„Ačiū prokurorams. Gaila ir liūdna dėl nukentėjusiųjų. Dėl beveik neišgydomų sužeidimų. Šiandien pora nusikaltėlių Bažnyčioje mažiau. Bet neapleidžia negeras jausmas, kad tai dar ne viskas. Dalis tikinčiųjų dar ir šiandien neigia problemą kaip tokią... Tad reikia ir sisteminių pokyčių! Apmaudu, kad dar daug žmonių blogio akivaizdoje yra per daug „mandagūs“, linkę labiau šnabždėtis ar tylėti nei drąsiai apginti ir pranešti galintiesiems blogį užkardyti. Tokiai nesveikai kultūrai sakau – NE! Ir dalijuosi nuoroda, informuodamas jūsų sąžines, kad kelias į gijimą, nors ir siauras, jau yra. Jau galima labiau tikėtis teisingumo. Žinokim, atsiliepkim, kas turim informacijos ir padrąsinkime aukas! P.S. Nesu susijęs su „Svarbiu reikalu“, bet šią pasauliečių iniciatyvą palaikau ir pasitikiu“, – feisbuke rašė kunigas, sutikęs savo mintimis pasidalyti su portalo skaitytojais.
Ką daryti? „Siūlau priemonių sąrašą pagal kun. Hanso Zollnerio SJ pasiūlymus (jis yra vokiečių jėzuitas, teologas, psichologas ir licencijuotas psichoterapeutas. Bažnyčioje 2014–2023 m. jis ėjo reikšmingas pareigas: popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys steigėjas. Tai popiežiui patarianti institucija seksualinio išnaudojimo prevencijos ir nepilnamečių apsaugos klausimais“, – kitame įraše rašė G. Satkauskas.
Jis pasidalijo aštuonių priemonių sąrašu:
1. Nulinė tolerancija. Įrodytas nepilnamečio seksualinio išnaudojimo atvejis turi reikšti, kad dvasininkas visam laikui pašalinamas iš aktyvios tarnystės. H. Zollneris yra raginęs tokį principą taikyti visuotinai, ne tik atskirose šalyse.
2. Aukos – pirmoje vietoje. Išklausyti nukentėjusiuosius, pripažinti jiems padarytą žalą, užtikrinti teisingumą ir pagalbą. H. Zollneris aukų ir išgyvenusiųjų klausimą laiko vienu iš esminių atsakingos bei patikimos Bažnyčios veikimo principų.
3. Aiški atsakomybė už dangstymą. Atsakyti turi ne tik pats smurtautojas, bet ir vadovai, kurie ignoruoja pranešimus, slepia nusikaltimus arba nevykdo nustatytų procedūrų. H. Zollneris ypač kritikuoja atotrūkį tarp Bažnyčios priimtų normų ir jų realaus įgyvendinimo.
4. Nepriklausoma kontrolė ir skaidrumas. Reikalingi mechanizmai, leidžiantys tikrinti, ar vyskupijos ir vienuolijos iš tiesų laikosi apsaugos taisyklių. Vien taisyklių paskelbimo nepakanka – būtina kontroliuoti jų vykdymą.
5. Bendradarbiavimas su civilinėmis institucijomis. Bažnyčia neturi užsidaryti savo vidinėje teisinėje sistemoje; H. Zollneris akcentuoja bendradarbiavimą su valstybės institucijomis ir kitomis organizacijomis.
6. Prevencija ir mokymas. Kunigai, seminaristai, vienuoliai, darbuotojai bei savanoriai turi būti sistemingai mokomi atpažinti riziką, tinkamai reaguoti į pranešimus ir kurti vaikams bei pažeidžiamiems žmonėms saugią aplinką.
7. Galios ir klerikalizmo problemos sprendimas. Reikia keisti kultūrą, kurioje autoritetas tampa nekvestionuojamas, institucijos reputacija ginama aukų sąskaita, o kritika suvokiama kaip grėsmė. H. Zollnerio požiūriu, seksualinis išnaudojimas susijęs ir su platesniu piktnaudžiavimo galia klausimu.
8. Ilgalaikė „saugumo kultūra“. Tikslas nėra vien nubausti jau nusikaltusius. Reikia sukurti tokią institucinę aplinką, kurioje būtų saugūs santykiai, ankstyvas rizikos atpažinimas, atskaitomybė ir galimybė saugiai pranešti apie pažeidimus. H. Zollneris pats pabrėžia, kad visiškai panaikinti seksualinį vaikų išnaudojimą visuomenėje neįmanoma, tačiau galima smarkiai sumažinti jo riziką.
Kaip jau rašyta, teisėsaugai paskelbus informaciją apie seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus kaltinamus du kunigus, sureagavo ir kitas kunigas Rytis Baltrušaitis – jis pirštu bedė į kitą opią problemą.
„Gal pagaliau bus pradėta rūpintis kunigų psichoemocine sveikata ir teikiama profesionali psichologinė pagalba tiems, kurie turi įvairių sunkumų? Gal „vaistai“ nebebus kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol neužpilinguoja žurnalistai ar teisėsaugos pareigūnai. Deja, bet sveikatos, psichinės, buitinės, socialinės problemos yra kiekvieno atskiro kunigo reikalas“, – feisbuke rašė R. Baltrušaitis.
Kaip jau skelbta, teismams perduotos dviejų kunigų bylos, kuriose dvasininkai kaltinami seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus.
Vienas kunigas kaltinamas seksualiniais nusikaltimais prieš 11 nepilnamečių. Teisėsaugos duomenimis, fiksuoti 34 nusikalstami epizodai, nusikaltimai daryti 23 metus – nuo 2002 metų iki 2025 metų, jo byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismui perduotoje byloje dar vienas kunigas kaltinamas disponavimu vaikų pornografija, šioje byloje nukentėjusiųjų nėra.
Naujienų portalo „Delfi“ ir „Liteko“ teismų tvarkaraščių sistemos duomenimis, kaltinamieji yra atitinkamai Tadas Švedavičius ir Ryšardas Peciunas.
Vilniaus arkivyskupija teigia apie galimai nusikaltusius kunigus sužinojusi iš prokuratūros, šiai pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tuomet dvasininkai buvo nušalinti, jų atžvilgiu pradėti ir kanoniniai tyrimai.
Šis skandalas atgaivino ir anksčiau buvusias diskusijas bei svarstymus. Seimo pirmininkas Juozas Olekas žada peržiūrėti, ar nereikėtų keisti teisės aktų.
Generalinei prokuratūrai ir Vilniaus arkivyskupijai atsisakant įvardyti teismui dėl vaikų išnaudojimo perduotų kunigų pavardes, premjeras Mindaugas Sinkevičius sako, kad dėl tokios informacijos viešinimo turėtų diskutuoti Seimas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė teigia, kad reikia grįžti prie diskusijų dėl registro, kuriame seksualinius nusikaltimus padarę žmonės būtų viešinami.
(be temos)
(be temos)
(be temos)