Įgyvendino svajonę
„Labai laiku grįžome... Pirmadienį pasiekėme Lietuvą, o trečiadienį Nepale įvyko didžiulė nelaimė. Ant žemės, kurią nunešė potvynis, nėjome, tačiau neabejoju – vietinių nuotaika būtų buvusi visai kitokia“, – pokalbį pradėjo Rūta Pupelė, dvi rugpjūčio savaites kartu su Birute Daugėliene ir dar dešimčia brolių ir sesių praleidusi Nepale.
Į Pietų Aziją Lietuvos skautijos nariai vyko ne kaip turistai. Jų laukė konkretus darbas – per dvi savaites atnaujinti Mahadevsthan pagrindinę mokyklą ir vaikams palikti tai, kas išliktų ilgiau nei kelionės prisiminimai. Mintis imtis tokio projekto brendo ne vieną mėnesį. Prieš trejus metus Nepale viešėjusi Birutė – organizacijos Pasaulio piliečių akademija deleguota atstovė – iš arčiau susipažino su vietos bendruomenių problemomis ir žmonių kasdienybe. Keliaudama namo ji jau žinojo, kad į šią šalį norės sugrįžti ne viena.
„Norėjosi ne tik atvažiuoti, pasižiūrėti, pabūti, bet ir per trumpą laiką padaryti ką nors konkretaus, kas būtų naudinga vietos bendruomenei“, – ilgai netrukusi Birutė ėmė veikti.
Kartu su kolegomis iš Nepalo organizacijos „Volunteers Initiative Nepal“, koordinuojančios vietinius ir tarptautinius savanorius, ji ieškojo, ką būtų galima realiai nuveikti per ribotą laiką. Sumanymo įgyvendinimo žingsnius sukonkretinti padėjo dalyvavimas tarptautiniuose skautų vadovų mokymuose praėjusią vasarą – per metus buvo suburta komanda ir atlikti konkretūs kelionės ir savanorystės planavimo darbai. Galiausiai pasirinkta konkreti mokykla, kurią reikėjo atnaujinti ir suteikti jai daugiau spalvų. Rūta apie šį projektą sužinojo praėjusių metų pabaigoje, virtualiojoje erdvėje netikėtai pamačiusi Birutės kvietimą prisijungti. Važiuoti labai norėjo, tačiau reikėjo spręsti ir labai praktiškus klausimus – savanoriai turėjo ne tik patys susimokėti už kelionę, bet ir pasirūpinti įvairiomis veikloms reikalingomis priemonėmis.
„Pasakiau vyrui, kad yra toks projektas, bet nežinau, ar važiuoti“, – sulaukusi vyro pritarimo, gal net labiau paskatinimo, moteris apsisprendė. Ši kelionė Rūtai tapo ir savotišku seno pažado sau išpildymu. Būdama maždaug dvidešimties ji svajojo metus praleisti Afrikoje ir padėti ten gyvenantiems vaikams.
„Dabar galvoju, kad ši kelionė – trumpesnė mano ankstesnės svajonės versija. Ne Afrikoje, o Azijoje ir jau ne dvidešimties“, – šyptelėjo skautė.
Dėl vieno tikslo
„Kai paskelbiau kvietimą, pati nežinojau, ar apskritai kas nors susidomės. Juk tai ne savaitgalio išvyka. Tolima kelionė, nemažos išlaidos, kitokia kultūra, įvairios rizikos. Tačiau žmonės pradėjo pildyti paraiškas: viena, dvi, trys... Man tai atrodė beveik kaip stebuklas“, – Birutė kasdien tikrino savo e. pašto dėžutę ir negalėjo patikėti, kaip sparčiai ji pildosi.
Rugpjūčio 10-ąją iš Vilniaus oro uosto pakilo skristi dvylikos skautų komanda. Kai kurie jų vienas kitą pamatė pirmą kartą. Nepaisant to, dvi savaitės kartu praėjo sklandžiai – projekto savanoriai greitai susitelkė, nes visi aiškiai žinojo, dėl ko atvyko.
„Žmonės buvo labai darbštūs, konkretūs. Visi suprato, kad čia ne poilsinė kelionė ir kad turime tik dvi savaites“, – pasakojo Birutė.
Dar prieš išvykstant buvo numatyta, kad mokykloje, kuri pastarąjį kartą remontuota gal 2014-aisiais, bus atnaujintos trys ar keturios klasės. Realiai darbų pavyko padaryti gerokai daugiau – sutvarkytos šešios klasės ir du tualetai. Be to, kiekvieną dieną, be patalpų tvarkymo, vyko įvairios veiklos su vaikais.
Atvykusius lietuvius Nepalo organizacijos „Volunteers Initiative Nepal“ atstovai pirmiausia nuvežė į savo būstinę Katmandu. Ten vyko mokymai apie vietos kultūrą, papročius ir elgesį. Kai kurie dalykai lietuviams buvo visiškai neįprasti. Tarkim, iš čiaupo vandens gerti negalima – vartoti reikia tik filtruotą vandenį, net ir valantis dantis. Buvo patarta nevalgyti gatvės maisto, ypač įvairiuose kioskuose. Reikėjo prisitaikyti prie vietos aprangos tradicijų – kaimuose ypač svarbu nedėvėti trumpų sijonų ar šortų.
„Nuvykusi turėjau pirkti kelnes. Užtai kainą pavyko nusiderėti perpus“, – Rūta prasitarė, kad kelionės metu ši praktika pasiteisino ne kartą.
Kaimo mokykla
Lietuvoje įprasta matyti dideles, kelių aukštų mokyklas, o Nepale skautus pasitiko ilgas vieno aukšto pastatas. Įsikūręs kaimiškojoje vietoje jis buvo apsuptas kalnų, šalia ganėsi karvė, stovėjo keli iš tinko ir metalo suręsti nameliai. Mokyklą, anot pašnekovių, lanko skirtingo amžiaus vaikai – pradedant vos dvejų su puse metų pypliais iš darželinukų grupės ir baigiant penktokais.
„Tai ne ta mokykla, kurią renkasi norintys geriausio išsilavinimo. Čia ateina vaikai, kuriems dėl įvairių priežasčių sunkiau pasiekti kitas mokyklas“, – dalijosi įspūdžiais Birutė.
Pirmą dieną vaikai į svečius iš Lietuvos žiūrėjo atsargiai. Pro langus stebėjo, kas vyksta, į kvietimus prieiti beveik nereagavo. Lūžis įvyko, kai lietuviai paklausė vyresnių vaikų, kas moka angliškai. Iš minios tąkart pakilo dvi rankos. Nuo tos akimirkos jie tapo didžiausiais savanorių pagalbininkais ir padėjo susikalbėti su kitais.
„Iki šiol prisimenu tų vaikų akis. Atrodė, kad jose tiek daug smalsumo, o širdyse – gerumo“, – kalbant apie mažuosius bičiulius Birutės lūpų kampučiai kilo į viršų. Jai antrino ir Rūta. Atvykusių savanorių ir vaikų akių žvilgsniai, jų šypsenos buvo pagrindinė kalba, kurią supranta visi. Ji – globali ir universali.
Darbus savanoriai pasidalijo. Vieni lupo plakatus, gramdė sienas ir jas dažė, kiti laiką leido su vaikais. Popiet savanoriai tęsdavo tvarkymo darbus.
„Ką veikėme su vaikais? Žaidėme aktyvius žaidimus, dainavome, vėrėme apyrankes, statėme vėjo malūnėlius. Už juos esame dėkingi „Ignitis“ atstovei Vaivai, kuri sureagavo į kvietimą paremti edukacinėmis priemonėmis ir pakvietė savo komandos narius prisidėti, dovanojo konstruktorių. Piešėme ir užsiėmėme kitomis kūrybinėmis veiklomis, – tam, anot Birutės, lagaminus Lietuvoje teko užpildyti įvairiomis priemonėmis. – Vežėmės popieriaus – ačiū spaustuvei „Kopa“ už dovaną. Pasiėmėme flomasterių, akvarelę, kamuolių, konstruktorių, loginių matematinių žaidimų, spalvinimo knygelių, laminuotų raidžių, lipdukų. Atvežėme dar ir medinį žemėlapį, kuris papuošė vienos klasės sieną.“
Lietuviai atvežė ir projektorių bei dvi planšetes, kurias, sužinoję apie projektą, padovanojo geros valios žmonės. Anot skaučių, abejingi neliko ir jų šeimos nariai, draugai, pažįstami, padėję įsigyti priemonių. Dalis atsivežtų daiktų liko pasirinktos mokyklos vaikams, dalis – organizacijai, kad ši pagal poreikį paskirstytų kitoms mokymo įstaigoms.
Žinutės ant sienų
Mokykloje buvo penki mokytojai, apie 30 vaikų ir direktorius. Jis į savanorius iš pradžių žiūrėjo gana griežtai – ant krūtinės sukryžiavęs rankas tyliai stebėjo jų darbą.
„Vieną dieną priėjau ir tiesiai paklausiau: ar viskas gerai? Jis linktelėjo galvą, o paskutinę dieną net nusišypsojo“, – tada savanoriai, anot Birutės, suprato gerai padirbėję.
Skautai ant sienų paliko ne tik naują dažų sluoksnį. Po lietuvių prisilietimo čia liko ir motyvuojantys užrašai: „Be brave“, „Mistakes make progress“ ir pan.
„Norėjosi ne tik sutvarkyti sienas, bet ir palikti ką nors, kas vaikams primintų apie mus ir galbūt juos įkvėptų“, – taip, anot Rūtos, skylę vienoje sienoje skautai išpiešė ir pavertė kunkuliuojančiu kriokliu, o ant kitos atsirado medis, kurio lapais tapo vaikų delnų atspaudai.
„Paskui vaikai turėjo gerai nusiplauti rankas“, – to, anot Birutės, prieš atvykstant prašė mokyklos administracija. – Jie norėjo, kad vaikus išmokytume tinkamai plauti rankas ir valytis dantis. Dovanų visi gavo po dantų šepetuką ir pastos.“
Paskutinę dieną surengus atnaujintų patalpų atidarymo ceremoniją vyko meduolių marginimo dirbtuvės. Rankas tądien mažai kas plovė – spalvotą cukrinį glaistą mažieji paprasčiausiai laižė nuo pirštų.
„Meduolių ir glaisto mums dovanojo „Meduolių namai“ – vežėmės juos iš Lietuvos. Vaikams tai buvo labai smagi ir skani atrakcija“, – sakė Birutė, paskutinę dieną pasipuošusi ne spalvotu glaistu ant pirštų, o raudonu tašku – tika – ant kaktos.
„Gavome dar ir po skarelę. Grįžusi namo pasidomėjau, kad ją reikia kabinti ten, kur pasiekia vėjas. Tikima, kad malda, esanti skarelės apačioje, su vėju išneša geras mintis ir emocijas“, – atradimais dalijosi Rūta.
Gyvenimas be kavos
Lietuviai apsigyveno Tarakešvaro vietovėje, Moterų verslo centre. Iš čia kelionė į mokyklą pėsčiomis trukdavo valandą. Pasibaigus darbo dienai namo grįždavo automobiliu.
„Nebūtume lietuviai... Radome vietinį, kuris padarydavo tris reisus ir veždavo mus namo savo automobiliu. Galiu pasakyti tik tiek, kad tokių Lietuvoje jau nepamatysi“, – į atmintį Rūtai įsirėžė ir kiti pasivažinėjimai, pvz., vietiniu viešuoju transportu, kai keleiviai, anot jos, galėjo nesunkiai suskaičiuoti visas kelio duobes.
Ne mažiau įspūdžių paliko ir vietos virtuvė. Ypač ryžiai – trečią viešnagės dieną juos jau buvo sunku nuryti.
„Ryžiai, lęšių sriuba, pupelių ir bulvių troškinys – visa tai ten valgoma du kartus per dieną nuo pirmadienio iki sekmadienio. Malonesnis patiekalas, sakyčiau, netgi skanėstas, buvo į koldūnus panašūs virtinukai su mėsa – momo. Lietuviams labai artimas skonis“, – pasakojo Rūta.
Pusryčiams skautams dažniausiai buvo tiekiami virti kiaušiniai, skrudinti skrebučiai ir uogienė. Buvo ir dar vienas pasirinkimas, bet Rūta nedrįso išbandyti.
„Dribsniai su karštu pienu. Kodėl karštu? Jis nepasterizuotas, todėl prieš patiekdami jį užvirdavo“, – įspūdžiais dalijosi Birutė.
Nepale labai mėgstama arbata – saldi, gardinta prieskoniais. Veikiausiai dėl to vietoj įprasto „labas rytas“ čia galima išgirsti klausimą: „Ar šiandien jau gėrei arbatos?“ Kava vietiniams mažiau įprasta.
„Buvome nusipirkę nepalietiškos kavos, bet ji labai stambiai malta, neišeina užplikyti. Savanoris Tomas buvo atsivežęs kavos, tai jis mus gelbėjo. Paskui gėrėme tirpią „3 in 1“, eidavome ir į kavines“, – Rūta atkreipė dėmesį, kad į jas pasaulyje išplitusi kavos kultūra taip pat pamažu skverbiasi.
Norėjosi ne tik sutvarkyti sienas, bet ir palikti ką nors, kas vaikams primintų apie mus ir galbūt juos įkvėptų.
Pamatė kitokį pasaulį
Dvi savaitės Nepale neapsiribojo vien darbu mokykloje. Skautai susitiko su vietos broliais ir sesėmis, lankėsi popieriaus fabrike, šventyklose. Kartą po darbų nuvyko į budistų vienuolyną. Vartai buvo užrakinti, tačiau netikėtai sutiktas vienuolis svečius pakvietė vidun.
„Jis labai džiaugėsi, kad mes atėjome ir kad galėjo su mumis pabendrauti. Buvo labai malonus susitikimas. Išgirdome įvairių filosofinių minčių“, – Birutė džiaugėsi netikėta pažintimi.
Skautai aplankė ir Pokarą. Kelionė iki miesto truko apie šešias valandas, nors dėl nuošliaužų nukakti tą patį kelią kartais gali užtrukti ir dešimt ar dar daugiau.
„Nepale viešėjome lietingo sezono metu, tačiau į liūtį patekome tik du kartus, lydavo daugiausia naktimis“, – apie orų situaciją pridūrė Rūta. Vandens dviračius primenančiais laiveliais lietuviai plaukiojo didžiausiame regiono ežere Phewa, nuo kurio atsivėrė įspūdingi Himalajų priekalnių vaizdai. Vis dėlto vienas stipriausių kelionės įspūdžių – kai prie Katmandu esančios Pashupatinah šventyklos stebėjo tradicines hinduistų kremavimo apeigas. Mirusysis atgabenamas prie upės, artimieji atlieka religinius ritualus, o vėliau kūnas sudeginamas ant laužo. Kremavimo ceremonija neslepiama nuo visuomenės – apeigos vyksta atvirose krantinės laužavietėse, o šalia tęsiasi įprastas gyvenimas.
„Mes nematėme viso ritualo, pvz., kūno plovimo, bet pamatėme, kas mums buvo labai neįprasta. Tada supranti, kad žmonės mirtį mato visiškai kitaip“, – Nepale patirti įspūdžiai Birutės įsitikinimų nepakeitė, tačiau privertė kitaip pažvelgti į tai, kiek daug kasdieniame gyvenime priklauso nuo kultūros, kurioje užaugome.
Atsivežė ne tik įspūdžių
Nepalas skautams atskleidė ne tik kitokią mirties sampratą, bet ir stipriai besiskiriantį nuo europiečių požiūrį į aplinką. Viena vertus, čia atsiveria gamtos vaizdų, kuriems sunku likti abejingam. Porą kartų skautai stebėjo kylančią saulę Nagarkote ir Sarangkote, pamažu išryškėjančias kalnų viršūnes, tarp jų plaukiančius debesis. Kalnai, šviesa ir besikeičiantis kraštovaizdis tiesiog užbūrė.
Kita vertus, Nepalo kasdienybė turi ir visai kitą pusę. Šiukšlės čia nerūšiuojamos, netrūksta purvo, o įvairūs kvapai, prie kurių europiečiui priprasti nelengva, tvyro pačiose netikėčiausiose vietose. Taigi kartu su įspūdinga gamta teko išvysti ir kitokį požiūrį į aplinką. Skautai lankėsi prie Kumari – gyvosios dievaitės namų. Gamtoje laukė ir kitokių netikėtumų.
„Dar vienas įdomus patyrimas – uodai nezyzia, bet kanda, o dėlės gyvena ne vandenyje, bet žolėse“, – potyriais dalijosi Rūta.
Iš Nepalo skautai parsivežė ne tik įspūdžių. Lagaminuose vietos atsirado kašmyro šalikams, arbatai ir saldumynams, o galvoje – klausimui, kas bus toliau.
„Daugiausia kainuoja skrydis, – paklausta, ar norėtų į Nepalą sugrįžti, Birutė tokios galimybės neatmetė. – Grįždami namo Stambulo oro uoste dalijomės įspūdžiais. Kažkas paklausė: o kas toliau? Konkrečios idėjos dar neturiu. Tačiau pats klausimas jau verčia galvoti. Manau, tikrai kažkas bus. Beje, šiuo metu planuojame parodą apie mūsų patirtį ir kviesime ją pamatyti.“
Naujausi komentarai