Birželio viduryje įsteigta asociacija „Visuotinė gynyba“, kuri šiam tikslui jungia visuomenę, verslą, valstybės institucijas ir tarptautinius gynybos ekspertus. Neseniai užsikūrė dar viena šios srities visuomeninė iniciatyva su signataru Arūnu Degučiu priešakyje.
Apie tai, ką visuomenininkai gali nuveikti, kad suvienytų dabar išsibarsčiusias valstybės ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) pastangas padėti visiems būti pasirengusiems, jei valstybei kiltų pavojus, – „Kauno dienos“ interviu su asociacijos „Visuotinė gynyba“ vadovu Tomu Godliausku. Jis – vienas geriausių visuotinės gynybos ekspertų, atsargos karininkas, buvęs prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir krašto apsaugos viceministras.
– Jūsų asociacijos užsakymu „Centre for the Study of New Generation Warfare“ (JAV) atliko visuotinės gynybos modelio tyrimą, pateikė geriausias užsienio šalių praktikas. Tad ko trūksta Lietuvos kuriamoje visuotinės gynybos sistemoje? Ko galime pasimokyti iš Suomijos, Ukrainos, kitų šalių?
– Visų pirma reikėtų suprasti, kas yra visuotinė gynyba: tai – valstybės gynyba kilus egzistenciniam pavojui, į kurią įsitraukia ir joje dalyvauja visi – ir kariuomenė, ir valstybės institucijos, ir verslai, ir NVO, ir piliečiai.
Turbūt vienas geriausių pavyzdžių – šios dienos situacija Ukrainoje, Ukrainos kaip valstybės gebėjimas tęsti valstybės gyvenimą karo padėties metu. Karo elementas kariauja, tačiau, kad jis galėtų tai daryti, reikalinga parama, kurią jam suteikia sveikatos, susisiekimo, energetikos, pramonės ir kiti sektoriai. Be visų šių funkcionuojančių elementų ginkluota gynyba praranda savo efektyvumą. Jei siekiama tvarios ir visa apimančios gynybos, visas šias organizacijas reikia sujungti į vieną vietą.
Ko šiuo aspektu trūksta Lietuvoje, galima šnekėti aptariant kiekvieną valstybei svarbią sritį, tačiau apibendrindamas, sakyčiau, kad mes turime tam tikrą dėlionę: tam tikrų valstybės pajėgumų, tam tikrų institucijų, organizacijų, kurių vienos daro daugiau, kitos – mažiau, bet pasirengimas fragmentuotas, nemaža dalimi nesujungtas. Tačiau visuotinės gynybos esmė yra jungtis, sąveika, sinchronizacija, integralumas. Tad visų pirma trūksta koordinavimosi, tarpinstitucinio sąlyčio.
Antra, bet kokiu atveju valstybė negali dirbti užrištomis akimis, būtina į pasirengimą įtraukti tiek visuomenę, tiek verslus, tiek NVO, kad, ištikus krizei, visi veiktų kaip vienas. Tam pasirengimui reikalingi įvairūs būdai, priemonės, planai, kad būtų užtikrinta, jog verslai, ūkio subjektai arba NVO prireikus žinotų, ką pirmiausia turi daryti, kad jie yra valstybės plano dalis, kad tam yra numatyta resursų ir žmonių.
Reikalingi tam tikri klijai, sąveika, nes, investuodami vien tik į karinę gynybą, visuotinės gynybos neužtikrinsime. Labai svarbu, kad visi tolygiai tam rengtųsi, turėtume vienodai pasirengusią ir atsparią energetikos, sveikatos ir kitas sistemas.
– Ar Jūsų asociacija turi ambiciją tapti tais klijais?
– Asociacijos pagrindinis tikslas būtent yra susietas su visuotine gynyba ir su bendra pastanga. Manome, kad tiek valstybė, tiek ir visi kiti tai turi daryti. Norime būti ir būsime tie, kurie tam tikra prasme kitoje svarstyklių pusėje esantį visuomenės, verslų, NVO elementą kiek įmanoma priartins prie sąveikos su valstybe.
Taip pat siekiame į valstybės politinę darbotvarkę įtraukti aktualių visuotinės gynybos klausimų. Vienas tokių – Seimo rudens sesijoje vyksiantis svarstymas dėl visuotinio šaukimo atlikti karo tarnybą.
Kita mūsų veiklos dalis susijusi su tuo, kaip stipriname ne tik valstybines institucijas, bet ir piliečių, įstaigų ir įmonių pasirengimą ir atsparumą. Reikia pradėti kalbėti, kaip mes, kaip valstybė, susitelkiame, numatome atskiras eilutes biudžete, kurios būtų skirtos pasirengimui, atsparumo auginimui ir gebėjimui veikti tada, kai bus tam tikra situacija: gamtos ar techninė nelaimė, kokia nors krizė, hibridinė grėsmė ar, galų gale, net ir karas.
Daug dėmesio skirsime organizacijų ir verslų, taip pat NVO vadovų parengimui. Turėsime keletą programų, kad jie gilintų supratimą apie visuotinę gynybą ir skirtų dėmesį savo organizacijos atsparumui ir pasiruošimui, turėtų reikiamus atsakymus savo darbuotojams apie jų vaidmenį. Darydamos mažą žingsnį ir įsipareigojimą iš pačios organizacijos pusės jos prisidės prie bendrų valstybės tikslų.
Trečia, visa ko epicentre yra žmogus. Žiūrint iš piliečio perspektyvos, pirmoje vietoje yra pamatiniai baziniai dalykai, būtinos atsparumo ir pasirengimo kompetencijos, pvz., pirmosios pagalbos teikimas, pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, savo vaidmens supratimas, galų gale, veiksmų, kuriuos reikėtų padaryti per pirmas 72 valandas, kad apsaugotų save ir artimą, atlikimas.
Jau dabar pradėtos kelios programos, susijusios būtent su piliečių žinojimu, įsitraukimu, pasirengimo planu, pirmosios pagalbos mokymais. Bendradarbiaujame tiek su NVO, tiek privačiomis organizacijomis, kurios kartu su mumis kartu galėtų prisidėti prie didesnio žmonių pasiruošimo ir pokyčio šioje srityje.
– Neseniai atsirado dar viena visuomeninė iniciatyva su signataru A. Degučiu priešakyje. Jie siūlo prie Vyriausybės steigti instituciją – centrą, kuris koordinuotų visuotinės gynybos srityje dabar kiek atsietai daromus darbus. Ar, Jūsų manymu, reikalingas toks centras Vyriausybės lygmeniu?
– Pritariame signataro iniciatyvai, kad gera ir efektyvi valdysena galėtų atnešti pridėtinę vertę bendrai rengiantis visuotinei gynybai.
Minėtame mūsų tyrime pateikiama gerosios praktikos, kurią naudoja Suomija, Švedija, pavyzdžių. Jos turi agentūrų, kurios rūpinasi pasirengimu visuotinei gynybai ir atsparumo ugdymu valstybės lygiu. Tad ši idėja mums nenauja, ir EBIT konferencijoje esame pristatę, kad turi būti tam tikrų struktūrinių pokyčių ir šio klausimo epicentras – valstybėje.
Visa ko pamatas
– Minėjote visuotinio šaukimo aktualumą visuotinės gynybos sistemoje. Kokia asociacijos pozicija dėl jo?
– Remiantis asociacijos užsakymu atliktu analitiniu tyrimu, pvz., Suomijoje visuotinis šaukimas yra vienas svarbiausių pamatinių dalykų, užtikrinantis visuotinės gynybos stuburą.
Jis iš principo garantuoja, kad tai nėra vien tik kariuomenės poreikiams generuojamas pajėgumas, – mes kalbame apie valstybę, piliečius, jų paruošimą, patriotizmą, pilietiškumą, vertybes ir apskritai jų požiūrį į valstybės vertybes. Visuotinį šaukimą matome kaip vieną pamatinių kolonų, kuri politinėje darbotvarkėje galėtų atsirasti artimiausiu metu. Dabar mes šį klausimą taip pat pradedame judinti.
– Tačiau dažnai aiškinama, kad visuotiniam šaukimui trūktų lėšų, bazių, žmogiškųjų išteklių, mokytojų šauktiniams.
– Visuotinis šaukimas ir jo sąžiningas, teisingas vykdymas valstybės lygiu vienaip ar kitaip turi prasidėti. Apie tai šnekame jau gal aštuonerius ar devynerius metus ir kiekvieną kartą girdime tuos pačius argumentus – kad trūksta kareivinių, seržantų ir kitokių dalykų.
Tačiau jei mes suprantame, kad valstybės piliečių parengimas yra ne tik karinio domeno klausimas, bet ir apskritai valstybės atsparumo ir visuotinės gynybos pamatas, tada turi atsirasti labai aiški ilgalaikė valstybės pozicija ir strategija, kad tai turi būti įgyvendinta ir tai yra aukščiausias prioritetas. Ištikus krizei arba kilus karui iš partnerių dar galėtume gauti reikalingų priemonių, tačiau žmogus nepamainomas: jei žmonės nebus pasiruošę, nusiteikę ginti savo šalį, visa kita praras bet kokią prasmę.
Asociacijos pagrindinė idėja – kad iki 2030-ųjų be jokių išvedžiojimų turi būti pasibaigęs socialinis neteisingumas, loterijos, išimtys ir kitos sąlygos vykdant šaukimą. Tai įmanoma, tik būtina susiimti. Reikia labai aiškaus konsensusinio valstybės sprendimo, kad visuotinis šaukimas turi įsigalioti.
Jis turi atnešti kitokį mąstymą apie karinį parengtumą ir tarnybos būdus suteikiant bazinių žinių ir leidžiant įgyti reikalingų specialybių. Turi būti mąstoma, kaip paimti ir paruošti daugiau žmonių, galvoti apie įvairaus pobūdžio specialistus, kurie reikalingi tarnyboje: tai ir kibernetikai, ir logistai, ir medikai, ir kt. Vienoks ar kitoks visuotinis šaukiamo amžiaus žmonių prisilietimas prie supratimo, kas yra karinė struktūra ir valstybės gynyba, turi būti.
Politiškai sutarus, kad tai yra valstybės nacionalinio saugumo pagrindas, visuotinis šaukimas turės būti įgyvendintas. Reikia atitinkamai susidėlioti prioritetus ir ieškoti formų, nebūtina statyti kareivinių. Yra Suomijos ar Estijos pavyzdžių, kur šauktiniai paleidžiami namo: darbo diena prasidėjo – darbo diena pasibaigė, bet taip jie įgyja reikalingų kompetencijų. Tam nereikia kareivinių, mokymo laukų ir pan.
– Ar, Jūsų manymu, į tarnybą privalomai turėtų būti šaukiamos ir moterys?
– Idėja – kad šaukimas būtų universalus, tiek vyrų, tiek moterų, tačiau, suprasdami šiandienos situaciją ir bendrai visuomenės tendencijas, dabar palaikome moterų šaukimą savanorišku principu, joms galėtų būti pereinamasis laikotarpis gal iki 2035-ųjų. Reikia paruošti ir įskiepyti moterų tarnybos profilį, nereikia kiekvienos paversti specialiųjų operacijų pajėgų kare arba pėstininke. Svarbu, kad būtų įgyta kiekvienam piliečiui reikalingų bazinių žinių.
Lėšos iš rėmėjų
– Asociaciją įsteigėte tik šio birželio viduryje, o jau, kaip minėjote, užkuriamos įvairios programos, paskelbėte ekspertų tyrimą, suplanuota daug kitų darbų. Kokiomis formomis ir būdais ketinate veikti?
– Kol kas esame kelių žmonių komanda, tačiau ji plėsis. Žiūrint į politinę darbotvarkę, nors įsisteigę neseniai, kaip nariai jau esame priimti į prezidento sudarytą Nacionalinę visuotinės gynybos koordinavimo tarybą, rugsėjį su ja rengsime Visuotinės gynybos forumą prezidentūroje, kur gvildensime ir visuotinio šaukimo klausimą. Laukiame patvirtinimo, kad būsime darbotvarkės dalyviai ir Pilietinio pasipriešinimo taryboje prie Vyriausybės. Kaip asociacija galime atstovauti nevyriausybinio sektoriaus atsparumo kompetencijų ir pasiruošimo klausimais Nacionalinėje nevyriausybinių organizacijų taryboje prie Vyriausybės. Tad ypač politinėje darbotvarkėje šie formatai tampa pagrindine veikimo priemone.
Kalbant apie politinei darbotvarkei reikalingus įrankius, tai – ir visuomenės apklausos, ir diskusijos, kokią ne per seniausiai rengėme kartu su Geopolitikos ir saugumo studijų centru. Rugsėjo pradžioje organizuosime valstybės lygio institucijų stalo pratybas, jų metu testuosime modelį, kurį pasiūlė ekspertai minėtame mūsų užsakymu atliktame tyrime, o paskui pateiksime labai aiškius įgyvendinimo veiksmus ar priemones valstybei, organizacijoms ir piliečiams, kaip galėtume patobulinti visuotinės gynybos sistemą.
Tad tam tikros priemonės leidžia tiek generuoti turinį, tiek įvairiais formatais dalyvauti politinėje darbotvarkėje, taip darant reikalingą darbą ir pokytį.
Mums, kaip organizacijai, reikalingi partneriai. Pvz., esame sudarę bendradarbiavimo sutartį su Kibernetinio saugumo ekspertų asociacija ir, be bendrų renginių, dalijimosi informacija, esame sutarę, kad jie prisidės prie piliečių ir organizacijų kibernetinio saugumo higienos, lyderių mokymų.
Artimiausiu metu iškelsime Chartijos idėją, kuri bus ir tam tikras susitarimas, kad ne tik mes, bet ir organizacijos, kurios mato visuotinės gynybos prasmę, įsipareigoja pačios daryti šios srities darbus savo organizacijai ir jos darbuotojams. Pvz., per metus padaryti du veiksmus: viena, pasiūlyti kokį nors atsparumo elementą savo darbuotojams, tarkime, pirmosios pagalbos mokymus; antra, padaryti kokį nors veiksmą savo darbovietėje, pvz., pratybas – evakuacijos iš pastato, gaisro ar kitas, kurios stiprina organizacijos parengtumą. Asociacijos veikimo principas – veiki pats, bet įtrauki ir kitus, kurie prisiima įsipareigojimus.
Panašiais principais bendradarbiausime su Šaulių sąjunga, Raudonuoju Kryžiumi, kitomis visuomeninėmis organizacijomis, kad sujungtume jų pastangas ir turėtume efektyvų jų teikiamų paslaugų ir kompetencijų prieinamumą žmonėms. Asociacija taip pat samdys mokymų instruktorius, vykdys projektus, numatome mokėti ir pinigus, kad tie projektai judėtų, ar tai būtų mokykla, ar verslo subjektas.
– Sakote, kad bendradarbiausite su kitomis organizacijomis. Ar nesidubliuosite? Galbūt tikitės tapti visų veiksmų koordinavimo, informacijos apie visuotinę gynybą centru?
– Tarp NVO nėra stumdymosi pečiais, čia darbo bus visiems – ir šauliams, ir kitoms organizacijoms, taip pat ir mums. Manau, kaip tik atsiras daugiau erdvės ir galimybių daugeliui organizacijų ir piliečių gauti reikalingas paslaugas.
Nemažos dalies šių organizacijų, pvz., šaulių, veikla aiškiai reglamentuota įstatymų: jos dalyvauja švietimo ir mokymo procesuose, dirba su prie organizacijos prisijungusiais piliečiais. Tačiau yra organizacijų ir pavienių žmonių, kurie vienaip ar kitaip taip pat turi būti įtraukti į šiuos procesus ir gauti tam tikrą mokymą.
Mes matome, kad, jei nori pokyčio ir nori duoti reikalingus atsakymus, pirmiausia turi juos surasti. Jei kas nors jų neranda, mes tikrai galėsime būti tie, kurie padės tai padaryti. Jei bus reikalinga koordinavimo, informacijos aktualiais klausimais funkcija, taip, mes galime tapti tuo visuotinės gynybos pagalbos ar, vadinkime, sinergijos, tilto, klijavimo centru – mes tuo tik dar labiau apsidžiaugsime, nes tai leis iš tikrųjų daryti pokytį. Tai yra pagrindinis dalykas.
Esame išsikėlę tikslą, kad iki 2030-ųjų bent 70 proc. Lietuvos piliečių, paklausti auditorijoje ar apklausoje, galėtų aiškiai įvardyti savo vaidmenį visuotinės gynybos sistemoje ir žinotų, ką prireikus turi daryti. Taip pat siekiame, kad bent 50 proc. Lietuvos įmonių ir organizacijų aiškiai žinotų savo vaidmenį visuotinės gynybos srityje ir būtų pasirengusios jį atlikti.
Tai rodikliai, į kuriuos orientuojamės ir kuriuos norime pasiekti. Visa veikla ir bus lipdoma įvairiomis priemonėmis ir projektais, kad tai pasiektume.
Turime tam tikrą dėlionę: tam tikrų valstybės pajėgumų, tam tikrų institucijų, tačiau pasirengimas fragmentuotas. Tačiau visuotinės gynybos esmė yra sąveika.
– Ambicijos didelės, tam reikės lėšų. Kokie asociacijos finansiniai šaltiniai?
– Esame NVO, tad finansiškai nemaža dalimi priklausome nuo paramos ir donorų, kurie prisidėtų prie asociacijos veiklos, matytų to prasmę.
Itin džiaugiuosi, kad mūsų steigėjų stuburas – labai tvirtas. Tarp jų – Edmundo Jakilaičio vadovaujama organizacija „Stiprūs kartu“ ir Lietuvos startuolių asociacija „Unicorns Lithuania“, vienijanti pagrindines šalies startuolių ir technologijų įmones, sukuriančias reikšmingą dalį Lietuvos ekonominės vertės ir prisidedančias prie šalies bendrojo vidaus produkto. Tarp steigėjų – ir fiziniai asmenys, įvairių vienaragių ir milijardinių kompanijų vadovai: „Vinted“ bendrasavininkis Mantas Mikuckas, tarptautinės bendrovės „Hostinger“ valdybos pirmininkas Arnas Stuopelis, iniciatyvos „Švietimas #1“ ir „Omnisend“ vadovas Rytis Laurinavičius, taip pat signataras ir investuotojas Jonas Tamulis.
Turime stiprią, autoritetingą asociacijų ir verslo bendruomenės lyderių komandą, kuri, manau, savo iniciatyva nori šį dalyką sukti, kad visuotinės gynybos reikalai valstybėje judėtų. Tikiuosi, jų pavyzdys leis mums žymiai paprasčiau telkti verslo bendruomenę, kad ji matytų to prasmę ir jaustų, jog prisidėdami kuria pridėtinę vertę valstybei.
– Paskutinis klausimas: kaip apskritai gimė idėja steigti asociaciją „Visuotinė gynyba“?
– 2022 m., prasidėjus karui prieš Ukrainą, verslo asociacijų ir vienaragių iniciatyva „4 proc. gynybai“, kai kurių tuo metu sutikta su didžiuliu skepsiu, buvo pirmas postūmis. Jie stūmė šią idėją ir įkalbino skirti 4 proc. gynybai. Vėliau tie patys iniciatoriai darbavosi ir pateikė karinių pajėgumų studiją (parengtą to paties centro, kuris darė ir tyrimą dėl visuotinės gynybos), kurioje suskaičiuota, kiek reikia milijardų investuoti į karinius pajėgumus, kad valstybė būtų apginama.
Taip viskas ir susidėliojo: iniciatyva „4 proc. gynybai“, ekspertų studija dėl karinių pajėgumų poreikių, paskui – dėl visuotinės gynybos atvedė prie idėjos, kad galėtų būti įsteigta asociacija, kuri projektais ir kitais darbais galėtų tęsti šį valstybės atsparumo ir pasirengimo visuotinei gynybai procesą.
(be temos)