Apie tai, ką matome žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kaip tai reikėtų vertinti, su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius.
– Kas yra neapykantos kalba ir kur yra jos ribos? Ar ji yra susijusi su socialinėmis grupėmis?
– Socialinės grupės gali būti apibrėžtos žymiai plačiau. Žmonės kartais nemėgsta miestų ar sporto komandų. Sportas yra viena iš industrijų, kuri akumuliuoja daug pykčio. Net kai mūsų rinktinė žaidžia draugiškose rungtynėse, tai pereina į atskirtų asmenų, krepšininkų ir trenerių patyčias. Patyčių elementas egzistavo visais laikais, bet algoritmų tinklai leidžia padidinti sklaidą. Algoritmai yra paremti įsitraukimu. Jei kažkas parašys piktą komentarą ir kiti žmonės į jį sureaguos, algoritmų tinklai tokį komentarą laikys aktualiausiu.
– Socialiniai tinklai jums yra lygūs algoritmų tinklams. Ar galite paaiškinti, ką vadinate algoritmų tinklais? Ar jie prilygsta žiniasklaidai, ar turi kažkokį tarpinį statusą?
– Tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje socialiniais tinklais jų niekas nevadina, nes jie neturi nieko bendro su socialiniais reikalais. Tai yra verslas, paremtas technologiniais sprendimais, šiuo atveju algoritmais, kurie vienokį turinį rodo daugiau, o kitokį mažiau. Yra galimybė nusipirkti reklamą, iškelti turinį ar susitarti, kad tam tikras turinys bus rodomas specifiniams žmonėms. Socialiniais tinklais jie buvo pradėti vadinti traktuojant, kad tai mums padeda suartėti ar atlieka socialinį vaidmenį. Bet yra daug socialinės atsakomybės bei socialinių parametrų problemų, dėl kurių Europos Sąjunga pradėjo taikyti reikalavimus. Dabar vyksta daug diskusijų dėl nepilnamečių, nes algoritmai leidžia jiems apeiti taisykles ir meluoti apie savo amžių. Todėl neutraliai vadinu juos algoritmų tinklais.
– Jūsų tarnyba sulaukia mažiausiai skundų dėl žurnalistų veiklos. Ar galima sakyti, kad žurnalistai dirba švariausiai?
– Jie dirba profesionaliausiai, nes taip yra įpratę, kartais tyčia, o kartais ne. Paradoksalu tai, kad žurnalistai turi nemažai išimčių ir net privilegijų dėl informacijos šaltinių ir privačių duomenų apsaugos, kai veikia žurnalistikos tikslais.
– Ar jūs galite pašalinti paskyras, kurių turinys pažeidžia įstatymus?
– Mes bendraujame su asmenimis, kurie pažeidžia įstatymus. Visada ieškome paaiškinimų, nes būna tiek tyčinių, tiek netyčinių pažeidimų. Kartais žmonės pasielgia kvailai ir patys panaikina turinį, o mes nutraukiame tyrimą. Būna, kad susipyksta du draugai, pasidalina privačiais susirašinėjimais ar intymiais vaizdais, o kitą dieną supranta, kad perlenkė lazdą ir pašalina turinį. Bet yra ir tyčinių pažeidimų, dezinformacijos, sukčiavimų ir kitokio žalingo turinio.
– Žvelgiant iš jūsų tarnybos pozicijos, ar etiška žiniasklaidai vaikytis skandalų?
– Etika Lietuvoje yra priskirta savireguliacijai ir įstatymas nenumato jos priežiūros. Egzistuoja pagrindiniai visuomenės informavimo principai, kuriuos mes prižiūrime, bet tai yra minimalūs standartai. Jie nekalba apie pramoginį turinį, paremtą tikromis arba išgalvotomis žmonių santykių istorijomis. Anksčiau toks žanras televizijoje buvo vadinamas muilo opera. Viešoji erdvė yra to pilna.
Etika Lietuvoje yra priskirta savireguliacijai ir įstatymas nenumato jos priežiūros.
– Sakoma, kad negalima viešai minėti vaikų ar tėvų pavyzdžių, bet yra tėvų, kurie laksto gatvėmis išsirengę ir visi tai mato. Ar tai nėra tam tikras neigiamas poveikis?
– Poveikis yra, bet jis užeina už įstatymais reguliuojamų dalykų ribos. Vieniems patinka, o kitiems nepatinka, kai mamos ar tėčiai laksto. Valstybė detaliai į tai nesikiša, bet gali atsirasti pretekstas patyčioms. Pusnuogis tėvas nebus nubaustas, bet jei kiti vaikai tyčiosis iš tos šeimos vaikų, jie sulauks pasekmių. Niekas nenusipelno patyčių dėl savo tėvų ir senelių. Tai gali būti provokacija, bet patyčios nėra pateisinamos. Jei vaikai patiria patyčias internete, raginame tėvus kuo greičiau kreiptis į mūsų tarnybą. Mes reaguojame ir šaliname netinkamą turinį. Žalingas turinys vaikams neturi būti nei pretekstas patyčioms, nei jų intymumo eksploatavimui. Tai yra raudona linija. Įstatymai nurodo įpareigojimus ir netinkamas paskyras blokuoja bei šalina.
– Kaip reikėtų vadinti internetines laidas? Ar tai yra žurnalistika?
– Daugeliu atvejų ne. Tokių laidų kūrėjai kratosi žurnalistinės atsakomybės, nenori jos ir tai yra suprantama. Teisę gyvuoti turi visi, Konstitucija garantuoja saviraiškos laisvę. Stebime tendencijas ir matome, kad informacijos, nuomonės ar vertinimo šaltiniu šiandien vis dažniau tampa ne žiniasklaida, o kiti pranašai. Tai yra beveik normalus reiškinys. Tyrimai rodo, kad skirtingose Europos Sąjungos šalyse yra dešimtys procentų žmonių, kurie vengia naujienų laidų. Žmonės nenori girdėti apie karą, ekonomines ar kitas naujienas. Jie nori gyventi saviapgaulės burbule. Tuomet supratimas apie pasaulį formuojasi iš pasakorių. Bet patiems žmonėms reikia užduoti sau klausimą: ar tikrai tokiu būdu galime objektyviai pamatyti pasaulį? Profesionali žiniasklaida pagal įstatymus ir etikos standartus yra įpareigota atskleisti bent dvi skirtingas nuomones, remtis skirtingais šaltiniais ir tikrinti faktus. Net dirbtinio intelekto sugeneruotas turinys privalo būti pažymėtas.
Profesionali žiniasklaida pagal įstatymus ir etikos standartus yra įpareigota atskleisti bent dvi skirtingas nuomones, remtis skirtingais šaltiniais ir tikrinti faktus.
– Kaip susekami pažeidėjai?
– Kai įvyksta rimti žmogaus teisių pažeidimai, sureaguoja ir pačios platformos. Europos Komisija yra labai griežtai nubaudusi pažeidėjus už sisteminius nusižengimus. Algoritmų platformos ir tinklai mato, kad reguliavimas griežtėja ir kad jie turi sąžiningiau vystyti verslą.
– Ar Lietuvoje daug putinofilų, susijusių su propaganda?
– Jų yra daug mažiau, nei mums atrodo. Susidaro įspūdis, kad pačioje Rusijoje mažėja putinofilų. Netikiu, kad tokių neadekvačių veikėjų kaip Putinas palaikymas gali būti masinis. Turiu tam tikrus duomenis, kurie rodo, kad dezinformacijos efektas mažėja. Nebeįmanoma visų laikyti kvailiais, paveiktais Rusijos propagandos. Dezinformacijos poveikis nėra amžinas.
– Kas turėtų pasikeisti viešojoje erdvėje?
– Nekalbėsiu apie neigiamus dalykus. Norėčiau, kad žmonės išmoktų būti žmonėmis. Visuomenės informavimo įstatyme yra surašyti pagrindiniai principai. Kiekvienas žmogus, einantis į viešąją erdvę, turėtų paskaityti šį straipsnį. Jame yra pateiktas humanizmo principas. Jei žmogus žmogui bus žmogumi, didžiosios dalies problemų nebeturėsime.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)