių žmonių, kurie dabar kažkodėl jaučiasi „išstumti iš gyvenimo“, Amerika.
Tai ir prasigėrę priekabų parko gyventojai, ir nuskurdę arba godumo apimti vidurio Vakarų ūkininkai, ir nusenusios kino bei popmuzikos žvaigždės, ir šiaip niekam neįdomūs, amžinai pikti žmonės, savo nesėkmės priežasčių ieškantys visuose, kurie jiems nepatinka.
Reziumuojant galima pasakyti, kad pasakojimas apie Ameriką – tai pasakojimas apie nesibaigiantį judėjimą ir nuolatinę kovą už išlikimą pasaulyje, kuriame tau niekas nieko gero nelinki. Visi tave siekia apgauti ir tavimi pasinaudoti arba apiplėšti ir, kur bežengsi, visur gali nusisukti sprandą.
Valdžios institucijų faktiškai nėra, o tos, kurios yra, tau labiau kenkia nei padeda, ir net jeigu galų gale numirsi gatvėje, niekam tai nerūpės, net bažnyčiai.
Kitaip tariant, norint bent šiek tiek prisiliesti prie amerikietiškosios tapatybės, derėtų žiūrėti kriminalinius filmus apie organizuotą nusikalstamumą bei vesternus. Ir kuo žiauresnius bei niūresnius.
Naujausi komentarai