Važiavau aš į Vilnių paimti interviu iš mūsų paties pačiausio, aukšto ir gražaus, Jo Ekselencijos Dievo ir tautos daugumos valioje Vegano Skruzdėdos. Interviu gi turėjo būti apie tai, kaip jis su visu kortežu, didingai žviegiant sirenoms, atvyks į pajūrį pavalgyti už mokesčių mokėtojų pinigus.
Didis tai esą būsiantis įvykis, tad ir žurnalistai apie jį turintys paskelbti iš anksto, kad žmonės galėtų ateiti ir nors akies krašteliu pažiūrėti į šią mūsų gyvąją dievybę gabenančių automobilių padangas.
Nespėjau aš atėjusi į prezidentūrą nė žodžiu su V. Skruzdėda persimesti, kai užkaukė sirenos ir pro garsiakalbius bylojantis balsas paskelbė apie pavojų.
„Tai – ne pratybos. Pranešama, kad nuo Baltarusijos sienos per Vilnių Kaišiadorių link juda lietpaltį atsisegęs ekshibicionistas. Kartojame. Tai – ne pratybos. Nuo Minsko per Vilnių Kaišiadorių link juda ekshibicionistas styrančiu „daiktu“. Tuojau pat eikite į artimiausias slėptuves ir ieškokitės priedangos“, – informavo balsas.
Pasklidus šiai žiniai, kaip visi veikiausiai pamenate, kilo panika. Žmonės ir vilniečiai, seimūnai ir prezidentūros tarnautojai kaip pamišę ėmė spiegti bei lakstyti pirmyn ir atgal. Aš taip pat nebuvau išimtis ir tarsi visiškai praradusi protą dariau tą patį kartu su visais kitais, nors kartais sustodama atgauti kvapą pagalvodavau, kad elgiuosi neprotingai.
Mačiau, kaip prezidento apsaugininkai, paėmę jį bei pirmąją ponią ant rankų, neša į slėptuvę, ir patraukiau paskui juos, o kartu su mumis į tą pačią vietą nuėjo ir nemažai Seimo narių.
Slėptuvėje buvo tamsu, ankšta ir trūko oro, o žmonių prisigrūdo tiek, kiek paprastai būna sugrūsta šprotų į skardines. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tuo metu pajutau ir šiokią tokią nostalgiją. Galvoje ėmė šmėžuoti prisiminimai iš 1991 m. sausio 13 d., kai „Jedinstvo“ lyderis Valierka Ivanovas ėjo link televizijos bokšto ir šaukė pro megafoną: „Ginkite nuo Landsbergių SSRS laisvę.“
„Ką darysim, Ekscelencija?“ – paklausė prezidento patarėjas visiems gyvenimo klausimams Pimpaila Švancenas.
„Tai buvo klaida“, – atsakė V. Skruzdėda labiau tarsi sau nei patarėjui.
„Klaida buvo tada, kai tavo motulė nusprendė tavęs besilaukdama nepasidaryti aborto“, – atkirto jam „Memuno šiknos“ partijos fiureris Emilijus Šunaitaitis.
„Kramtyk, ką šneky, taigi su preziku kalbi“, – prezidentą užstojo buvęs kelių policininkas Smauglius Sūnelis.
„O tu, kyšininke, išvis patylėk. Su tavim čia niekas nekalba“, – Smaugliui atrėžė Mintautas Laputzkas.
„Pažėkit, kas prabilo? Juokiasi puodas, kad katilas – urodas“, – atgal kirto S. Sūnelis.
„Sūnelis-durnelis. Be be be“, – ėmė vaipytis M. Laputzkas.
Tada S. Sūnelis jam trenkė į ranką ir M. Laputzkas užbliovė.
„Aš viską prezidentui pasakysiu“, – užstaugė ašarodamas M. Laputzkas.
„Jūsų ekscelencija, ką darysime?“ – paklausė kiek mandagiau kita patarėja Drumzgirytė.
„Kai viskas baigsis, pasakysime, kad šis įvykis atskleidė, jog visuomenei reikia vengti susipriešinimo“, – pagaliau atgavęs žadą atsakė prezidentas.
„Bet, jūsų ekscelencija, tai visiškai nesusiję su tuo, kas vyksta“, – pasakė Drumzgirytė sutrikusi.
„Nesvarbu, ši frazė suveikia visais gyvenimo atvejais“, – atsakė prezidentas.
Kurį laiką visi sėdėjome tamsoje. Laikas slinko, oro vis mažėjo, įtampa kilo, o daliai sėdinčiųjų ėmė važiuoti stogas.
„Me Too, Me Too, Cancel Culture“, – it paukštelis angliškai pradėjo kartoti Milita Pirskienė.
„Aš dabar be kelnaičių“, – visiems pranešė Vytinta Peiputė ir visi ėmė kikenti.
Tada staiga pasigirdo plerpimas ir supratome, kad Gūzas Štmolekas pagadino orą.
„Fui, Gūzai“, – susiraukė tamsinimo ministrė Rauginta Pupuvienė.
„Čia ne Gūziuks, čia – Sūnelis pabezdėjo“, – pareiškė E. Šunaitaitis.
„Kad tau b**iai ant kaktos išaugtų“, – atkirto S. Sūnelis.
„Gal galima tiek nebesikeikti?“ – paklausė Sintautas Minkevičius.
„O su tavim kas kalba? Ką tu čia išvis darai? Tavęs nė į Seimą neišrinko. Eik savo bobai nupirk naują telefoną, kaimieti“, – atrėžė S. Sūnelis.
Sulig šiais žodžiais netikėtai atsidarė slėptuvės durys ir mes visi pamatėme į ją mus atgynusią žmogystą. Purvinas, nesiprausęs, su praskleistu lietpalčiu ir atvirai demonstruojama daktariška dešra. Jis žvelgė išpūtęs akis į mus, o mes į jį kokias tris minutes.
„Sniečkus buvo pederastas“, – staiga mums pareiškė žmogysta, užvėrė slėptuvės duris ir nubėgo.
Paskui mes visi dar kokias dešimt minučių stovėjome it žado netekę. Tada dar kartą atsivėrė durys ir mes išvydome, kaip visada liguistu optimizmu spinduliuojančią Ingą Šunvyšnienę.
Ji žvelgė į mus išsivėpusi ir galiausiai nieko nesakiusi taip pat nuėjo palikusi slėptuvės duris praviras.
Kurį laiką mes vis dar tylėjome, bijodami net pajudėti, kol galiausiai mus išbudino kitos parlamentarės frazė.
„Bet koks mūsų premjeras panašus į jauną Brazauską“, – pasakė parlamentarė Mindrė Pižienė, apie kurią aš iki šiol nebuvau girdėjusi.
Tada ir supratome, kad pavojus praėjo.
Naujausi komentarai