Ar toks registras padėtų apsaugoti vaikus ir atgrasytų nuo nusikaltimų? O gal viešas nuteistųjų sąrašas sukeltų naujų teisinių ir socialinių problemų? Kur turėtų būti riba tarp visuomenės teisės žinoti ir bausmę atlikusio žmogaus teisių? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo teisingumo ministrė Rita Tamašunienė (toliau – R. T.), Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė (toliau – K. M.) ir Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkas dr. Skirmantas Bikelis (toliau – S. B.).
– Ponia ministre, ką, jūsų nuomone, pakeistų viešas seksualinių nusikaltėlių registras? Kodėl jis reikalingas?
– R. T.: Buvo parengtos šešios šio įstatymo versijos. Paskutinis įstatymo projektas yra įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų už seksualinio pobūdžio veikas prieš vaikus kontrolės ir prevencijos įstatymas. Pavadinimas aiškiai nusako tikslą – nustatyti žmonių, padariusių tokius nusikaltimus, kontrolės ir prevencijos priemones bei užkardyti naujas nusikalstamas veikas. Žinome, gavome daug kritikos, todėl įstatymo projektas turi šešias versijas. Tokie registrai veikia ir kitose valstybėse. Buvome nuvykę į Lenkiją, susipažinome, kaip tai atrodo ne tik teisės aktuose, bet ir interaktyviame žemėlapyje.
– Kaip tai atrodytų praktiškai? Ar tai būtų įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registras?
– R. T.: Taip, mūsų siekis buvo į šį registrą įtraukti ir įtariamuosius. Žinoma, tai yra svarstytinas klausimas. Šis įstatymo projektas po pateikimo yra teisės ir teisėtvarkos komitete. Kaip matome, Seimo pirmininkas nori pratęsti šias diskusijas. Vakar po susitikimo su premjeru visi pristatė priemones, kaip galime pagerinti prevenciją, švietimą bei gebėjimą atpažinti tiek vaikams, tiek tėvams. Tai yra pirminis mūsų tikslas. Taip pat svarbu užtikrinti vaiko teises ir sustiprinti jų reguliavimo sritį. Registras yra paskutinė priemonė visų veiksmų pakete.
– Kur būtų tas registras?
– R. T.: Būtų sukurta duomenų bazė internete. Mūsų paskutiniame variante yra ir riboto naudojimo duomenų bazė, skirta institucijoms, teismams. Taip pat yra viešoji duomenų bazė, kurioje saugomi susisteminti duomenys apie nuteistuosius už nusikalstamas seksualinio pobūdžio veikas.
– Skirmantai, ar viešas registras yra reikalingas? Ar jis sumažintų nusikaltimų skaičių?
– S. B.: Vienas iš pagrindinių klausimų yra, kaip registras galėtų mažinti nusikaltimų skaičių. Pritariu ministrei, kad tai yra paskutinė priemonė. Yra sistema priemonių, kurios galėtų padėti – edukacija, terapija, gydymas nusikaltusiems asmenims. Tai yra sudėtinga tema, ties kuria reikia dirbti. Nuskambėjo daug istorijų, bet ar registras būtų užkirtęs joms kelią ir kažką pakeitęs? Kažin. Registro šalininkai sako, kad tai yra bendroji prevencija. Kyla klausimas, kokia čia prevencija? Ar pažymėti žmonės turi bijoti linčo arba gėdos? Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kai asmuo nuteisiamas, visa žiniasklaida skelbia tą faktą. Nežinau, ar reikia papildomo viešumo, nes jo yra tikrai daug. Praktinis klausimas, ką visuomenė darytų su ta vieša informacija? Jei daugiabutyje gyvena asmuo, nuteistas dėl seksualinio nusikaltimo prieš vaikus, ką su ta informacija darys namo, gatvės ar rajono gyventojai?
– Kristina, kaip jūs tai vertinate? Ar tokia priemonė tikrai būtų efektyvi?
– K. M.: Tai yra sunki ir sena diskusija. Pastebiu, kad kriminologų mokslininkų retorika keičiasi. Anksčiau mes, registro rėmėjai, sulaukdavome daugiau kaltinimų ir atmetimo. Dabar ši diskusija darosi abipusė. Matome, kad kai kuriais atvejais aukos galėjo būti apsaugotos, jei registras būtų egzistavęs. Visiškai sutinku, kad registras yra tik dalinė priemonė. Bet rūpestį man kelia dažnai visuomenėje formuojama nuomonė, kad reikia arba registro, arba edukacijos. Aš tikrai su tuo nesutinku. Nesvarbu, ar registras yra, ar ne, visuomenės švietimas yra pagrindinė priemonė. Bet sutikime, kad seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus ir suaugusiuosius yra išskirtiniai. Yra asmenų, kurie daro šiuos nusikaltimus labai baisiais būdais. Galbūt nedidelė, bet rimta dalis nusikaltimus kartoja. Nesutinku, kad viešojoje erdvėje visada pamatome tokius atvejus. Sužinome tik apie kai kuriuos. Klausimas, ką duos paviešintas nusikaltėlio vardas, dabar skamba kaip pajuoka. Bet tai duos daug ką. Mokytojai, auklėtojai ir tėvai bus įpareigoti reaguoti atsakingiau. Nežinau, kodėl suaugę ir mokslus baigę žmonės nuolat gąsdina mus linčo teismu. Negirdžiu apie tai nei Lenkijoje, nei kitose valstybėse. Švieskime, mokykime visuomenę, kad negalima rengti linčo teismų. Nuo nepriklausomybės laikų esame daug ko išmokę, tad išmokime ir to. Matau esmę šiek tiek kitur. Diskutuodami apie registrą, turime apsispręsti, kieno interesas svarbesnis, aukos ar prievartautojo.
– Ministre, kaip jūs vertinate šiuos argumentus? Ką atsakytumėte į bendrą kritiką?
– R. T.: Esame pažengusi visuomenė, galinti suprasti, kad linčo teismas taip pat yra baudžiama veika. Bet žinojimas galėtų apsaugoti. Kai kuriose vietose nusikaltimai kartojasi, pavyzdžiui, tam tikruose parkuose ar miškingose vietovėse. Visa tai suteiktų daugiau informacijos, kad mes gebėtume apsaugoti savo vaikus. Visuomenės dėmesys nusikaltusiam žmogui yra prevencinė priemonė, kuri užkardys galimybę padaryti naują nusikalstamą veiką. Lenkijoje yra skelbiama žmogaus nuotrauka, jo vardas, pavardė ir dabartinė gyvenamoji vieta. Žmogui galima judėti tam tikru atstumu, o kelioms dienoms išvykus toliau, jis turi informuoti artimiausią policijos nuovadą. Jo judėjimas matomas interaktyviame žemėlapyje. Žmogus funkcionuoja visuomenėje, bet yra prižiūrimas. Toks yra registro tikslas.
– Ar lokacija taip pat bus žymima?
– R. T.: Taip. Dabartiniame projekte mūsų seksualinių nusikalstamų veikų rizikos žemėlapyje mes siūlėme teikti padarytos nusikalstamos veikos straipsnį, nusikaltimo datą ir vietą, apsiribojant pusės kilometro spindulio nurodymu. Mūsų registras yra daug siauresnis nei Lenkijoje. Tačiau, mano vertinimu, reikėtų suprasti, kad tai yra patys baisiausi, gėdingiausi nusikaltimai ir bausmė turi būti griežta.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)