Sėkmės oazė tuštėjančiame kaime: Vilūnų bendruomenė kuria ateitį, kurios negarantuoja politikai

Įsuko nauja banga

Dabar mažiau nei 200 gyventojų turinčio kaimo bendruomenė įkurta per Kūčias, 2003 m. gruodžio 24 d. Pagrindinis vedlys, pasak pirmininko, buvo LEADER programa, per kurią buvo finansuojami projektai ir vystomos veiklos. Ne mažiau svarbus buvo ir kitas finansinis svertas – Kaimo plėtros programos projektai.

„Kai ateina nauja banga, pagal ją visi ir juda. Ne išimtis buvome ir mes. Norėjome susitvarkyti viešąsias erdves, išlaikyti, nepaleisti griūti turimą teritoriją, kad ji nevirstų užterštu kampu. Niekas kitas juk nesutvarkys, jei pastangų nedėsime patys“, – pradžią prisiminė pašnekovas.

Tuo metu E. Cikanavičius turėjo apleistą pastatą, todėl nutarė jį sutvarkyti, perduoti bendruomenės reikmėms ir įveiklinti. Esmė, jo žodžiais, buvo, kad patalpos nedustų, neištuštėtų, kad jose virtų gyvenimas, verslai.

Eugenijus Cikanavičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Ištraukė iš šešėlio

Bendruomenės pirmininkas – atviras: kai kurios paslaugos buvo teikiamos, tačiau visa tai vyko šešėlyje, o veikla buvo palyginti primityvi. Norėta tuos žmones normaliai įdarbinti, kad jie turėtų socialines garantijas, o veikla būtų oficiali. „Tuo metu gal jiems ir atrodė gerai veikti šešėlyje, bet juk kada nors ateina pensija, prireikia pasinaudoti socialinėmis garantijomis“, – sprendimą argumentavo bendruomenės vadovas.

„Pagrindinė mintis buvo sukurti paslaugas vietoje, kad gyventojams nereikėtų lakstyti ratais, kvadratais“, – vaizdžiai sumanymą apibūdino pašnekovas.

Poilsiui: bendruomenei pavyko visuomenės reikmėms įteisinti prieigą prie ežero. / Vilūnų bendruomenės archyvo nuotr.

Plėstis neapsimokėtų

Suremontuotose patalpose veikia grožio salonas, kuriame profesionali meistrė Jūratė Lazarevičienė daro manikiūrą, pedikiūrą, atlieka veido priežiūros procedūras, teikia plaukų kirpimo, šukavimo paslaugas.

Šalia įsikūrusi kūrybinė studija – Tekstilės ir odos dirbinių dirbtuvės. Joje iš didmiesčio į vienkiemį atsikrausčiusi menininkė Anžela Gan-Kanapinskienė iš odos kuria rankines, kuprines, kitas mielas smulkmenas.

Vyriškajai verslo pusei atstovauja autoservisas ir techninės paslaugos: bendruomenė plečia savo veiklą į praktinę, techninę sritį, užtikrindama reikalingą pagalbą vietos vairuotojams ir kurdama papildomų darbo vietų.

Taip pat yra meistras, atliekantis statybos ir remonto darbus.

„Šiuo metu įdarbinti keturi žmonės“, – reziumavo pašnekovas. Paklaustas, ar šis skaičius jau baigtinis, ar dar mąstoma apie kitokias paslaugas, E. Cikanavičius sakė, kad iki šiol darbo vietos buvo kuriamos žmogui, norinčiam ką nors daryti konkrečiai, jam pritaikant tą darbo vietą.

„Tiesą pasakius, šiuo metu galėtume įdarbinti dar vieną žmogų, tačiau mokestinė sistema tam nepalanki, su keturiais etatais dar išsitenkame PVM ribose, o toliau jau reikėtų buhalterio, direktoriaus, ir veikla jau nebūtų pelninga. Buvo pažadas pakelti PVM ribą, tačiau kalbos ir liko pažadu, buvo numota ranka“, – apgailestavo pirmininkas.

Rūpestis: bendruomenė sutvarkė 1810 m. statytos Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios aplinką. / Vilūnų bendruomenės archyvo nuotr.

Atviri visiems

Tai, kad apleistą, kiaurais langais ir stogais pastatą pavyko paversti jaukiais bendruomenės namais, pirmininkui ir kelia daugiausia džiaugsmo. Laiku, neprarijus privatizacijai, visuomenės reikmėms įteisinta ir prieiga prie ežero, sutvarkyta 1810 m. statytos Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios aplinka.

„Daugiau tokių erdvių neturime, viską, ką galėjome, jau esame sutvarkę. Viskas buvo daroma iš idėjos savam kraštui, ieškome galimybių, kaip gyventi gražiau, moderniau“, – patikino pašnekovas.

Bendruomenės namai, pasak E. Cikanavičiaus, atviri visiems: kam reikia – šarvoja, kas nori – veseilioja ar baliavoja. Per tiek laiko niekam nebuvo pasakyta, kad negalima. Žinoma, galioja šventa taisyklė: jei kas nors buvo sugadinta – atstatyti be atsikalbinėjimo.

Viskas buvo daroma iš idėjos savam kraštui, ieškome galimybių  gyventi gražiau, moderniau.

Sauja veikliųjų

Pirmininkas – ūkiškas, racionaliai viską apskaičiuojantis žmogus, tad ar bendruomenės veikloje lieka vietos kultūrai? Bendruomenė kultūrinio gyvenimo neįsivaizduoja be didžiulės, kas trejus metus rengiamos kraštiečių šventės, vieno renginio pavasarį, poros vasarą ir vieno rudenį.

E. Cikanavičiaus nuomone, neverta švenčių organizuoti dėl pliusiuko, kas savaitę, nes jos žmonėms paprasčiausiai nusibostų. Kad taip nenutiktų, tradiciniai susiėjimai rengiami skirtingose erdvėse: sutvarkytoje prieigoje prie ežero, bažnyčioje ar bendruomenės namuose.

„Visur: tiek kultūroje, tiek parapijoje, tiek bendruomenėje – sukasi tie patys žmonės. Jų – tik sauja ir tie patys sensta. Tačiau viskas yra vienoje vietoje ir visi darniai darbuojasi. Tarkime, kultūros darbuotojas vienas, be žmonių, nieko negalėtų padaryti. Žmonės, gal ir sugebėtų patys surengti renginį, bet tai būtų sudėtinga, todėl viskas natūraliai susistyguoja“, – sakė E. Cikanavičius.

Kas daro išskirtinę

Šiuo metu Vilūnų bendruomenė, priešingai nei daugelis kaimo organizacijų, veikiančių tik iš paramos, vykdo realią veiklą. Jos metinės pajamos siekia apie 64–69 tūkst. eurų.

Reta šalies bendruomenė gali pasigirti ir laikraščiu, išleidžiamu kraštiečių šventės proga.

Unikali ji ir dėl to, kad turi pasitvirtinusi 2021–2027 m. veiklos strategiją su stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analize, priemonėmis tvariai ir gyventojų poreikius atitinkančiai aplinkai formuoti.

„Vilūnų kaimo bendruomenė stebina savo verslumu ir paslaugų įvairove. Veikla, apimanti grožio saloną, tekstilės ir odos dirbinių dirbtuves ir autoservisą, rodo, kad kaimo bendruomenė gali sėkmingai teikti kokybiškas, miestui būdingas paslaugas“, – yra sakęs Kaišiadorių rajono meras Šarūnas Čėsna.

Bendruomenė, sugebėjusi sukurti verslo ekosistemą, už savo išskirtinę veiklą pernai spalio 8 d. Kaišiadorių rajono kaimo bendruomenių 20-ajame susitikime oficialiai buvo pripažinta šauniausia Kaišiadorių rajono kaimo bendruomene.

Reakcija: tai, kad apleistą, kiaurais langais ir stogais pastatą pavyko paversti jaukiais bendruomenės namais, pirmininkui kelia daugiausia džiaugsmo. / Vilūnų bendruomenės archyvo nuotr.

Ką slepia titulas

Blizgantis šauniausios bendruomenės titulas slepia ne tik apmaudą dėl nepalankios mokestinės politikos, bet ir nerimą dėl kaimo senėjimo ir tuštėjimo: pernai Vilūnuose mirė šeši žmonės, o gimė tik vienas.

E. Cikanavičius negailėjo karčių žodžių politikams, nemąstantiems, kaip skatinti gimstamumą arba siūlantiems juokingas priemones. „Pailginus pensinį amžių, bobučių indėlis į anūkų auginimą nyksta, poros, neturinčios tokios paramos, renkasi daryti karjerą, o vietoj vaikų augina šuniuką arba kačiuką. Lietuva jau pasiekė 0,95 vaiko vienai porai koeficientą – tai negrįžtamas procesas, griūtis. Gyvasties nėra, sodybos – tuščios, iš kaimo, kur kažkada į mokyklą eidavo 15–20 vaikų, šiandien nieko nėra“, – skaudulius vardijo pašnekovas.

Jo žodžiais, savaitgaliniai gyventojai, atvažiuojantys smagiai praleisti laiko, išsikepti šašlyko ir burbantys, kad ramybę drumsčia mūkiančios karvės ar lojantys šunys, laukuose dirbančių traktorių burzgimas, tuštėjimo nesustabdys.

„Reikėtų kokios nors stambesnės verslo įmonės, kad turėtų kur dirbti jaunimas. Kol nėra darbo, jaunimas išsivažinėja. Kas bus, kai išmirs dabartiniai gyventojai?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Paklaustas, kiek dar užteks kantrybės vilkti sunkų pirmininko jungą, A. Cikanavičius šypsojosi: „Kol neišmes, tempsiu, bet jau būtų gerai, kad kas nors pakeistų, nes tikrai turiu veiklos.“ Paatviravo, kad nepalikti pareigų sulaiko ir abejonė, ar, įvykus pokyčių, nebus apleista tai, kas jau padaryta.