„Naujoji Vyriausybė patvirtinta, pažadai sudėti. Vienas iš centrinių – dėmesys demografijai.
Kol kas kalbose matau pažadus: didinti išmokas, daugiau dėmesio moters galimybėms derinti vaikų auginimą, darbą ir karjerą“, – feisbuke rašė M. Danielė.
Ji pripažino, kad ši tema ją domina ir politiškai, ir moksliškai, ir asmeniškai, kadangi po kelių savaičių jai gims antras vaikas.
„Nemeluosiu, šį sprendimą priimti buvo sunku. Daugybė mano draugų ir pažįstamų antram vaikui (o kai kurie ir jokiam) taip ir nepasiryžta.
Pirmąjį vaiką auginome, kiek tai apskritai įmanoma, pasidalindami.
1. Dalies pasidalinti nėra kaip – maždaug metus (t. y. kol laukiasi ir sveiksta po gimdymo) socialinę atskirtį, blogą fizinę ir psichologinę būklę, karjeros pauzę, kūno deformaciją, visokius gestacinius diabetus, cholestazes, gimdymo siaubą, akušerinį smurtą, plyšimus, siuvimus ar operacijas, šlapimo nelaikymus, pogimdyvines depresijas, PTSS ir kitus dalykus moteris išgyvena viena. Čia aš palieku vietos ginčytis toms, kurioms visa tai buvo „baisiai faina“, bet apklausos ir statistika rodo, kad daugumai taip nėra ir turi daug įtakos tolimesniems sprendimams.
2. Vėliau vaiko priežiūros atostogų ėjo vyras.
Tai jau buvo arčiau pasidalinimo perpus – vakarais ir naktimis vaikas buvo mano priežiūroje, dienos metu – vyro. Patirtį vertinu 10/10, nes ir vaikas tik valgė ir miegojo, jį auginti išties buvo labai lengva. Ir aš galėjau gana sklandžiai grįžti į visavertiškesnį gyvenimą.
Bet rezultate... Nei vienam nesinorėjo to pakartoti antrą kartą. Kodėl?
Yra toks sociologų tiriamas reiškinys, kaip „motinystės bausmė“. DI apibrėžia: „Tai reiškinys, kai susilaukusios vaikų moterys patiria pajamų sumažėjimą, ribotas karjeros galimybes ir mažesnį profesinį pripažinimą palyginti su bevaikėmis moterimis ar vyrais. Statistika rodo, kad šis atlyginimų atotrūkis yra ilgalaikė problema, prie kurios prisideda įsisenėję stereotipai ir nepalankus požiūris darbo rinkoje”.
Kol visa „motinystės bausmė“ guldavo ant vienos moters ir ji neturėjo daug laisvės rinktis, visiems gyventi buvo patogiau – vaiką nešiojanti, gimdanti, o po to auginanti moteris patirdavo maždaug 2–3 metų „baudą“. Jei vaikai du ar trys, bet koks socialinis gyvenimas, savirealizacija, ekonominis augimas, profesiniai pasiekimai sustodavo dešimtmečiui. Valstybė bandė šen bei ten ieškoti sprendimų dėl senatvėje mažesnių moterų pensijų ir patiriamo skurdo (pvz., skirdavo našlės pensiją), bet iš esmės problemų nei valdžios vyrai, nei visuomenė nematė – tokia moters dalia, tegul velka savo kryžių.
Kol galiausiai moterys po truputį ėmė rūpintys savimi ir vaikų plano apskritai atsisakyti arba stipriai jį sumažinti. Šiandien valdžios vyrai jau pradėjo reikšti rūpestį Lietuvos moterimis. Iš Seimo tribūnų.
Kas intriguoja mane – tai kalbos apie galimybę moterims geriau derinti vaikus ir karjerą.
Žinote, kas Europoje turi geriausius gimstamumo rodiklius? Prancūzai ir islandai. Prancūzijoje, numanau, labai situaciją gerina daugiau gimdantys migrantai.
Bet islandai – girdėjote apie juos?
Islandija yra vienintelė valstybė pasaulyje, neperkeliamus vaiko mėnesius dalinanti pusiau – šeši mėnesiai vyrams, šeši moterims. Va taip va, privalomai. Tai kartu ir valstybė, kurioje lyčių lygybės indeksas yra aukščiausias pasaulyje. Kitaip tariant, visuomenė, kurioje abu šeimoje skalbia, valo, gamina, keičia vaikams „pampersus“, po lygiai ima laisvadienius vaikui susirgus ir t.t. yra vieta, kur moterys vis dar renkasi gimdyti.
Taigi kokios priemonės padėtų ilguoju laikotarpiu Lietuvai ir kitoms Europos šalims?
1. Vaiko priežiūros išmoka turi atitikti atlyginimą. Nei vyras, nei moteris, imdami metus „atostogų“ nenori nukentėti finansiškai. „Motinystės bausmės“ patirtis per finansus ir karjerą buvo pagrindiniai mano vyro įvardinti veiksniai, atgrasantys nuo antro vaiko minties.
2. Nėščiųjų priežiūra, konsultavimas, gimdymas, sveikimas. Čia yra begalė vietos tobulėti ir augti. Savo kadencijos metu pasiekiau didesnio valstybės dėmesio nėščiųjų psichikos sveikatai, akušerinio smurto mažinimui ir cezario pjūvio pasirinkimui. Tai buvo tik pirmi žingsneliai reikiama kryptimi, kurie, deja, nepaaugo: investicijos išlieka mažos, pastangos itin menkos. Pvz., cezario pjūvio operacija moters pasirinkimu tebėra mokama, ją iki šiol teikia vienintelė įstaiga visoje Lietuvoje.
3. Neperkeliamų vaiko priežiūros mėnesių didinimas, kuo daugiau įtraukiant vyrus. Vaikų darželiai nuo šešių mėnesių ar vienerių metų yra nebloga iniciatyva, visgi geriau jausčiausi palikdama vaiką tėčiui, nei valdiškai įstaigai.
Šis sprendimas, nors sulauksiantis daug klyksmo ir pradinio pasipriešinimo, ilgojoje perspektyvoje yra itin naudingas visai Lietuvos ateičiai.
Ryšys su vaiku, gebėjimas jį auginti ir aprūpinti, apskritai jo egzistavimo suvokimas neatsiranda savaime. Jei mamai jis atsiranda per visą nėštumą ir gimdymą-žindymą, tai tėčiui jis atsiranda įdedant savo darbą ir bemieges naktis. Todėl kuo daugiau vaiko auginimo darbo iš vyro pusės bus įdėta, tuo labiau ateityje mažės ir vengimo mokėti alimentus atvejų, nebendraujančio tėvo reiškinio ir kitų susijusių dalykų.
Visuomenėje, kurioje vaiko priežiūros, vaiko slaugymo susirgus ir kitais vaiko auginimo atvejais, nebegali nuspėti, kurios lyties tėvas nebus darbe, sumažėja „motinystės bausmė“ visiems, nes ir valdžios vyrai, ir moterys turi asmeninį suvokimą ir tikrą interesą vaikų auginimo problemas spręsti, o sąlygas gerinti.
Valdžios vyrai, imkit ir skaitykit, ir naudokit. Nedėkokit. Bet, ai, jūs ten visi populistai „bekiaušiai“, tai vis tiek jums nieko neišeis“, – dėstė M. Danielė.
(be temos)
(be temos)