Praėjo jau dešimt metų, tačiau Vita iki šiol negali ramiai prisiminti, kas jai tuomet nutiko. Pasakojant apie įvykį, jos balsas dreba ir dabar.
„Susipažinome su vaikinais, jie mus apsvaigino, ir tada yra atsiminimas, kaip esame kažkokiame bute. Neatsimenu, kaip ten atsiradau, o kitus momentus prisimenu tik fragmentais, pavyzdžiui, kaip mes iš ten bėgame“, – pasakojo žmogaus teisių aktyvistė ir komikė Vita Žiba.
Ji nukentėjo nuo vadinamųjų prievartavimo narkotikų. Tai nelegalios medžiagos, kurias įpylus ar įbėrus į gėrimą žmogus stipriai apsvaigsta, kartais net netenka sąmonės ir praranda atmintį.
Problema aktuali ne tik didžiuosiuose miestuose, kur verda naktinis gyvenimas, bet ir miesteliuose ar kaimuose, ypač tarp jaunimo.
Kiek tokių prievartavimo atvejų nutinka regionuose, statistikos nėra, nes visoje Lietuvoje nuo 2024 metų jų registruota tik 13, o pusė atvejų buvo atmesti.
„Ar tie žmonės nesikreipia pagalbos, ar kreipiasi, bet jos negauna? Galbūt neatsimena ir bijo pranešti apie įvykį“, – svarstė „Ribologijos“ bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė.
Iš Kupiškio kilusi V. Žiba sako, kad įvairių seksualinio priekabiavimo atvejų apsvaiginus pasitaikydavo ir mokyklos laikais.
„Oi, visko būdavo. Guli išgėrusi, ateina, pradeda ją graibyti ir kažkodėl visi žiūrėjo, kad viskas yra gerai – kad tu prisigėrei“, – prisiminė Vita Žiba.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Tačiau net jeigu toks atvejis nutiktų kažkur Lietuvos pakraštyje, kažin, ar asmuo, ypač jaunas, sulauktų reikiamos pagalbos.
„Pagalba turėtų būti teikiama arba tyrimai atliekami vienoje iš penkių ligoninių. Tai reiškia – ne artimiausioje ligoninėje prie miestelio“, – aiškino R. Jureliavičiūtė.
Tai reiškia, kad auka, tarkime, iš Kalvarijos turi valandą važiuoti iki Kauno, kad galėtų gauti pagalbą ir būtų paimti mėginiai. Šiuo metu jie imami tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse. Tačiau tai stengiamasi pakeisti.
„Veiktų pagalbos vieta, kurioje nukentėjęs ar nukentėjusioji gautų pagalbą, bet kiekvienoje ligoninėje, galbūt artimiausioje žmogui, regioninėse ligoninėse būtų galima paimti tuos įrodymus, tinkamai juos saugoti, o vėliau įsijungtų kitos institucijos“, – pasakojo Informacijos centro „Prabilk“ vadovė Dalia Puidokienė.
Siekiama, kad mėginiai, kurie dabar saugomi iki mėnesio, būtų saugomi iki šešių mėnesių. Šis laikotarpis turėtų būti skirtas nukentėjusiam žmogui apsispręsti, ką daryti toliau.
„Apsisprendimo laikotarpio neturime. Problema yra kompetencija, labai didelė problema tikriausiai yra ir požiūris, nes vis dar galvojame, kad kalta pati: kodėl ėjo, kodėl galbūt gėrė“, – teigė D. Puidokienė.
„Turime diskusiją, ar ilgalaikis orderis turi būti skiriamas dviem, keturiems ar šešiems mėnesiams“, – sakė socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Rita Grigalienė.
Ir pagalbą teikiantis personalas turi būti atitinkamai paruoštas. Ypač svarbi edukacija mokykloje, nes nuo mažens turėtų būti mokoma apie seksualinę gerovę.
„Jeigu būčiau apmokyta ir būčiau išmokusi už save pastovėti, kalbėti, nebijoti kalbėti ir nekaltinti savęs, nes vis dar kaltiname: ką tu buvai apsirengusi, kiek tu buvai išgėrusi. Jeigu būtų normali edukacija nuo mokyklos laikų, tai man būtų be galo padėję“, – pabrėžė Vita Žiba.
Šiais metais į organizaciją „Prabilk“ jau kreipėsi 80 nuo seksualinio smurto nukentėjusių žmonių, pernai – 176.
Naujausi komentarai