– Šiandien Jus galima pristatyti ir kaip gelbėtoją, ir kaip verslininką. Kuris iš šių apibūdinimų Jums pačiam artimesnis?
– Kadangi iki abiejų nuėjau ilgą kelią, nesumeluosiu sakydamas, kad abu man vienodai svarbūs. Gelbėtoju tėčio komandoje dirbu jau nuo šešiolikos metų (Jonas Pirožnikas yra Palangos gelbėjimo tarnybos vadovas – aut. past.). Neseniai tapau Palangos gelbėjimo tarnybos vadovo pavaduotoju.
Taip pat esu Palangos paplūdimio klubo „Duna Beach Club“ įkūrėjas. ISM universitete studijavau tarptautinį verslą ir komunikaciją, tad šis klubas – tarsi galimybė pritaikyti teorines žinias praktikoje. Nors, tiesą sakant, tai nėra mano pirmasis verslas.
Užtai klubas gyvuoja pirmuosius savo metus ir pas mus jau koncertavo nemažai žinomų atlikėjų, tarp jų – reperis OG Version. Liepos pradžioje prie centrinės gelbėjimo stoties vyko OMENX festivalis, kuris į renginį sutraukė apie pusę tūkstančio žmonių. Manau, tikrai turime kuo didžiuotis.
– Teko girdėti, kad ir pats klube dažnai stojate prie didžėjaus pulto?
– Tenka, tenka… Tai vienas iš mano hobių. Esu baigęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, groju fortepijonu. Pats jau kelerius metus kuriu muziką. Todėl didžėjauti klube, sakyčiau, man visai neblogai sekasi. Su mano muzika palydime besileidžiančią saulę. Tai tapo mūsų tradiciniu ritualu. Paplojame jai, padėkojame, kad visą dieną poilsiautojams teikė šilumą. Mano paplūdimio klubo koncepcija – stiprūs muzikiniai pasirodymai. Rengiame akustinės muzikos vakarus ant jūros kranto. To Palangos paplūdimyje dar tikrai nėra buvę.
– Galima tiesiog klausytis geros muzikos ir stebėti saulėlydį?
– Taip. Kviečiu apsilankyti ir tai patirti. Manau, kad gyvenimo grožis slypi smulkmenose, mažose detalėse, kurios žmogui teikia didelį džiaugsmą.
– Paplūdimio klubui – tik metai, tačiau Jūsų, kaip gelbėtojo, karjerai – gerokai daugiau. Minėjote, kad nėra nė vienos vasaros, kurios nebūtumėte praleidęs Palangoje.
– Taip. Iš esmės Palanga tapo mūsų šeimos kurortu dėl tėčio darbo. Man svarbu tęstinumas. Tėčio darbe įžiūriu labai didelę prasmę. Nėra nieko kilnesnio kaip gelbėti žmonių gyvybes, todėl jau nuo šešiolikos metų dirbau poste stebėtoju.
– Ar jaunam, energingam jaunuoliui toks darbas nebuvo nuobodus?
– Na, aš į tai žiūriu kiek kitaip. Man tas darbas buvo ugdantis. Juk ne visada gyvenime darai tai, ką nori daryti. Kartais tam tikri dalykai reikalingi, kad būtum stipresnis.
Neneigsiu – pirmomis dienomis žiovaudavau iš nuobodulio, ypač kai oras būdavo blogesnis, žmonių paplūdimyje – vienas kitas. Atrodydavo: ir kam aš čia sėdžiu… Tada atsitiko pirmas įvykis – skendo žmogus. Aš kartu su kitais gelbėtojais dalyvavau gelbėjimo operacijoje, tiksliau, galėjau ją stebėti iš arti. Štai tada ir pamačiau savo darbo prasmę. Kai sulaukęs aštuoniolikos metų tapau tikru gelbėtoju, tuomet šis darbas tapo mano svajonių viršūne.
– Gelbėtoju dirbate jau seniai. Ar galėtumėte palyginti, kada žmonės jūroje elgėsi saugiau: anksčiau ar dabar?
– Man džiugu pasakyti, kad Palangos paplūdimio skęstančių žmonių statistika ryškiai gerėja. Prieš dvidešimt metų skenduolių per vasarą būdavo gerokai daugiau.
Kodėl situacija taisosi? Manau, kad ne tik dėl patobulėjusios technikos, labiausiai – dėl gelbėtojų darbo. Jis, visų pirma, yra prevencinis. Edukuojame žmones. Ne tik pasakome, kad draudžiama maudytis, bet ir paaiškiname, kodėl. Duodame pavyzdžių. Rezultato siekiame komunikuodami – ne drausdami ar grasindami baudomis.
Per tiek metų užaugo karta, kuri pradeda suprasti, kodėl negalima maudytis, kai gelbėtojai iškėlę raudoną vėliavą. Seniau sulaukdavome įvairių replikų. Viena iš jų – esą mes tingime dirbti. (Šypsosi.)
– Neseniai visuomenę sukrėtė tragiška nelaimė Nidoje, kai po festivalio „Anna“ jūroje nuskendo Motiejus Lisauskas. Tuo metu buvo iškelta raudona vėliava ir fiksuotos pavojingos srovės. Kaip šis įvykis Jus paveikė?
– Su amžinatilsį Motiejumi turėjome bendrų pažįstamų. Šis įvykis mane labai sukrėtė. Todėl norėčiau, pasinaudodamas proga, pasakyti: žmonės, būkite sąmoningesni.
Naujienų portalai šią žūtį įvardijo kaip nelaimę, mesdami akmenį ir į Nidos gelbėtojų darbą, bet… Ištyrus šį įvykį paaiškėjo daugiau faktų, t. y. kad Motiejus maudytis ėjo esant raudonai vėliavai, nepaisė gelbėtojų įspėjimų ir galbūt prieš tai vartojo alkoholį. Motiejui vanduo buvo jo stichija – jis buvo vandenlenčių treneris. Dažnai tokie žmonės pervertina savo jėgas. Jiems atrodo, kad vandenį puikiai pažįsta, bet jūra – negailestinga ir klastinga stichija.
Labai noriu, kad žmonės išgirstų: nelaimių galima išvengti, bet reikia klausyti gelbėtojų ir prie vandens elgtis atsakingai. Reikėtų atsiminti, kad geras plaukikas baseine ir geras plaukikas jūroje – du skirtingi dalykai. Negalėčiau pateikti tikslios statistikos, bet tikrai žinau, kad dažniau nelaimių patiria žmonės, kurie yra puikūs plaukikai. Jie elgiasi per daug drąsiai: nuplaukia per toli, patenka į sroves ir nebegali sugrįžti.
– Tokie įvykiai ne tik gelbėtojams, bet ir kiekvienam iš mūsų palieka slogutį širdyje. Ar prisimenate pirmąjį atvejį, kai nepavyko išgelbėti skęstančiojo?
– Pamenu… Tai buvo vyresnio amžiaus vyras. Mes, gelbėtojai, padarėme viską, ką galėjome, bet žmogus buvo neblaivus. Jis nuėjo maudytis per toli. Skęstantįjį ištraukėme, bet atgaivinti nepavyko. Pats jam dariau širdies masažą. Po šio įvykio buvo daug minčių. Iš pradžių, aišku, kaltinau save, kad galbūt ko nors nepadariau, kad galėjau anksčiau jį pastebėti. Tačiau jis pažeidė saugaus maudymosi sąlygas: ėjo maudytis neblaivus, plevėsuojant raudonai vėliavai.
– Ar po tokio įvykio nesinorėjo mesti gelbėtojo darbo, grįžti į Kauną ir imtis ko nors kito?
– Kai susidūriau su antru mirties atveju, psichologiškai buvau labiau užsigrūdinęs. Jau supratau, kad toks yra gyvenimas, kuriame visko nutinka. Manau, kad tragiška Motiejaus mirtis kuriam laikui apsaugos visuomenę nuo tokių pasikartojančių atvejų. Tikiu, kad kiekviena mirtis turi prasmę ir kad niekas nevyksta be priežasties.
Stengiuosi būti savo likimo kalviu. Aš darau tai, ką noriu daryti, ir neleidžiu aplinkybėms diktuoti man sąlygų.
– Ar dažnai tenka gelbėti vaikus, kurių tėvai tuo metu net nežiūri, ką jie veikia vandenyje?
– Pasakysiu atvirai – nespėjame perspėti tėvų… Ne tik dėl telefonų, bet ir dėl alkoholio. Jie leidžia vaikams prie raudonos vėliavos maudytis vieniems, o patys vartoja alkoholį kopose. Tai neatsakingumo viršūnė! Tėvai pamiršta, kur yra jų vaikai, arba vaikai prisijungia prie kitų kompanijų, o mums tenka jų ieškoti.
Kertu lažybų, kad didelė dalis lietuvių dar nežino, kaip atrodo jūros srovė ir kaip jos išvengti. Todėl noriu neatlygintinai edukuoti kuo jaunesnius žmones, kad šalyje ši situacija imtų keistis į gerąją pusę. Norėtųsi, kad mokyklose jaunoji karta būtų daugiau šviečiama apie saugų elgesį vandenyje, nes dažnai vaikai net nežino, ką reiškia gelbėtojų iškeltos vėliavos. Kad taip neatsitiktų, siūlau nemokamas edukacijas mokykloms ir darželiams apie saugų elgesį vandenyje. Reikėtų iš anksto susitarti ir atvykti pas mus – į centrinę Palangos gelbėjimo stotį.
– Kokia įprasta Kajaus, gelbėtojo ir verslininko, diena – nuo ryto iki vakaro?
– Esu sezoninis žmogus. Labiausiai gyvenimas verda vasaromis. Tuomet turiu daugiausia veiklų ir užsiėmimų. Vienas mano hobių – skraidymas mažais lėktuvėliais. Dangus man suteikia daugiau vidinės ramybės.
Paprastai keliuosi septintą ryto. Važiuoju į sporto salę, sportuoju. Gelbėjimo stotyje darbas prasideda nuo devintos ryto. Po darbo leidžiu laiką su savo šeima. Vakarai ir savaitgaliai skirti naujo klubo veiklai – noriu auginti „Duna Beach Club“ bendruomenę, populiarinti klubinę veiklą ir užtikrinti, kad viskas vyktų teisingai.
– Ką turite omenyje sakydamas „teisingai“?
– Šiais laikais labai trūksta samdomų darbuotojų, kuriais galėtum 100 proc. pasitikėti. Visada turi būti vietoje ir tvirtai laikyti verslo vairą savo rankose. Kitaip niekas nevyksta.
Kol mokiausi universitete ir dar neturėjau praktikos, maniau, kad užtenka tinkamai paskirstyti darbus, – pasirodo, neužtenka. Gyvenimas parodė, kad visur turi pats dalyvauti ir dar dirbti tris kartus daugiau nei žmonės, kurie dirba tau.
– Jums vos 23-eji. Ką reiškia būti lyderiu tokiame jauname amžiuje, kai daugelis Jūsų bendraamžių dar tik ieško savo kelio gyvenime?
– Pažįstu daug žmonių, kurie, kaip sakote, ilgai ieško savęs. Mano strategija kitokia: aš ne ieškau, bet kuriu save. Stengiuosi būti savo likimo kalviu. Aš darau tai, ką noriu daryti, ir neleidžiu aplinkybėms diktuoti man sąlygų. Manau, kad vieni žmonės gimsta lyderiais, kiti – sekėjais. Aš save laikau lyderiu, nes taip nuo mažų dienų buvau ugdomas. Man tėvai niekada nesakė, kad ko nors negalėsiu.
– Vadinasi, jau nuo mažų dienų tėvai Jus ugdė kaip lyderį. Kokios dar savybės šiandien Jums padeda ir dirbant gelbėtoju, ir būnant verslininku?
– Tėtis mane mokė prisitaikyti ir laviruoti. Dar sakė, kad labai svarbu išmokti komunikuoti. Aš manau, kad geriausias valdymo būdas yra kalbėjimasis ir pasitikėjimas. Kitu atveju arba pavaldiniai tavęs negerbs, arba tu jų negerbsi. Abipusis pasitikėjimas labai svarbu.
– Ar dar mokate vakarais stebėti saulėlydžius prie jūros, rytais ieškoti gintarų – žodžiu, pabūti paprastu poilsiautoju, o ne gelbėtoju?
– Taip, žinoma. Aš gaudau momentus čia ir dabar. Saulėlydžius, kaip jau sakiau, stebiu kiekvieną dieną – klube, prie didžėjaus pulto. Naktimis dažnai žiūriu į žvaigždes. Matyt, esu romantikas. Po sunkios dienos tokie dalykai mane veikia raminamai.
– Rugsėjo 15-ąją baigiasi oficialus vasaros sezonas. Ar tuomet grįšite į Kauną?
– Dar ne, nes klubas veiks iki žiemos. Ateityje turiu viziją, kad jis galėtų veikti ištisus metus.
Ką veiksiu Kaune? Toliau save realizuosiu kaip verslininkas ir kursiu žmonėms darbo vietas. (Šypsosi.) Turiu internetinę parduotuvę, taip pat – įmonę, kuri dirba su rinkodara.
Kai sulaukęs aštuoniolikos metų tapau tikru gelbėtoju, tuomet šis darbas tapo mano svajonių viršūne.
– Ar lieka laiko ir asmeniniam gyvenimui, pasimatymams, santykiams?
– Nieko specialiai neieškau. Tikiu, kad tinkamas žmogus į gyvenimą ateina tada, kai tam būna laikas. Kuriant santykius man svarbiausia natūralumas. Esu susižadėjęs, taigi, savo žmogų jau sutikau. Jos vardas Rugilė. Daugiau apie asmeninį gyvenimą kol kas atvirauti nenorėčiau.
– Dar liko šiek tiek vasaros. Ko palinkėtumėte poilsiautojams, kad paskutinės dienos prie jūros būtų ne tik smagios, bet ir saugios?
– Palinkėčiau sąmoningumo – pagalvoti, kodėl skęstama, kodėl žmonės maudosi išgėrę ar neklauso gelbėtojų perspėjimų. Prieš atvykstant į pajūrį, ypač šeimoms, verta su vaikais bent trumpai pasikalbėti apie saugų elgesį prie vandens. Tai ne tik palengvintų gelbėtojų darbą, bet ir padėtų išsaugoti gyvybių.
– Ar kada skaičiavote, kiek žmonių pavyko išgelbėti per visą savo gelbėtojo karjerą?
– Apytikrį skaičių žinau, bet manau, kad nė vienas gelbėtojas neturėtų tuo girtis. Juk tai ir yra mūsų darbas. Turiu omenyje ne tik tuos žmones, kuriuos išgelbėjome skęstančius, bet ir tuos, kurių gyvybės buvo apsaugotos dar jiems esant krante. Ne kartą teko kalbėtis su „kominiais“ žmonėmis ir atkalbinėti juos neiti maudytis. Kartais prireikdavo ir policijos pagalbos. Tokius atvejus aš irgi priskiriu prie išgelbėtų gyvybių.
– Turbūt teko įsivelti ir į konfliktus?
– Man asmeniškai – ne, bet kolegoms Šventojoje – ne kartą. Aš stengiuosi visus konfliktus spręsti bendraudamas. Visada viską geriau spręsti žodžiais – viena iš mano tėčio pamokų.
– Ar gelbėsite žmogų, kuris nepaisė gelbėtojų perspėjimų ir tyčia sukėlė pavojų savo gyvybei?
– Gelbėtojo pareiga – padėti žmogui net ir tada, kai jis pats nepaiso perspėjimų ir neįvertina pavojaus. Mes niekada neatsisakome gelbėti, kad ir kokios sudėtingos sąlygos būtų. Žinoma, pirmiausia turime įvertinti situaciją ir būti įsitikinę, kad galėsime žmogų išgelbėti.
Mūsų komandoje dirba profesionalūs plaukikai, turime vandens motociklų, gelbėjimosi liemenių, o prireikus pasitelkiame ir droną, kuris gali tiksliai numesti gelbėjimo ratą. Gelbėjimo operacijų yra tekę vykdyti ir per audrą. Turbūt tai ir yra gelbėtojo darbo esmė – net tada, kai žmogus pats neįvertina pavojaus, mes turime būti pasiruošę dėl jo padaryti viską, ką galime.
Naujausi komentarai