Ar privaloma veikla gali išugdyti savanorystės įprotį ir pilietiškumą? Ko šiandien labiausiai trūksta mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimui? Ir kaip turėtų atrodyti sistema, kurioje laimi ir mokinys, ir bendruomenė? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Nacionalinio savanorystės standarto kūrėja, savanorystės ekspertė dr. Neringa Kurapkaitienė (toliau – N. K.), švietimo, mokslo ir sporto viceministras, atsakingas už bendrąjį ugdymą, Jonas Petkevičius (toliau – J. P.) ir Lietuvos skautijos vyriausioji skautininkė Gabrielė Kučytė-Bunė (toliau – G. K.-B.).
– Kaip ministerija vertina dabartinę situaciją? Koks yra atotrūkis tarp teorinio plano ir praktinio įgyvendinimo?
– J. P.: Šiandien matome, kad nuo teorijos iki praktikos yra didelis žingsnis. Buvo skiriama daugiau dėmesio formaliai valandų apskaitai, kad vaikai susirinktų valandas, nesvarbu kaip. Tačiau nuo šių metų dedame dideles pastangas, kad veiklos būtų prasmingos ir ugdytų mokinius. Tai yra ugdymo proceso dalis, lygiai taip pat, kaip matematikos ar lietuvių kalbos pamokos.
Pirmasis dalykas, kurį akcentavome – kad vaikas valandas rinktųsi ne bet kaip, o iškeltų idėją. Mokykloje turėtų būti paskirti kuratoriai, padedantys vaikams susirinkti valandas. Vaikas turėtų išsikelti idėją, remdamasis žiniomis, gebėjimais ir vertybėmis, o tada detaliai suplanuoti, kokioje organizacijoje galėtų tą idėją įgyvendinti. Tuomet vaikas galėtų nueiti į įstaigą, kur jį pasitiks mentorius ir parodys, kokia yra veiklos prasmė. Tada jis turėtų reflektuoti ir aptarti, ką darė, kokią naudą davė bendruomenei bei kaip patobulėjo pats.
Veiklos turėtų atitikti vaikų amžių. Mažesni vaikai pradėtų nuo grupinių veiklų, o vyresnieji rinktųsi savanorystę, patys kurtų bendruomenės projektus ir pajaustų, kad veikla turi būti susijusi su jų ateitimi. Tai galėtų padėti stiprinti vaiko savimonę bei pasijusti bendruomenės dalimi.
Nuo kiekybės perėjome prie kokybės. 11–12 klasėse valandų skaičius yra sumažintas, kad vyresni vaikai dar labiau įprasmintų šį laiką. Taip pat yra įskaitomas laikas, kai vaikas ruošiasi, planuoja ir reflektuoja. Praplėtėme ir veiklas, kuriomis galima užsiimti. Mokinys gali dalyvauti mokinių bendrijos veikloje, krašto apsaugos savanorių pajėgose, koncertuose, parodose ir įvairiose akcijose. Manau, kad dabar tvarka yra aiškesnė.
Labai reikalingas tinklas, į kurį ateitų mokinys. Nevyriausybinės organizacijos galėtų priimti, suteikti sąlygas, mentorius ir palydėti vaiką, kad jis jaustųsi saugus. Taip pat labai svarbu, kad toks tinklas būtų visose savivaldybėse ir apimtų visus regionus.
– Neringa, kaip jūs vertinate ministerijos pastangas ieškoti prasmės? Kaip užtikrinti, kad šios valandos netaptų kryželiu popieriuje?
– N. K.: Noriu pasidžiaugti, kad viceministras mini, jog tai nėra kažkokios valandos – tai yra ugdymo proceso dalis, kuri turi būti reflektuojama. Man iškart nušvinta šviesus rytojus. Tai reiškia, kad mokyklose atsiras žmonės, kuriems rūpi, kas atsitiks su jaunuoliais ir vaikais, kurie išeina į bendruomenę atlikti socialinių-pilietinių valandų.
Pirmas klausimas, kuris man kyla – kaip socialinės-pilietinės valandos siejamos su savanoryste? Tai, kas privaloma, nėra savanorystė. Kaip padėti nevyriausybinėms ir viešojo sektoriaus organizacijoms priimti jaunuolius? Kaip atskirti, kad tai yra socialinės-pilietinės valandos? Kaip sustiprinti organizacijas ir viešojo sektoriaus įstaigas, kad jos būtų pajėgios priimti jaunuolius? Įstaigos turi skirti papildomus resursus, nes jaunuoliai prisideda nedaug. Bet niekas už tai nemoka – nei savivaldybė, nei mokykla, nei tėvai. Kitas klausimas – kaip finansuojamos organizacijos, kurios priima jaunuolius socialinėms-pilietinėms valandoms? Tų valandų yra nedaug. O trečias klausimas – kaip užtikrinti, kad organizacijos, į kurias ateina jaunuoliai, kokybiškai atliks savo darbą? Kai infrastruktūra yra grįsta gera valia, atsakomybė yra slidi.
– Kokių idėjų turi ministerija?
– J. P.: Atlygis savanoriškoms nevyriausybinėms organizacijoms nenumatytas. Tačiau į valandas yra įskaičiuotas pasirengimo etapas. Nevyriausybinės ir kitos organizacijos mokykloms turės pateikti informaciją apie save. Jaunuoliui bus būtina susipažinti su organizacija ir jos veikla. Siekiame, kad atėjęs jaunuolis jau turėtų žinių ir galėtų būti savanorio pagalbininku. O tam, kad veikla nebūtų vykdoma dėl parašo, yra privaloma refleksija, grįžtamasis ryšys. Vaikas turės pasakyti, ką jis veikė ir mokykla tai žinos. Be to, dabar neužtenka tik valandų, reikia išlaikyti įskaitą.
– Lietuvos skautija ėmėsi milžiniško projekto, skirto moksleivių pilietiniam įsitraukimui. Kokius pagrindinius nusiskundimus ar poreikius išgirdote iš mokyklų bei moksleivių?
– G. K.-B.: Projektą inicijavo penkios didžiosios organizacijos, ne tik mes, bet ir Moksleivių sąjunga, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, „Caritas“ bei Maltiečiai. Organizacijų tinklas yra platus.
– Kiek yra savivaldybių, kuriose nėra nevyriausybinių organizacijų?
– G. K.-B.: Mes atradome dvi – Pagėgius ir Neringos savivaldybę. Pirma mūsų projekto veikla buvo moksleivių apklausa. Ji buvo daryta gegužės mėnesį ir labai daug dalykų jau yra atliepta per pokyčius. Gali būti, kad kai kurios problemos nebėra tokios aktualios.
Pagrindinė problema, kurią įvardija moksleiviai, yra atlikimo forma, nesuteikianti pasirinkimo laisvės. Yra mokyklų, kurios pasako, kad mokinys turi sunešioti knygas ar grėbti lapus ir neišleidžia į nevyriausybines organizacijas. Su šia problema vis dar susiduriame, bet tikimės, kad to bus kuo mažiau. Moksleiviai nori saviraiškos laisvės.
Kita moksleivių išsakyta problema yra informacijos ir infrastruktūros trūkumas. Moksleiviai nežino, kur gali atlikti valandas ir į kurias organizacijas kreiptis. Džiugu girdėti iš viceministro, kad pagrindinės problemos yra atliepiamos.
– Kaip praktiškai atrodo moksleivių kelionė jūsų projekte?
– G. K.-B.: Projektas vis dar yra parengiamojoje stadijoje. Su partneriais ruošiamės, mums prireikė labai daug laiko, bet rudenį planuojame startuoti. Yra du projekto ciklai. Skelbsime konkursą moksleiviams. Jų idėjoms yra numatyta 811 tūkstančių eurų suma. Jie galės rašyti projektus, paraiškas ir idėjas, kaip palengvinti gyvenimą bendruomenei bei įdomiau atlikti socialines pilietines valandas. Patys moksleiviai turės identifikuoti problemas, inicijuoti sprendimo būdus ir susiplanuoti finansus. Tai padės ugdyti ir kitas kompetencijas – finansinį raštingumą, laiko planavimą bei kitus dalykus.
Taip pat ketiname apmokyti mokyklų mentorius ar atstovus, dirbančius su socialinėmis pilietinėmis valandomis. Stiprinsime mokyklas ne tik per moksleivius, bet ir per atstovus. Kai moksleiviai parengs savo projektų idėjas, jie galės balsuoti. Bus sudaryta vertinimo komisija iš mūsų projekto partnerių ir patys moksleiviai galės balsuoti už siūlomas idėjas. Atrinktos idėjos bus įgyvendinamos, o tuomet apdovanosime geriausias iš jų. Planuojame išleisti leidinį apie geriausius pavyzdžius.
Paraleliai vyks ir kita projekto veikla. Mūsų partneriai bei kitos nevyriausybinės organizacijos bus kviečiamos į veiklas, skirtas ne tik moksleiviams, bet ir mokykloms, tėveliams bei visoms bendruomenėms. Rodysime savo pavyzdžius, kaip veiklos gali būti atliekamos, pristatysime organizacijas ir skatinsime bendradarbiavimą. Kartais tenka girdėti, kad mokytojai skeptiškai žiūri į nevyriausybines organizacijas. Norisi šiuos stereotipus sugriauti.
– Kokio ilgalaikio pokyčio tikitės Lietuvos mokyklose ir bendruomenėse?
– G. K.-B.: Norėtųsi, kad tai nebūtų vienkartinis projektas ir kad būtų pokytis. Pirmųjų pokalbių apie projektą metu svarstėme, kad siekiame pakeisti požiūrį į socialines pilietines valandas, sugriauti stereotipus ir paversti tai moksleivių saviraiškos, o ne prievartos veikla. Nepavyks to padaryti per vienerius metus, bet antraisiais metais tikimės, kad pokytis bus matomas. Po projekto būtų naudinga padaryti antrą tyrimą ir įvertinti pokyčius.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai