Kaskart, kai visuomenę supurto nauja seksualinių skandalų banga viešosiose ar dvasinėse institucijose, valstybė skuba demonstruoti griežtą ranką – politikai demonstruoja nepakantumą, įvedami nauji saugikliai, teisiniai filtrai ir prevenciniai mechanizmai.
Ryškiausias to pavyzdys Lietuvoje – QR kodas (Nusikalstamų veikų žinybinio registro pažyma).
Be jo už seksualinius ar sunkius nusikaltimus nuteistas asmuo negali žengti nė žingsnio į švietimo, sporto ar neformaliojo ugdymo įstaigas. Valstybė čia brėžia aiškią ribą: teistas smurtautojas negali būti šalia svetimų vaikų.
Tačiau užvėrus viešųjų įstaigų duris, lieka kita – pati uždariausia, autonomiškiausia ir sunkiausiai iš išorės kontroliuojama „institucija“. Tai šeima.
Čia valstybės odė vaiko saugumui staiga prityla, o griežti filtrai išsijungia. Asmuo, kuriam įstatymas užkerta kelią dirbti vaikų stovykloje ar treniruoti futbolo komandą, peržengęs namų slenkstį ar teismo salę atgauna visą savo galią. Būdamas biologiniu tėvu ar patėviu, jis ir toliau gali naudotis formalia valdžia: reikalauti savo aukų ar kitų šeimos vaikų globos, inicijuoti varginančius civilinius procesus, o iš įkalinimo įstaigos celės organizuoti pasimatymus bei skambučius, paverčiančius vaiko kasdienybę nuolatiniu teroru.
Susidaro kraupus sisteminis paradoksas: valstybė akimirksniu apsaugo vaikus nuo teisto smurtautojo viešajame sektoriuje, tačiau palieka juos bejėgius prieš tą patį smurtautoją privačioje erdvėje, prisidengdama „tėvystės teisių šventumu“ ir procesiniu lėtumu.
„Kauno diena“ pateikia tris istorijas iš skirtingų Lietuvos kampelių, apnuoginančias gilią Lietuvos teisinės sistemos spragą: kodėl už nusikaltimus vaikams teisiamas ar jau nuteistas vyras vis dar išlaiko didesnę valstybės apsaugą ir teisių arsenalą nei jo auka?
Pragaras namuose
Į redakciją atėjusi garbaus amžiaus moteris atrodė šiek tiek išsigandusi. Tikrąją išėjimo iš namų priežastį moteris nuo namiškių nuslėpė. Savo nepavydėtinai susiklosčiusį gyvenimą ji slepia ir nuo aplinkinių.
„Aš slepiu tai, kas įvyko. Man taip gėda, aš taip sunkiai viena užauginau dukrą, atidaviau visą širdį. Nesitikėjau, kad ji man taip padarys. Išėjusi į pensiją turiu vaikus auginti ir dar dirbti“, – moters vardas redakcijai žinomas, tačiau nebus atskleistas dėl pareigos apsaugoti vaikų tapatybes.
Močiutė nenujautė, kas vyksta dukros namuose, tačiau anksčiau sakydavusios, kad pas močiutę nėra ką veikti, kai mama įsimylėjo iš kalėjimo išėjusį vyrą, anūkės ėmė prašytis į svečius. Vyresnioji sugebėjo save apginti, tačiau mažėlė atsiėmė už abi.
„Pirmą kartą mergaitė prasitarė, kad jis lietė jos lytinius organus. Aš dar suabejojau, sakau, gal netyčia, bet ji tikino, kad tai nebuvo atsitiktinis veiksmas. Pajutusi, kad aš ją palaikau, ėmė vis daugiau pasakoti. Baisu, ką jis darė, o baisiausia, kad mano dukra to nepripažįsta ir sako, kad mergaitė pati prie jo lenda ir viską išsigalvoja“, – tęsė moteris.
Išeidama į mokyklą dešimties metų mergaitė turėdavo jį pabučiuoti. Ir tai nebuvo tėviškas bučinys į kaktą ar žanduką. Jis reikalavo „tikrų“ bučinių. Jis lietė intymiausias mergaitės vietas. Močiutei atskleisti išgyvenimai bylojo, kokią įtampą, stresą patyrė mergaitė, nes jau gyvendama pas močiutę, gatvėje pamačiusi girtą vyrą, imdavo drebėti, purtytis.
Dar didesniu pragaru mergaitės gyvenimą pavertė mama, netikinti dukros pasakojimu, kaltinanti ją šmeižtu. Tačiau „Užuovėjos“ ekspertai patvirtino baisius mergaitės išgyvenimus.
Byla nagrinėjama teisme. Kaltinimai pareikšti ne tik sugyventiniui, bet ir mergaitės mamai, kuriai laikinai apribotos teisės į dukrą. Laikinas teisių apribojimas tėra formalumas, kai vaikas myli mamą. Bet tokios meilės kaina labai didelė.
Močiutei – pareiga pasirūpinti anūke. Tačiau šis klausimas nesprendžiamas kartu su baudžiamąja byla. Močiutė pati turėjo vargti, kad jai būtų skirta anūkės globa: „Aš tris mėnesius vaikščiojau į paskaitas, kad gaučiau pažymą ir man būtų skirta anūkės globa.“
Realybė tokia, kad vaiko teisių gynimo ir teismų mašina sukasi taip lėtai, taip formaliai, kad motina, teisiama savo vaiko išnaudojimo byloje, vis dar naudojasi savo biologine teise į vaiką ir jo meile.
Siekia apsaugoti
Kita istorija. Už dviejų mergaičių – dukters, gimusios 2015 m., ir sugyventinės dukters, gimusios 2019 m., seksualinį prievartavimą bei tvirkinimą vyrui buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Slaptą vyro aistrą atskleidė sugyventinė: „Aš pamačiau. Išėjau iš dušo, o jis nuogas gulėjo lovoje, šalia gulėjo dukra, o jo organas buvo jai tarp kojų.“
Vėliau moteris tiesiai šviesiai paklausė sugyventinio dukros, kuri retkarčiais aplankydavo tėvą naujuose namuose, ar jai nepasitaikė ko nors panašaus. Jau vėliau teisme buvo sudėlioti taškai – savo dukrą vyras pradėjo tvirkinti, kai jai buvo treji ar ketveri metai. Sugyventinės dukra buvo panašaus amžiaus. Šią vyro aistrą patvirtino ir sugyventinės mažametis sūnus, jis pasisakė matydavęs, kai „tėtis nurengia sesę ir prie jos lenda“.
Tačiau šioje situacijoje yra dar vienas trapus momentas, – seksualinis vaikų prievartautojas su sugyventine susilaukė bendros dukros. Šiandien jis jau laisvėje. Jo teisės į vaiką yra lygiai tokios pat kaip ir motinos. Šiandien moteris savo jėgomis bylinėjasi teisme, kad vyrui būtų apribota teisė į jų biologinę dukrą.
„Aš tenoriu apsaugoti mergaitę. Jis buvo išteisintas dėl mūsų bendros dukros. Į teismą dėl bendravimo su dukra kreipėsi ir jis. Aš bijau, kad viskas gali baigtis liūdnai, nes susidaro įspūdis, kad Vaiko teisių tarnyba jį palaiko. Sako, neturiu svarių argumentų, kad jis kažką padarė mūsų dukrai. Tačiau jis nuteistas dėl savo dukros iš pirmos santuokos ir dėl mano dukros, bet su mūsų bendra dukra jis gali bendrauti be apribojimu. Kaip šitaip galima?“ – apie didžiulę riziką kalbėjo moteris.
Baisu, ką jis darė, o baisiausia, kad mano dukra to nepripažįsta ir sako, kad mergaitė pati prie jo lenda ir viską išsigalvoja.
Rekomendavo susitarti
Trečiasis epizodas – daug triukšmo tebekeliantis atvejis dėl ilgamečio mergaitės prievartavimo. Teisminiai procesai dar nesibaigę ir vyksta ne itin sklandžiai. Savo skriaudėją pamačiusi teisme, mergaitė nepratarė nė žodžio. Teko skirti papildomą ekspertizę „Užuovėjoje“.
Tačiau ir šioje istorijoje yra tas keistas ir baisus momentas – prievartautojas turi savo vaikus su aukos motina, ir jam, jau senokai esančiam suimtam, vis dar yra priskirta jų globa. Vyras reikalauja pasimatymų su šiais vaikais, skambina jiems, įtikinėja juos esąs nekaltas ir apšmeižtas.
„Byloje matome, mama kelia klausimą, kad turi vežti nukentėjusiojo broliuką ir sesutę į pasimatymus kalėjime. Kodėl aš tą turiu daryti? – klausia moteris. – Juk vaikams žala, – pastebi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė. – Iš atsakingų tarnybų moteris gauna atsakymą, kuriame pripažįstama, kad situacija negera, bet ji raginama pati ją išspręsti. Tarnybos sako, važiuok į kalėjimą ir susitark su juo, galbūt jis atsisakys globos teisių į nukentėjusiojo vaiko broliukus.“
Ką atsakys sėdintis kalėjime? Tikėtina, jis užsiutęs ant šeimos, ant visų aplinkui, nes buvo apnuoginta jo nuodėmė. Vargu ar verta stebėtis jo neigiamu atsakymu, jis nė neketina atsisakyti teisės į savo vaikus.
„Mama informuoja Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus, kad nepavyko susitarti. Tada siūlomas mediacijos kelias. Kai tai nepavyksta, einama į teismą ir vėl užsisuka ilga daina. Bet visu šiuo laikotarpiu tas žmogus reikalauja pasimatymų su vaikais, jis juo gauna. Mama privalo vežti jam vaikus į kalėjimą“, – tęsia situaciją gerai žinanti specialistė.
Pilkoji zona
Po kunigų pedofilijos skandalo teisingumo ministrė Rita Tamašunienė pasisakė, kad reikėtų plėsti teisinį reguliavimą ir nesuteikti galimybės QR kodus gauti ne tik už seksualinius nusikaltimus vaikams nuteistiems, bet ir tokiais nusikaltimais įtariamiems asmenims. Pasak jos, ši priemonė būtų ne tik kaip pasekmė už padarytą nusikaltimą, bet ir prevencija.
Tačiau net apie 65–75 proc. seksualinės vaikų prievartos atvejų yra susiję su šeimos nariais, patėviais, motinų sugyventiniais, giminaičiais, šeimos draugais ar kitais pažįstamais, kuriuos vaikas gali matyti netgi kasdien.
„Turime suprasti, kai šeimoje yra daugiau vaikų ir ikiteisminis tyrimas ar teismo procesas yra dėl vieno, prieš kurį buvo panaudotas seksualinis smurtas, tai net jei apribota teisė į šitą vaikelį, gali būti neapribotos teisė į broliuką ar sesutę. Čia matome didįjį blogį. Dažniausiai prievartautojas staiga ima labai rūpintis savo vaikais, bendravimas suintensyvėja, regis, tam veikėjui niekada nereikėjo tų vaikų, o teismo proceso metu jis tampa kone pavyzdiniu tėvu, norinčiu dėl vaikų priimti sprendimus“, – tęsia K. Mišinienė.
Anot KOPŽI vadovės, tarnybos neretai teisinasi, kad dar nėra teismo nuosprendžio, dar neįrodyta kaltė. Taip – formaliai neįrodyta. Bet tai šeimai, išgyvenančiai didžiulę dramą, reikia gyventi šiandien, reikės gyventi rytoj. Teisniai procesai – lėti. K. Mišinienė pastebi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas būna baigtas, o vaiko globos klausimas lieka neišspręstas.
„Matome, kad institucijos nepraneša viena kitai, jos neragina viena kitos. Jei iškilo vaiko tvirkinimo ar prievartavimo klausimas artimoje aplinkoje, sprendimai turėtų ateiti iš vienos platformos, – apie labai aiškius taškus, kad, nuskriaudęs vieną savo biologinį vaiką, smurtautojas automatiškai netektų galimybės bendrauti ir su kitais, aiškina K. Mišinienė. – Manau, kad įstatymų taikymui labai koją kiša tai, kad čia šeimos reikalas. Kai tokie atvejai nutinka už šeimos ribų, situacija sprendžiama labai greitai. Nuostata, kad jūs šeimoje turite išsispręsti šitą klausimą patys, palieka vaikus labai sunkioje padėtyje.“
Griežtos ribos
Dažnai girdime, kad reikia užtikrinti vaiko interesus. Tačiau šios bylos akivaizdžiai paneigia šį lozungą. „Deja, taip, šiose situacijose yra taip. Žinoma, mes turime daugybę atvejų, išspręstų labai gerai, bet štai keli atvejai parodė sistemos spragas. Čia yra visas šleifas, nes tarnybos aiškins, kad jos nekuria įstatymų, kad kitaip negali, o tik įstatymų ribose“, – pastebi K. Mišinienė.
Su vaikais dirbti yra ir sunku, ir lengva, nes jie nepažįsta gyvenimo, jie nežino, kokios jų galimybės ir negali pasakyti, kad padarytume taip, kaip jiems geriau.
„Kiek mes matėme atvejų, kai vaikas įsikibęs į prievartautoją ir sako: „Neatskirkite, aš myliu ir mane myli.“ Ir tada tarnybos sugeba įjungti aukščiausio lygio mechanizmus ir apsaugoti tą vaikelį. Tai štai apie tokius vaiko interesus mes kalbame“, – pastebi KPOŽI vadovė.
Tarnybos dažnai sako, kad geriau prastesnė, bet šeima. Kai kuriose situacijose toks teiginys tinka, tačiau K. Mišinienės patirtis kitokia.
„Toje srityje, kurioje dirbu aš, tokį pasakymą suprantu dviprasmiškai: geriau prastesnė bet šeima – tai reiškia, kad man nieko nereikia daryti, nereikia ieškoti globėjų, nesulauksime skundų iš nepatenkintos šeimos, – darbo niuansais dalijasi specialistė. – Palikę vaiką tokioje šeimoje, auginsime labai sunkias, nepraeinančias traumas turinčią kartą. Auginsime žmones, gyvenančius nevisavertį gyvenimą. Juk ne tokios Lietuvos mes norime. Čia yra sritis, kur reikalingi sudėtingi, greiti, nepatogūs sprendimai.“
Gal QR kodo naudojimo praplėtimas ar seksualinių nusikaltėlių registras, apribodamas tokio nusikaltėlio galimybes artintis prie visų be išimties vaikų, kažkiek keistų nerangius įstatymų vingius.
Kur baigiasi įstatymas ir prasideda vaiko saugumas?
Seksualinį smurtą prieš vaikus įvykdęs žmogus automatiškai nepraranda tėvystės teisių. Teisinė sistema leidžia jas riboti, tačiau tam reikia atskiro sprendimo. Atrodo, kad valstybė tokiose situacijose veikia nepakankamai greitai ir aktyviai.
Valstybės prievolė
Kai kalbama apie seksualinį smurtą prieš vaiką, norisi tikėti, kad sistema turi vieną aiškų prioritetą – jį apsaugoti. Tačiau realybėje baudžiamasis nuosprendis ir tėvystės teisės yra du skirtingi teisiniai klausimai. Žmogus gali būti nuteistas už seksualinį smurtą prieš vieną vaiką, tačiau jo teisės į kitą biologinį vaiką savaime neišnyksta.
Būtent čia atsiranda skaudžiausia spraga – ne visada tarp to, ką leidžia įstatymas, ir to, ko reikia vaikui, automatiškai atsiranda jungtis.
Žmogaus teisių ekspertė profesorė Edita Žiobienė pabrėžia, kad sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą pirmiausia turi būti vertinami jo interesai. „Tai įtvirtinta ir Vaiko teisių konvencijoje. Valstybė privalo apsaugoti vaiką visose situacijose“, – sako E. Žiobienė.
Kartu egzistuoja ir kita teisinė taisyklė – žmogui tapus tėvu, jo teisės egzistuoja, o jas riboti galima tik įstatymo nustatytais pagrindais, todėl vien baudžiamojo teismo nuosprendžio ne visada pakanka.
Įstatymas leidžia inicijuoti, kad kartu su baudžiamąja byla būtų nagrinėjama ir civilinė byla dėl tėvystės teisių apribojimo.
Dvi bylos?
E. Žiobienė pateikia esminį atskyrimą: baudžiamasis procesas nustato, ar žmogus padarė nusikaltimą, o civiliniame procese gali būti sprendžiama, kaip paskui turi būti įgyvendinamos jo tėvystės teisės.
Vadinasi, žmogus gali būti nuteistas už seksualinį smurtą prieš vieną vaiką, tačiau jeigu jo teisės į kitą atskirai neapribotos, formaliai jis gali išsaugoti teisę bendrauti su tuo vaiku.
„Visais atvejais reikalingas teismo sprendimas, – sako ekspertė. – Tokiais atvejais turėtų būti sprendžiama ne tik dėl pačios tėvystės, bet ir dėl bendravimo: kiek žmogus gali matytis su vaiku, ar apskritai gali susitikti, kokie apribojimai turi būti taikomi.“
Problema tampa dar sudėtingesnė tada, kai nusikaltimas konkrečiam vaikui nebuvo įrodytas. Tai nereiškia, kad teisiškai galima automatiškai paskelbti žmogų kaltu dėl nusikaltimo kitam vaikui.
Kas turi pasirūpinti?
Bet ar reikalingi du teisminiai procesai? Regis, galėtų pakakti vieno – vaiko skriaudėjas negali turėti jokių teisių nei į savo, nei į svetimus vaikus. „Įstatymas leidžia inicijuoti, kad kartu su baudžiamąja byla būtų nagrinėjama ir civilinė byla dėl tėvystės ribojimo“, – pabrėžia ji.
E. Žiobienė nemano, kad pagrindinė problema yra visiškai neveikiantys įstatymai. Jos kritika labiau nukreipta į tai, kaip jie pritaikomi praktikoje.
Ypač svarbus, jos manymu, yra prokuroro vaidmuo: „Labai norėčiau matyti mūsų valstybėje, kad prokuroras būtų aktyvus šitoje vietoje, tiksliau, vykdytų savo pareigą.“
Mat baudžiamajame procese Vaiko teisių apsaugos tarnyba nėra bylos šalis. Jos vaidmuo yra ribotas. Todėl, ekspertės vertinimu, būtent prokuroras turėtų įvertinti, ar kartu su baudžiamąja byla nėra būtina spręsti ir vaiko apsaugos bei tėvystės teisių klausimų.
Šioje vietoje, anot E. Žiobienės, svarbus ir vaiko advokatas, ir teisėjas. Bet kuris iš proceso dalyvių gali kelti klausimą, ar tikrai visi su vaiko saugumu susiję klausimai yra išspręsti.
Todėl problema, jos žodžiais, yra ne vien aktyvumo trūkumas. Reikia, kad institucijos suprastų, jog tokiose bylose jų pareiga nėra tik atlikti siaurą procesinį veiksmą ir padėti tašką.
Grėsmė – anksčiau
E. Žiobienė atkreipia dėmesį ir į kitą jautrią vietą – kas nutinka, kai žmogus atlieka bausmę.
„Klausimas dėl vaiko saugumo neturėtų baigtis tą dieną, kai baigiasi baudžiamasis procesas. Reikia įvertinti, ar žmogus gali grįžti į šeimą, kaip jis gali bendrauti su vaikais, ar jam taikomi apribojimai, – šiuos klausimus spręsti iš karto, nepalikti jų proceso nualintai mamai ar močiutei, E. Žiobienė mato visas įstatymines galimybes.
Ypač svarbus, jos teigimu, yra vaiko mamos vaidmuo. Jeigu mama nepripažįsta nusikaltimo, stoja ne vaiko, o kaltinamojo pusėn, vaikui tokia aplinka tampa pragaru. Todėl, E. Žiobienės manymu, vaiko apsauga turi būti vertinama nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, o ne tada, kai problema jau tampa akivaizdi.
Registras neapsaugos?
Diskusijoje apie vaikų apsaugą dažnai atsiranda ir seksualinių nusikaltėlių registrų ar kitų kontrolės priemonių klausimas. E. Žiobienė į tokias priemones žvelgia atsargiai. Jos gali būti naudingos, pvz., darbdaviui pasitikrinant žmogų, tačiau jos negali tapti iliuzija, kad problema išspręsta.
„Jos tiesiogiai nesaugo. Jos yra tam tikras įspėjimas, kad tas žmogus yra teistas už vienus ar kitus nusikaltimus. Žmogaus, kuris dar niekada nebuvo nuteistas, joks registras neparodys“, – sako ji.
Todėl, pasak ekspertės, svarbiausia neprarasti budrumo ir mokyti vaikus atpažinti netinkamą elgesį bei apsisaugoti. Tai, jos manymu, viena
iš priežasčių, kodėl lytinis švietimas vaikams yra toks svarbus.
Jeigu mama nepripažįsta nusikaltimo, stoja ne vaiko, o kaltinamojo pusėn, vaikui tokia aplinka tampa pragaru.
Silpna pagalbos sistema
Galbūt skaudžiausia E. Žiobienės pokalbio dalis – apie tai, kas vyksta po nusikaltimo. Vaikui dažnai tenka ne tik išgyventi patį smurtą, bet ir įrodinėti, kad jis sako tiesą. Jo pasakojimu abejojama, atliekami psichologiniai ir kiti vertinimai, o pats procesas gali būti ilgas.
„Teisininkui byla vieną dieną baigiasi. Vaiko ar suaugusio žmogaus, kuris vaikystėje patyrė seksualinį smurtą, gyvenimas tuo nesibaigia. Jam tenka su tuo gyventi visą gyvenimą“, – primena E. Žiobienė.
Todėl pagalba neturėtų baigtis keliais nemokamais pokalbiais su psichologu. Žmogui, kuris išgyveno tokią patirtį, pagalbos gali reikėti ir po daugelio metų. „Valstybė neužtikrins jo visaverčio gyvenimo, bet ta pagalba turėtų būti prieinama“, – įsitikinusi E. Žiobienė.
Lietuvoje pagalbos sistema per pastarąjį dešimtmetį ar penkiolika metų keitėsi ir gerėjo. Tačiau iki sistemos, kurioje vaiko interesas būtų ne tik deklaruojamas, bet ir kiekviename proceso etape realiai ginamas, dar yra ką nuveikti.
O svarbiausias klausimas lieka labai paprastas: ar valstybė turi laukti, kol grėsmė vaikui bus įrodyta, ar privalo veikti tada, kai jau yra pakankamai priežasčių ją rimtai įvertinti? Nuo to priklauso, ką iš tiesų reiškia valstybės pažadas pirmiausia ginti vaiką.
Komentaras
Inga Ruginienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė
Teistumas už seksualinį nusikaltimą vaikui nėra tiesiog faktas žmogaus biografijoje. Tai labai rimtas signalas, kai kalbame apie vaiko saugumą.
Vis dėlto reikia atskirti du dalykus. QR kodas yra saugiklis žmonėms, kurie dirba, savanoriauja ar kitaip vykdo veiklą su vaikais. Tėvų ir jų vaikų santykiai reguliuojami remiantis šeimos teise, todėl QR kodo mechanizmo tiesiogiai perkelti į tėvystės santykius negalime.
Tačiau noriu labai aiškiai pasakyti: suaugęs žmogus neturi „teisės į vaiką“. Tėvystė reiškia teises ir pareigas, bet pirmiausia – atsakomybę. O svarbiausia riba visada yra vaiko interesai ir jo saugumas.
Todėl jūsų keliamas klausimas yra visiškai pagrįstas. Jeigu žmogus yra nuteistas už seksualinį nusikaltimą vaikui, valstybės institucijos turi apie tai žinoti ir įvertinti, ar nėra grėsmės kitiems jo aplinkoje augantiems vaikams. Negalime laukti, kol problemą iškels kitas iš tėvų arba kol ji išryškės dar vienoje byloje.
Būtent šią spragą šiemet jau pradėjome lopyti. Nuo birželio 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, pagal kuriuos teismai privalo perduoti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai sprendimus bylose, kai tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai nusikalsta savo vaikui. Informacija perduodama ir tada, kai vaikui nusikalsta kartu su juo gyvenantis žmogus, net jeigu jų nesieja giminystės ryšiai, taip pat tam tikrais smurto artimoje aplinkoje atvejais.
Man tai yra labai svarbus pokytis. Tarnyba tokią informaciją turi gauti nepriklausomai nuo to, ar pati dalyvavo baudžiamajame procese. Vadinasi, ji gali įvertinti, ar kiti vaikai šeimoje saugūs ir ar reikia imtis veiksmų.
Dabar turime objektyviai įvertinti, kaip šis mechanizmas veikia praktikoje. Ar informacija pakankamai greitai pasiekia Tarnybą? Ar ji visada įvertinama? Ar reikia papildomų sąsajų su civilinėmis bylomis dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ar tėvų valdžios apribojimo?
Žinoma, tėvų valdžią apriboti gali tik teismas, įvertinęs konkretaus vaiko situaciją. Tačiau tai nereiškia, kad valstybė turi būti pasyvi. Vaiko saugumas turi būti pirmoje vietoje.
Netoleruotina, kai valstybė labai griežtai vertina žmogaus galimybę būti treneriu, mokytoju ar savanoriu, bet informacija apie jo ankstesnį seksualinį nusikaltimą vaikui šeimos byloje tampa antraeile aplinkybe.
Teistumas už seksualinį nusikaltimą vaikui turi būti vertinamas kaip ypač rimtas rizikos požymis. Gavus tokią informaciją, neturėtų būti laukiama, kol kitas iš tėvų pats pradės procesą.
Turime kuo skubiau patikrinti, ar žmogus augina kitus nepilnamečius vaikus, ar gyvena kartu su vaikais, ar vyksta civilinės bylos dėl jų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos ir ar vaikui kyla rizika.
Manau, turime labai aiškiai atsakyti, ką, gavus informaciją apie tokio masto riziką, institucija turi padaryti ir per kiek laiko. Būtent tokio aiškumo sistemai reikia.
Todėl klausimas, kurį šiandien verta kelti, yra labai konkretus: ar toks pats principas neturėtų aiškiau veikti ir tada, kai sprendžiama dėl biologinio tėvo bendravimo su vaiku ar dalyvavimo jį auklėjant?
Nesutikčiau su teiginiu, kad Lietuvos teisėje egzistuoja „tėvystės teisių viršenybė“. Vaiko interesai nėra antraeiliai. Jie turi būti pirmoje vietoje.
Man atrodo, kad šiandien turime žengti dar vieną žingsnį. Turime užtikrinti ne tik tai, kad informacija apie rimtą riziką pasiektų Tarnybą, bet ir tai, kad ji reikštų aiškius ir pakankamai greitus veiksmus.
Viešas seksualinių nusikaltėlių registras gali skambėti kaip labai aiškus sprendimas, tačiau nenorėčiau apsimesti, kad vien registras išspręs visas problemas.
Kai kurios valstybės pasirinko viešo registro modelį, kitos – tikslinio informacijos atskleidimo sistemą, kai informacija apie konkretų žmogų gali būti suteikiama tada, kai yra konkretus ir pagrįstas vaiko saugumo interesas. Manau, kad turime pasižiūrėti į skirtingų valstybių patirtį ir įvertinti, kas realiai veikia geriausiai.
(be temos)