– Kada ir kodėl nutarėte prisijungti prie Šaulių sąjungos? Ar buvo akimirka, kai supratote, kad vien akademinės veiklos Jums nebepakanka ir norisi prisidėti prie valstybės saugumo?
– Į Lietuvos šaulių sąjungą nusprendžiau stoti 2022-aisiais, kai supratau, kad nuolatinis informacijos sekimas, žinių stebėjimas iš kariaujančios Ukrainos tampa pasyvia priklausomybe nuo medijų. Juk reikia imti ir kažką aktyviai daryti! Tiesiog daryti ką nors konkrečiai.
Jūs teisi: turbūt buvo tas momentas, kai supratau, kad akademinė veikla, tas savotiškas humanitarų burbulas tampa nebepakankamas. Prasidėjus karui Ukrainoje, dukra – gydytoja anesteziologė-reanimatologė – pasirinko papildomą karo mediko specializaciją. Man tai irgi buvo postūmis ne tik kalbėti, o nuveikti ką nors konkrečiai. Labai aiškiai žinojau, kad noriu. Vadinasi, ir galiu.
– Ar ilgas ir sudėtingas buvo kelias į šaulius? Ko teko išmokti?
– Kelias nebuvo sudėtingas, bet šiek tiek užtruko. Nusprendžiau 2022-ųjų pabaigoje. 2023 m. pradžioje parašiau prašymą stoti į Lietuvos šaulių sąjungą, bet kol surinkau visus privalomus dokumentus (medicininės pažymos, rekomendacijos iš darbovietės ir kt.), tai užėmė laiko. Į tų metų pavasario priesaikos ceremoniją nespėjau, tad prisiekiau tarnauti Tėvynei 2023 m. lapkritį.
Tik norėčiau pabrėžti, kad sprendimas nebuvo spontaniškas – dar gerokai iki karo pradžios žvalgiausi į Lietuvos šaulių sąjungą ir į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Paskui supratau, kad laikas eina, o aš vis tebesižvalgau. Tad 2022-ųjų vasaris buvo tas iššovęs kamštis priimti konkrečius ir realius sprendimus. Kadangi neturėjau jokio specialaus karinio pasirengimo, daugelio dalykų teko mokytis nuo pradžių, gilintis, aiškintis, pvz., topografiją, karinės technikos atpažinimą, minų veikimą, ir kitką, kas susiję su ginklais ir šaudyba.
– Daugelis mano, kad šauliais tampa tik fiziškai itin gerai pasirengę ar karinės patirties turintys asmenys. Ką pati atsakytumėte žmogui, kuris abejoja, ar šaulystė apskritai tinka jam?
– Atsivertus Lietuvos šaulių sąjungos interneto puslapį, galima pamatyti, kiek daug specializacijų siūlo Lietuvos šaulių sąjunga: bepiločių sistemų, medicininės paramos, psichologinių operacijų, kinologijos, kultūrinės ir meninės veiklos, karo nusikaltimų fiksacijos, rezistencijos ir kt. Vadinasi, Šaulių sąjungoje laukiami visi, kurie gali bet kuriuo būdu prisidėti prie šalies gynybos. Pateikus dokumentus galima rinktis ginkluoto pasipriešinimo bazinį šaulio įgūdžių kursą (BŠĮK) arba neginkluoto pasipriešinimo (pilietinio pasipriešinimo).
Žinoma, pasirinkus ginkluotą pasipriešinimą, judėjimo daugiau: bus ir taktinių pratybų miške su ginklu, visa ekipuote ir kuprine ant pečių, tad bent jau minimalus fizinis pajėgumas būtinas. Tačiau šauliais tapti ir sėkmingai šaulystės keliu eiti, tarnauti Lietuvai gali ne tik ypač sportiški ar turintys karinės patirties žmonės. Pasirinkus ginkluoto pasipriešinimo kelią, šaudybos dalykų bus mokomasi – tam skirtos ir teorinės paskaitos, ir praktiniai užsiėmimai, taktinės lauko pratybos. Pasirinkus neginkluoto pasipriešinimo kelią, dažniausiai vyksta miesto pratybos, mokomasi stebėti informacinę erdvę ir socialinius tinklus, dalyvauti veiklose, skirtose neginkluoto pasipriešinimo funkcijoms atlikti.
Galėčiau paminėti kelis puikius pavyzdžius, kai neginkluoto pasipriešinimo veiklas puikiausiai vykdo broliai ir sesės, turintys judėjimo negalią. Tai geriausias įrodymas, kad tarnauti Tėvynei, pasirinkdami tinkamiausius būdus, galime visi. Pvz., kviečiami ir tie, kurie moka ir mėgsta gaminti.
Tai ypatingi žmonės. Išsilavinę, apsiskaitę, intelektualūs. Žmonės, kurie, atėjus dienai X, nė nesvarstydami kils ir eis ginti Lietuvos, kiekvieno mūsų žemės kvadratinio metro.
– Kas Jus labiausiai nustebino įsiliejus į Šaulių sąjungą – ne karine prasme, o kalbant apie žmones, bendruomenę ir tarpusavio santykius?
– Man šaulystė buvo atradimas ir didžiausia dovana visomis prasmėmis. Žinoma, svarbiausia – žmonės. Ne kartą esu minėjusi, kad, būdama šios organizacijos nare sutikau žmonių, kurių greičiausiai nebūčiau sutikusi, nes civiliniame gyvenime sukamės gana skirtingose orbitose. Tačiau tai ypatingi žmonės. Išsilavinę, apsiskaitę, intelektualūs. Žmonės, kurie, atėjus dienai X, net nesvarstydami kils ir eis ginti Lietuvos, kiekvieno mūsų žemės kvadratinio metro. Tikrai jie visi eis: advokatai, žurnalistai, poetai, dainininkai, dėstytojai, mokslininkai, nekilnojamojo turto ekspertai, vadybininkai, finansininkai. Tai žmonės, kuriais tikiu, kurie motyvuoja. Ne veltui mes vienas kitą vadiname broliais ir sesėmis. Tai tikrai ypatinga bendruomenė. Džiaugiuosi būdama jos dalimi.
– Ar buvimas šaule pakeitė Jūsų požiūrį į kasdienį gyvenimą: saugumą, atsakomybę, net į iš pirmo žvilgsnio visai įprastus dalykus?
– Tikrai taip. Pirmiausia todėl, kad turime ir gauname šiek tiek daugiau žinių, daugiau domimės, analizuojame. Buvimas tarp brolių ir sesių šaulių suteikia ir tam tikrą saugumo jausmą – žinai, kad greta tavęs yra keli tūkstančiai. Jie pasiruošę ir pasiryžę. Žinoma, šaulystė išmokė mane labai planuoti laiką, nes veiklų daug, daug mokymų ir pratybų, tad turi išmokti derinti su asmeniniu gyvenimu ir pagrindiniais darbais. Ne kartą esu uniformą persirengusi tiesiog auditorijoje, iš karto po paskaitų, nes po jų turi skubėti į užsiėmimus. Tad pirmiausia išmokstame griežtos disciplinos: būti laiku (įprastai šauliai visada atvyksta 15 minučių anksčiau iki numatyto renginio), jeigu pasakei, kad dalyvausi, vadinasi, ir dalyvauji, nesvarbu, kas nutiktų. Žinoma, įprastą kasdienį gyvenimą vertini iš kitos perspektyvos: štai visai netoliese vyksta karas, žūsta žmonės, tad labai reikia, kad visi mes susitelktume, o ne susipriešintume, matytume ir suprastume esminius dalykus.
– Kokių savybių šaulystė pareikalavo iš Jūsų labiausiai? Galbūt teko įveikti baimes ar peržengti ribas, kurių anksčiau nė neįsivaizdavote galinti peržengti?
– Bet kokia nauja veikla, kurios iki tol nesi bandęs, nauji iššūkiai yra tam tikras įprastų ribų peržengimas. Nuo šių metų pradžios esu 1006-osios Trakų šaulių komendantinės kuopos skyriaus vadė. Komendantinės kuopos turi savo veiklos tikslus ir uždavinius. Didžiausia baimė būna prieš pratybas – kad ko nors neįveiksiu ar suklysiu ir taip sutrukdysiu broliams ir sesėms atlikti užduotį. Su šia baime turbūt susiduria kiekvienas šaulys. Juk pirmiausia atsakai už šalia esančius. Prisimenu dar studijų metais girdėtą posakį: „Ir tada, kai tau atrodys, kad nebegali toliau žengti nė žingsnio, tai bus tik pusė kelio, kurį tu gali ir privalai nueiti.“
– Šiandien daug kalbama apie visuomenės atsparumą. Jūsų nuomone, nuo ko jis prasideda: fizinio pasirengimo, žinių, pilietiškumo, o gal visai kitų dalykų?
– Visuomenės atsparumas grėsmėms pirmiausia prasideda nuo kritinio mąstymo. Tam reikalingos ir žinios, ir nuostatos. Pilietiškumo ugdymas yra sudedamoji dalis. Labai svarbus čia šeimos vaidmuo. Dažnai girdžiu, kad mokykla turėtų, privalėtų išmokyti to ar ano. Tačiau pradžia juk yra šeimoje. Mokykla gali tik pagilinti, nukreipti. Jeigu šeimoje neminimos valstybinės šventės, jeigu šeimoje vaikas girdi paniekinančius žodžius apie mūsų gimtąją šalį, apie Lietuvos karius, šaulius, mokytojams bus sunku įdiegti vaikui pilietiškumo pagrindus. Visa ko pradžia yra šeimoje: ir meilės, ir neapykantos, ir abejingumo.
Tapti šauliu verta todėl, kad tai galimybė iš stebėtojo tapti žmogumi, kuris moka ir gali veikti.
– Esate pedagogė. Ar, dėstydama studentams, jaučiate, kad jaunoji karta kitaip nei anksčiau kalba apie valstybės gynybą, pilietinę atsakomybę ir laisvės vertę?
– Esu literatūros dėstytoja. Literatūros pavyzdžiais galima pasakyti labai daug. Dažnai studentams miniu poeto partizano Broniaus Krivicko pavyzdį. Jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentas, išėjęs į mišką ginti Lietuvos laisvės 26-erių. Niekada iki tol nelaikęs ginklo. Jo eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą“ (1951) šiandien skamba labai aktualiai. Mano studentai – nepriklausomos Lietuvos augintiniai, tad gal kartais jiems sunku suprasti, kaip sunkiai buvo iškovota laisvė. Ir kad tai nėra tik žodžiai, skambantys Marijono (beje, taip pat šaulio) dainoje – „Aš tikrai myliu Lietuvą“.
– Jūsų profesinė veikla susijusi su lietuvių literatūra ir kultūra. Ar, Jūsų manymu, kultūra gali stiprinti valstybės atsparumą taip, kaip pilietinis pasirengimas? Jei taip, kokiu būdu?
– Kultūra vadinama minkštąja galia. Tad, žinoma, kultūra gali stiprinti valstybės atsparumą ne mažiau svariai nei pilietinis ar gynybinis pasirengimas, tik jos poveikis dažnai yra ilgalaikis ir ne taip lengvai išmatuojamas. Žmogus yra pasirengęs ginti tai, su kuo jaučia ryšį: savo kalbą, istoriją, kultūrinę atmintį, šeimą, savo namus, bendruomenę.
Kitas svarbus dalykas, kad, pvz., literatūra, menas, istorinių pasakojimų analizė, gebėjimas atpažinti skirtingas interpretacijas moko žmogų nepriimti vienintelės primestos tiesos. Tai ypač svarbu šiandien, hibridinio karo ir dezinformacijos sąlygomis. Ukrainos patirtis labai aiškiai parodė, kad agresorius siekia sunaikinti ne tik teritoriją ar infrastruktūrą, bet ir kultūrinę atmintį, kalbą, bibliotekas, muziejus, archyvus. Vadinasi, kultūros išsaugojimas, kūrimas ir perdavimas karo metu tampa valstybės tęstinumo ir pasipriešinimo dalimi.
Sakyčiau, kad pilietinis pasirengimas (dabar vartojama sąvoka „visuotinė gynyba“) moko žmogų, kaip veikti krizės metu, o kultūra suteikia atsakymą, kodėl verta veikti, priešintis ir ginti savo valstybę. Stipriausia visuomenė, kurioje šie du dalykai veikia kartu.
– Gyvename laikais, kai informacijos srautas milžiniškas, tačiau kartu daugėja ir dezinformacijos. Kaip, Jūsų nuomone, kiekvienas žmogus galėtų ugdyti kritinį mąstymą ir nepasiduoti manipuliacijoms?
– Dezinformacija dažniausiai veikia, kai kyla stiprios emocijos: baimė, pyktis, pasipiktinimas. Todėl kuo labiau žinia mus sujaudina, tuo svarbiau paklausti: kas ją paskelbė, kokiu tikslu, ar nurodyti šaltiniai, ar tą pačią informaciją patvirtina kiti patikimi šaltiniai? Kritinis mąstymas – tai gebėjimas išgirsti skirtingas pozicijas, atskirti faktą nuo interpretacijos ir pripažinti, kad kartais galime klysti.
Man atrodo, kad čia labai svarbus vaidmuo tenka kultūrai ir literatūrai. Skaitydamas žmogus mokosi suprasti skirtingus požiūrius, atpažinti potekstes, abejoti vienareikšmiais atsakymais, pagaliau ieškoti atsakymų į klausimus, kurie kyla skaitant gerą, kokybišką meninį tekstą. Tai tie patys gebėjimai, kurių reikia norint atsispirti prieš propagandą, nepasiduoti manipuliacijoms.
Literatūra kalba apie katastrofas. Tad, skaitydami XX a. vidurio ir pabaigos tekstus (pvz., Algimanto Mackaus poeziją, Kaune gimusios poetės Birutės Pūkelevičiūtės „Atradimo rudenį“, jos romaną „Aštuoni lapai“, lapteviečių prisiminimus), šiandien Ukrainos fronte kariaujančių ukrainiečių rašytojų kūrybą (Serhijaus Žadano ir daugelio kitų), galime suvokti, kokia trapi yra laisvė, kai pasaulis dalijamas, kai nuo amžių mus supusios priešiškos valstybės turi savo interesų.
– Jeigu šiandien reikėtų keliais sakiniais paaiškinti, kodėl verta tapti šauliu, ką pasakytumėte žmogui, kuris dar tik svarsto žengti šį žingsnį?
– Pasakyčiau, jog tapti šauliu verta todėl, kad tai galimybė iš stebėtojo tapti žmogumi, kuris moka ir gali veikti. Lietuvos šaulių sąjungoje įgyji ne tik praktinių žinių ir įgūdžių, kaip elgtis krizės ar grėsmės akivaizdoje, bet ir atrandi bendruomenę, suvoki, kad valstybės saugumas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Būti šauliu nereiškia nebijoti ar norėti, laukti karo. Tai reiškia mokytis, ruoštis, prisiimti atsakomybę ir žinoti, kad prireikus nebūsi bejėgis. Žmogui, kuris dar abejoja, pasakyčiau labai paprastai: nereikia iš karto klausti savęs, ar esi pasirengęs ginti valstybę. Pirmiausia paklausk, ar nori išmokti būti jai naudingas. Nuo to ir prasideda kiekvieno šaulio kelias.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)