Renginio aprašyme sakoma, kad tokiu būdu siekiama išreikšti nepritarimą Lietuvoje įsivyravusiai „antimigrantų politikos lavinai“. „Lietuvą su trenksmu pasiekė antimigrantų politikos lavina, kuri yra kuriama iš baimės, ksenofobijos, alarmizmo ir kaltės suvertimo ant migrantų. Tačiau mes atmetame naratyvus, nukreiptus prieš migrantus, ir smerkiame tuos, kurie skleidžia tokią retoriką“, – socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė organizatoriai.
Katedros aikštėje susirinko ne tik mitinguotojai, bet ir skeptiškai iniciatyvą vertinantys gyventojai, nešini Lietuvos vėliavomis. Dalis jų veidus buvo užsidengę kaukėmis, gobtuvais ar akiniais nuo saulės. Jie skandavo „Lietuva liks balta“, turėjo plakatus su užrašais „Balta Lietuva – graži Lietuva“, „Baltųjų gyvybės svarbios“.
Kaip skelbta, eitynių iniciatoriai teigė reikalaujantys geresnių gyvenimo sąlygų pabėgėliams, aiškesnio natūralizacijos proceso, didesnio finansavimo bei atsakomybės migrantų integracijos programų srityje ir su neapykantos kalba susijusių įstatymų pertvarkos.
Apie migrantų situaciją šalyje bei visuomenės požiūrį į ją su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Seimo narys, Mišrios Seimo narių grupės atstovas Vytautas Sinica (toliau – V. S.), Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovas Simonas Gentvilas (toliau – S. G.) ir asociacijos „Investors’ Forum“ vykdomasis direktorius Vytautas Šilinskas (toliau – V. Š.).
– Simonai, sakėte, kad proteste nebuvote, bet būtumėte buvęs. Kodėl?
– S. G.: Mažumų teises turi ginti ir tie, kurie yra daugumoje. Šiandien turime suprasti, kad migrantai ir kitataučiai yra dalis Lietuvos visuomenės. Jie neturi savo balso, bet yra nuolatos šmeižiami, rodant išskirtinai siaurus pavyzdžius. Mes kaip žmonės bijome to, ko nepažįstame. Bazinis mūsų instinktas yra išsigąsti. Dalis politikų tą baimės politiką varo, nors Lietuvoje turime beveik 200 tūkst. kitataučių ir šiuo metu problemų nėra. Mes galime turėti problemų ateityje dėl integracijos stokos, bet kriminalinių atvejų nėra. Visi, kurie atvažiuoja, yra dirbantys. Daugelis jų yra studentai, ketvirtadalis užsieniečių yra ukrainiečiai, o kitas ketvirtadalis – baltarusiai. Neatsakingos kalbos apie šias grupes, kurios neturi nei eterio, nei politinės įtakos, skaldo mūsų visuomenę ir kelia baimę žmonėms, kurie pabėgo nuo karo ar nuo Lukašenkos režimo.
– Ar matote aktyvaus, priešiško nusiteikimo prieš migrantus pavyzdžių?
– S. G.: Kaip pavyzdį galiu pateikti vidaus reikalų ministrą. Mes turime kontroliuoti migraciją ir remti pasieniečius. Bet jis dažnai susimaišo nelegalius migrantus su legaliai dirbančiais, studijuojančiais ir gyvenimą čia kuriančiais žmonėmis. Nekalbama apie tai, ką jie atneša visuomenei. Bet, pavyzdžiui, nuolatos kalbama apie apie 50 pabėgelių iš Kipro, kuriuos turėtume priimti pagal Europos solidarumo paktą. Iš to išpučiamas didelis klausimas, kai mes su migrantais iš esmės susitvarkome.
– Ar matote pagrindą tokiam protestui? Kartais atrodo, kad jūsų bei kitų politikų kalbos galėtų sėti tam tikrą nepasitenkinimą kitataučiais Lietuvoje.
– V. S.: Nemanau, kad tai yra pagrįsta ar kad egzistuoja kažkoks politinio lygmens priešiškumas užsieniečiams. Manau, kad aš prie to daug prisidėjau ir tikiuosi, kad tai yra gerai.
Situacija per pastaruosius porą metų tikrai keitėsi. Kai 2024-aisiais vyko rinkimai, tyrimai rodė, kad migracijos klausimas beveik nerūpi Lietuvos visuomenei. Dabar visi tyrimai rodo ir kasdienybėje galime jausti, kad migracijos klausimas Lietuvos visuomenei rūpi. Pradedama suvokti, kad iš to kyla grėsmės ir neigiamos pasekmės.
Absoliuti dauguma migracijos Lietuvoje yra legali. Aš irgi manau, kad 50 migrantų iš Kipro yra žiniasklaidos išpūsta tema. Bet tai, kad šiandien turime 200 tūkstančių užsieniečių Lietuvoje, yra problema. Neužtenka, kad jie dirba ir yra legalūs. Jie nei mokosi kalbos, nei integruojasi, nei tai yra realu tai pasiekti, o Lietuvos valstybė nelabai stengiasi dėl to. Jeigu mes nueisime tokia kryptimi ir masiškai didinsime užsieniečių skaičių Lietuvoje, įvyks visuomenės perkeitimas.
Manau, kad pastaraisiais metais migrantų skaičius Lietuvoje nepaaugo, bet per tą laiką augo suvokimas, kad egzistuoja problema. Žmonės vis labiau fiziškai mato, kad visuomenė keičiasi ir ji nebėra tokia, kurioje jie užaugo ir kurią jie norėtų palikti savo vaikams. Tai yra grėsmė, kurios nepanaikins joks legalus darbas ir mokesčiai.
– Kokia bus Lietuva, jei čia atsiras daugiau migrantų? Valstybės visada šiek tiek keičiasi ir pati Lietuva nebėra tokia, kokia buvo Smetonos laikais.
–V. S.: Gali keistis kultūrinės normos ar technologijos.
– Bet mes iš Vakarų pasiėmėme ir technologijas, ir kai kurias kultūrines normas ar įstatymus. Visi vėjai vienaip ar kitaip pučia per Lietuvos žemę.
– V. S.: Teisingai. Iš tikrųjų vyksta kultūriniai mainai, technologiniai bei teisiniai pokyčiai. Tai yra normalu, bet bendra norma yra tokia, kad visus pokyčius šalys kontroliuoja. Masinis demografinis pokytis yra gana naujas dalykas. Prieš 30 metų manėme, kad viskas yra puiku, bet dabar Švedijos, Nyderlandų ar Ispanijos pavyzdžiai rodo, kad tai gali sukelti problemų.
Simonas sako, kad nusikaltimų dar neturime, todėl viskas yra gerai. Sutinku, didelės nusikaltimų bangos dėl migracijos neturime, nes didžioji dalis šių žmonių yra dirbantys ir jų kasdienybė nėra asociali. Jei augimo tendencija tęsis ir per keturis metus migrantų skaičius padidės beveik keturis kartus, su šia tendencija būtume pirma šalis Europos istorijoje, į kurią neatėjo tos pačios problemos. Ukrainiečius ir baltarusius keičia iš islamiškų šalių atvykstantys žmonės, kurie pakeis dinamiką.
– Kaip jaučiasi verslas, bandydamas gauti migrantų iš užsienio? Ar nejaučiate spaudimo to nedaryti?
– V. Š.: Šioje temoje yra labai daug priešingų emocijų, kurios trukdo diskutuoti. Dalis emocijų yra pyktis ir baimė. Žmonės bijo kitokių ir iš to kyla atstūmimo reakcija. Kita vertus, socialinis jautrumas kartais yra perdėtas. Empatijos irgi gali būti per daug. Kai kažkas sako, kad turime padėti viso pasaulio žmonėms už mokesčių mokėtojų pinigus, mes to nepalaikome.
Reikia racionalios politikos, nepaisant to, kad Lietuvoje neturime politinio sutarimo dėl migracijos politikos. Bet iš to, kas vyksta, matau, kad dėl kelių dalykų sutarimas Lietuvoje yra. Mes sutariame, kad norime, jog žmonės atvyktų legaliai. Užsienyje apie tai vis dar diskutuojama ir svarstoma apie atviras sienas. Ir pas mus buvo protestuotojų, kurie siūlė priimti pabėgelius, kritikavo mane ir sakė, kad esu neempatiškas. Kaip tik tą savaitę nuskendo penkių asmenų šeima. Atsakiau, kad mūsų politika yra ne tokia. Kai atvykstama legaliai, žmonės nebemiršta. Siunčiame aiškią žinutę, kuri galbūt yra socialiai nejautri, bet racionali politika veikia.
Taip pat vis dar matau diskusiją apie tai, kad reikia dirbančių žmonių. Praėjus dvejiems metams po karo Ukrainoje pradžios, su vokiečių atstovu kalbėjau apie tai, ką jie daro su pabėgeliais. Mes nuo pirmos dienos užregistravome juos užimtumo tarnyboje ir turėjome didžiausius atvykstančių ir dirbančių ukrainiečių skaičius Europos Sąjungoje. O vokiečiai dar du metus diskutavo, ar ukrainiečiams reikia dirbti. Mums atrodė, kad padėti reiškia duoti darbą ir galimybę užsidirbti. Reikia dirbančių žmonių. Šalys, kurios priima migrantus darbui, saugumo problemų neturi.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)