Garstyčios buvo žinomos dar Senovės Romoje. Romėnai sutrintas garstyčių sėklas maišydavo su nefermentuotomis vynuogių sultimis, o iš lotyniško posakio mustum ardens („deganti misa“) kilo ir angliškas garstyčių pavadinimas mustard. Vėliau šis prieskonis paplito visoje Europoje, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Viduramžiais garstyčioms buvo priskiriamos ir mistinės savybės. Buvo tikima, kad aplink namus pasėtos garstyčios gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių, o liaudies medicinoje jos naudotos peršalus, kosint ar skaudant raumenims. Garstyčių kompresai ir vonelės ilgą laiką buvo vieni populiariausių namų gydymo būdų.
Garstyčių sėklose gausu vitaminų A, C, B grupės vitaminų, taip pat magnio, kalio, seleno ir kitų mineralų. Vis dėlto specialistai primena, kad šį prieskonį reikėtų vartoti saikingai, o mažiems vaikams bei nėščiosioms dėl tam tikrų sudėtinių medžiagų rekomenduojama pasitarti su gydytoju.
Šiandien garstyčios yra neatsiejama daugelio pasaulio virtuvių dalis – jos naudojamos padažams, marinatams, salotoms, mėsos patiekalams ir įvairiems užkandžiams gardinti.
Naujausi komentarai